Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kuo minta Kauno marių žuvys

in Žuvys

Pastaruoju metu Kauno mariose žve­jai gaudo karšius, starkius, lydekas, kuojas, plakius, ešerius, raudes, salačius. Be tų žuvų, mariose gy­vena aukšlės, pūgžliai, gružliai, dyglės, strepečiai, kartuolės. Tai menkavertės, pramoninės reikšmės neturinčios žu­vys. Tarp verslinių ir menkaverčių žu­vų susidaro sudėtingi, kartais labai įtempti mitybiniai santykiai.

Be to, Kauno mariose aptikta apie 96 rūšys įvairių zooplanktoninių orga­nizmų ir apie 120 rūšių bentosinių (dugno) gyvūnų. Visi jie — žuvų maistas. Žuvis ir planktoninius bei bentosinius organizmus jungia sudėtin­gi ekologiniai ryšiai

Visą Kauno marise esantį žuvų maistą, atsižvelgiant į atskirų žuvų mi­tybą, galime suskirstyti į keturias pa­grindines grupes: a) pagrindinis maistas, kuriuo žuvys daugiausia minta ir kuris užpildo beveik visą žuvų žarny­ną; b) papildomas maistas, kurio nuo­lat randama žuvų virškinamajame trak­te, tačiau mažiau; c) atsitiktinis mais­tas, kuriuo žuvys maitinasi pripuola­mai; d) priverstinis maistas, kuriuo žu­vys maitinasi, nesant pakankamai pa­grindinio maisto.

Atsižvelgiant į tai, kuo žuvys minta, jos skirstomos į planktofagus, bentofagus, fitofagus ir ichtiofagus. Įdomu, kad plarnktofagais pirmą gyvenimo mė­nesį būna visos žuvys. Vėliau, augda­mos, kai kurios iš jų lieka planktolagais visą gyvenimą, o kitos tampa bentofagais, fitofagais arba ichtiofagais.

Prie planktofagų Kauno mariose pri­klauso aukšlės ir saulažuvės. Aukšlių yra gausu, saulažuvių retai pasitaiko. Šios žuvys minta įvairiais planktoniniais vėžiagyviais, taip pat vandenin įkritusiais vabzdžiais. Vasarą aukšlės daugiausia iš plaktoninių vėžiagyvių pasigauna kladocerų. Kartais jos renka maistą nuo dugno; tada jų žarnyne ga­lima rasti chironomidų lervų. Aukšlės Kauno mariose intensyviausiai minta vasarą, o rudenį jų mityba susilpnėja.

Kauno mariose daugiausia bentofaginių žuvų. Šiai grupei priklauso beveik visos vertingiausios marių žu­vys — karšiai, lynai, kuojos, plakiai, taip pat menkavertės — pūgž­liai, strepečiai, gružliai ir trispyglės dyglės.

Mažučiai 20—30 milimetrų ilgio karšiukai minta įvairiais augalinės ir gyvu­linės kilmės planktoniniais organiz­mais — melsvadumbliais, žaliaisiais dumbliais ir zooplanktonu. Karšiukams augant, šis maistas pamažu netenka reikšmės, jo vietą užima chironomidų lervos ir tik atsitiktinai pakliūva van­dens blakės ir įvairūs kitokie vabz­džiai. Chironomidų lervomis karšiai minta visą gyvenimą, tačiau suaugusių (30—40 centimetrų ilgio) karšių mity­boje kur kas svarbesni moliuskai.

Iš visų pramoninių žuvų Kauno ma­riose daugiausia sugaunama kuojų. Čia kuojos gerai įmitusios ir dažnai sve­ria daugiau kaip kilogramą.

Jau 25—40 milimetrų ilgio kuojų jaunikliai pradeda maitintis chironomi­dų lervomis, tačiau vėliau šį maistą pa­keičia įvairūs siūliniai dumbliai bei aukštesniųjų augalų dalys. Kaip antra­eilis maistas, pasitaiko kirmėlės, vabz­džiai ir moliuskai, kuris suaugusių kuo­jų racione užima pirmą vietą.

Kuojų mityboje didelę reikšmę turi dreisenos.

Panašiai minta žiobriai ir lynai. Šios žuvys ryja nedidelius 5—7 milimetrų skersmens moliuskus. Papildomas šių žuvų maistas — chironomidų lervos, dėlės ir gamaridai,

Pūgžliai Kauno mariose laikomi ne­pageidautinomis žuvimis. Jų pagrindi­nis maistas — chironomidų lervos. Su­augę pūgžliai kartais pradeda plėši­kauti. Jų skrandžiuose rasta ešerių ir kuojų jauniklių. Tačiau tokie dalykai Kauno mariose gana reti.

Gružliai ir strepečiai minta tiek chironomidais, tiek ir oro vabzdžiais. Šios žuvys dažniausiai plauko kartu su ver­tingų pramoninių žuvų jaunikliais ir yra jų maisto konkurentės.

Labai įdomi Kauno marių trispyglių dyglių mityba. Jų maiste rasta net 15 įvairių skirtingų organizmų. Dyglės minta dumbliais, vorais, moliuskais, kladocerais, ostrakodais, kopepodais, gamaridais, kirmėlėmis, chironomidais, įvairių vabzdžių lervomis. Trispyglių dyglių daugiausia pagaunama pavasa­rį ir rudenį.

Prie fitofaginių Kauno marių žuvų galima priskirti raudes ir kartuolės. Raudės — verslinės žuvys. Pagrindinį jų maistą sudaro aukštesniųjų vandens augalų dalys, dažniausiai potamogetonai. Beje, buvo sugauta raudė, prisi­rijusi žuvų mailiaus. Pagrindinis kartuolių maistas — siūliniai melsvadumbliai ir žalieji dumbliai.

Salačiai, lydekos, starkiai, vėgėlės ir iš dalies ešeriai — ichtiofagai, tačiau jaunystėje jie minta planktonu ir bentosu.

Salačių jaunikliai, kaip ir aukšlės, maitinasi vabzdžiais, o suaugę prade­da ryti tas pačias aukšles, su kuriomis jaunystėje „srėbė iš vieno dubens“. Suaugusių salačių maisto racione, be žuvų, galima aptikti gamaridų ir chiro­nomidų. Vadinasi, salačiai renka mais­tą ir nuo dugno.

Lydekos, starkiai ir vėgėlės anksti pradeda plėšikauti. Lydekų maiste rasta daugiausia kuojų jauniklių, pas­kui — ešeriukų, rečiau gružlių ir pūgžlių. Kartais pasitaiko starkių, salačių ir karšių jauniklių. Labai retai suaugusios lydekos praryja savo jaunesnes sese­ris.

Mėgstamiausias suaugusių starkių maistas yra 30—50 milimetrų ilgio eše­riukai ir pūgžliai. Rečiau ryja kuojas ir karšiukus.

Kauno marių ešeriai užima tarpinę padėtį tarp bentofagų ir ichtiofagų. Tyrimai parodė, kad vienodo ilgio ir svorio ešeriai vienoje Kauno marių vietoje minta žuvimis, o kitoje — chi­ronomidais, lašalais, mizidėmis, gama­ridais ir retkarčiais net moliuskais. Eše­rių jaunikliai minta daugiausia zooplank­tonu ir chironomidais. Pasiekę 70—80 milimetrų ilgio, ešeriukai pradeda plė­šikauti. Skaniausias jiems tuo laiku kuo­jų mailius. Ešerių gyvenime dažnas reiškinys kanibalizmas.

Kauno marių žuvų pašarus labai pa­įvairino aklimatizuoti Kaspijos relikti­niai vėžiagyviai gamaridai ir mizidės. Jie iš pradžių labai paplito visose mariose. Ypač vertingos mizidės.

Tačiau pastaruoju metu mariose mizidžių labai sumažėjo. Žuvys jų retai tesugauna. Kol kas mizidžių nykimo priežastys neaiškios, bet spėjama, kad kaltas vandens užteršimas. Tuo tarpu gamaridai veisiasi gerai ir sudaro di­delę dalį įvairių žuvų, ypač ešerių, maisto.

Labai pagerėtų starkių, o gal ir kitų žuvų ichtiofagų mitybinė bazė, įveisus Kauno mariose stintų. Stintos minta tuo pačiu, kuo ir aukšlės, bet aukšlės medžioja arti vandens paviršiaus, o stintos mėgsta gilesnius vandens sluoksnius; vadinasi, jų tarpusavio kon­kurencija turėtų būti nedidelė.

Algis Bubinas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų