Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kuo minta Elektrėnų marių žuvys

in Žuvys

Elektrėnų marių ežerinę dalį, kurioje užtvindyti Anykštos, Puikino ir Jagudžio ežerai ir dalis Strėvos upės, vei­kia aušinamieji VRE vandenys. Upinė dalis Pastrėvio zonoje išlaikė natūralią vandens temperatūrą. Aušinimo vandenys, pratekėję pro elektrinės agregatus, yra vidutiniškai 8 °C šiltesni negu ne­apšildomoje upinėje dalyje.

Šiltas vanduo veikia ne tik vandens temperatūros ir dujų režimą, bet ir gruntą, čia vyrauja pilkasis, durpyninis ir pereinamasis dumblas, išplauna­mos dirvos, apdumblėjęs ir grynas smė­lis, molis, klintys, žvyras, akmenys. Didžiausius dugno plotus užima apdumb­lėjęs smėlis ir pilkasis dumblas. Upinė­je marių dalyje lr buvusioje Pastrėvio vandens saugyklos teritorijoje daugiau durpyninio ir pereinamojo negu pilkojo dumblo. Ežerinėje, „jaunesnėje” marių dalyje vyksta įvairūs ir sudėtingi pro­cesai, veikiantys gruntų formavimąsi, nuosėdų sedimentaciją bei išplovimą, krantų linijos pokyčius. Per tai užlietos dirvos nuolat išplaunamos iki smėlio, kurio plotai tęsiasi iki pat dumblo aku­muliacijos ribų.

Ryškus aušinamųjų vandenų povei­kis gyvūnams ir augalams. Papildoma šiluma pakeičia organizmų gyvybinių procesų ritmą, augalų ir gy­vūnų rūšių sudėtį, išplitimą, veisimąsi, mitybą, tarpusavio santykius. 1962 — 1964 metais užliejus marias, vietinės ežerinės ir Strėvos upės gyvūnų bend­rijos pradėjo sparčiai vystytis. Mat ap­semtose teritorijose esančios maisto me­džiagos (įvairios mineralinės ir organinės druskos, mikroelementai ir kitos medžiagos, buvusios dirvoje) tirpo vande­nyje ir tuo būdu susidarė lyg tręšiamo vandens telkinio sąlygos. Maždaug nuo 1964 — 1966 metų visi vandens organizmai, pradedant vienaląsčiais mikrosko­piniais augalais ir gyvūnais, baigiant žuvimis, nemaža metų gyveno „page­rintose” sąlygose, lyginant su ankstesniais (deja, ir dabartiniais!) laikais. Tuo­met visiems užteko ir maisto, ir šilu­mos, ir deguonies (ypač žiemą). Gal tik lydekoms buvo kiek neįprastas pastovus lygis ir dėl to pablogėjusios nerš­to sąlygos. Bet šiaip žuvys atkuto, su­aktyvėjo, gausu jų buvo tiek verslininkų tinkluose, tiek meškeriotojų krepšiuose. Tuo metu priekrantinėje marių dalyje ties kanalų žiotimis maitintis ir ypač neršti susirinkdavo daugybė karšių, kuojų, raudžių, ešerių, lydekų, aukšlių, plakių ir kitų rūšių žuvų. Autoriui 1967 – 1968 metais pačiam teko matyti raudžių nerštą kairiosios kanalo atšakos žiotyse. Nuo žuvų gausybės prie kranto vanduo teliūškavo, o virš vandens iš­augusius augalus tarsi vėjas siūbavo. Tuo metu apšildomoje zonoje, o ypač prie žiočių, būdavo dideli ungurių, šamų, net vėgėlių laimikiai. Žuvų jau­niklių kiekvienoje įlankėlėje mirgėte mirgėjo.

Tačiau ilgainiui minėtų biogeninių medžiagų pradėjo mažėti ir palengva susidarė pusiausvyra tarp žuvų ir jų maisto išteklių. Apšildomoje, o vėliau neapšildomoje zonoje buvo sugaunama vis mažiau žuvų. Ežerinėje dalyje su­menko stambių karšių, raudžių, lydekų laimikiai; vėgėlės visai paliko apšil­domą zoną. Čia įsigalėjo kuojos ir kar­šiai, kurių laimikiai pastaruoju metu sudaro 80 procentų visų sugaunamų žuvų. Iš kitos pusės žiūrint, šilto van­dens srovėje masiškai papilto šapalai, aukšlės, iš dalies kuojos, plakiai.

Į marias suleista ungurių, įveistos pe­ledės ir baltieji amūrai. Baltieji amūrai turi apmažinti aukštesniųjų vandens augalų kiekį, tai yra vykdyti biologinę melioraciją. Kovai su dreisenomis įveisti juodieji amūrai. Elektrėnų mariose veisiasi ir svečiai iš Kaspijos komplekso — bestuburiai vė­žiagyviai gamaridai ir mizidės. Gamaridai (gyvūnai, išvaizda labai prime­nantys mažas krevetes arba šoniplaukas) gerai įsikūrė mariose ir virto pa­pildomu maistu įvairioms žuvims. Labai paplito atvykėlis moliuskas dreisena, gyvenantis kolonijomis ir besidaugi­nantis planktoninėmis lervomis. Šiuo moliusku minta bentofaginės žuvys.

Žuvų mitybos tyrimai, pradėti nuo 1967 metų, atskleidė įdomių dalykų. Žu­vys įvairiais tinklais buvo gaudomos iš apšildomos ir neapšildomos zo­nos, matuojamos, skrodžiamos, jų žarnynai ir skrandžiai tyrinėjami la­boratorijose. Ištyrėme per 2200 žuvų mitybą. Nuo seno žinoma, kad na­tūralaus terminio režimo vandenyse žiemą žuvys maisto ieško vangiai, ir tik tiek, kiek būtina gyvybei palaiky­ti. Žiemą žuvys paprastai nepriauga svorio, ilgio, naudoja rudenį sukauptas maisto „energetines” atsargas. Pavasarį pradeda intensyviai maitintis, brandinti gonadas (ikrelius, pienius), ruoštis nerš­tui. Tuo tarpu Elektrėnų mariose apšildomoje zonoje žuvys intensyviai minta ir žiemą. Tai rodo ne tik žvynų „piešiniai”, bet ir pilni žarnynai ir skrandžiai.

Todėl labai įdomu patyrinėti, kuo žuvys maitinasi apšildomoje zonoje žie­mą. Kaip minėjome, pakitus gruntų sudėčiai, intensyviau apšildomoje zonoje vyrauja gryni arba apdumblėję smė­liai, žvyras. O tokiame grunte, skirtin­gai nuo dumblo, labai maža zoobentoso. Be to, žiemą tokiame palyginus šiltame vandenyje labai retai sutinkime ir įvairių vabzdžių lervų. O šiltas vanduo ir deguonies gausumas skatina apetita, tad tenka ieškoti kitokio maisto. Ir didžioji dalis žuvų jo randa. Tai – dreisenos, dumbliai, mažašerės žieduotosios kirmėlės (oligochetai), planktonas.

Varžose, esančiose kairiosios kanalo atšakos žiotyse, gerai žiemoja vaivo­rykštiniai upėtakiai. Jie šeriami bluž­nimi, kombinuotais pašarais ir per žiemą priauga dvigubą svorį. Pašarų atliekas labai puola aukšlės, kurių spiečiai nuo­lat sukinėjasi aplink varžas. Vis dėlto šalia atsigaunančios karšių populiacijos svarbiausią verslinę reikšmę turi kuo­jos. Apšildomoje marių dalyje jos gana sparčiai auga ir sudaro verslinės žūklės pagrindą. Nors šiaip kuojos laikomos menkos vertės žuvimis, tačiau Elektrė­nų mariose jos neblogai įmitusios, rie­bios. Reikėtų paminėti, kad dalis apšildomoje zonoje gyvenančių kuojų apsi­krėtusi ligulioze — parazitais, daugelio žvejų neteisingai vadinamu „soliteriu”. Tokių žuvų mėsa yra visai tinkama maistui. Pavasarį apšildomoje zonoje kuojos intensyviai minta dreisenomis ir dumbliais, ypač žaliaisiais (Moudeotia, Zygnema, Cladophora, Spirogyra). Jų žarnynuose rečiau aptinkami smul­kus moliuskai (Valvata, Bithynid, Sphaerium) ir aukštesnieji vandens au­galai (kanadinės elodėjos, nertys). Ne­apšildomoje zonoje pavasarį kuojų maiste vyrauja augalai — elodėjos, plūdės, plunksnalapės, maurabragiai. Be to, skirtingai nuo apšildomos zonos, čia kuojos prisirenka daug apsiuvų ir kitų vabzdžių lervų. Vasarą apšildomoje zo­noje kuojos daugiausia minta dreise­nomis ir aukštesniaisiais augalais, tuo tarpu neapšildomoje — elodėjomis, maurabragiais, plunksnalapėmis ir įvairių vabzdžių lervomis. Taigi tiek apšil­domoje, tiek neapšildomoje zonoje kuo­jos pavasarį ir vasarą renka panašų maistą. Beveik taip pat kuojas min­ta ir rudenį. O štai žiemą ap­šildomoje zonoje, kaip minėjome, kuo­jos maitinasi žymiai intensyviau negu neapšildomoje. Smarkiai varžydamisios „prie stalo” su aukšlėmis, plakiais, šapalais, kitomis žuvų rūšimis ir žuvų jaunikliais, kuojos būna priverstos tenkintis melsvadumbliais (Microcysris, Nostoc, Anabaena), kurie, kai kurių ty­rinėtojų nuomone, yra net truputį nuo­dingi. Kiek mažiau kuojos renka dreisenų, kitų moliuskų. Tuo tarpu neapšil­domoje zonoje kuojų maistas visiškai skiriasi. Čia vyrauja vabzdžių lervos, kirmėlės, smulkūs moliuskai.

Panašiai minta karšiai, plakiai. Apšil­domoje zonoje jie irgi intensyvui mai­tinasi ištisą žiemą, renka dreisenas, ki­tus moliuskus, dumblius, zooplanktoną.

Plėšrių žuvų mityba gana vienoda, tik lieka paminėti, kad smarkiai apšil­domoje zonoje labai retos lydekos, ta­čiau gana gausu stambių ešerių, kurie čia neduoda ramybės aukšlėms ir žuvų jaunikliams.

Gerai auga apšlldomon zonon suleisti baltieji amūrai. Jie minta aukštesniai­siais vandens augalais, kurių čia randa pakankamai. 1980 metais pirmą kartą respublikoje šios žuvys, sugautos Elek­trėnų mariose, buvo naršinamos. Tų svoris siekė keliolika kilogramų.

Taigi nors šiuo metu apšildomoje zonoje gruntai ir neproduktyvūs, vis dėlto juose yra maisto atsargų, kurių pakanka čia masiškai sutinkamoms žu­vims — kuojoms, karšiams, plakiams, aukšlėms ir kt. Dreisenos prie įvairių grunto substratų (betono, akmenų, me­dienos ir t.t.) tik prikibusios. Jų kolo­nijos auga ir vystosi, misdamos filtruojamame vandenyje esančiomis me­džiagomis ir organizmais.

Dumbliams produktyvus gruntas (dumblas) irgi nebūtinas. Vadinasi, maisto atsargų šioms žuvims čia pa­kankamai. O tai, matyt, ir apsprendė žuvų rūšinę sudėtį mariose.

Leonas Račiūnas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų