Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kūčių naktis miške

in Rekomenduojame

Eigulis Jonas Krūminis, dar kartą apėjęs savo eiguvą ir įsitiki­nęs, kad šventąją Kūčių naktį joks piktadaris nedrįs sudrumsti miško ramybės, siauru miško takeliu skubėjo į savo namus, kur jo laukė Kūčių stalas, apklotas šienu ir balta drobule, o ant jo pridėta viso­kių skanėsių su Dievo pyragais.

– Tss, — staiga išgirdo jis. — Eigulis eina.

Krūminis krūptelėjo ir apsidairė. Šią šventąją naktį miške buvo gūdu ir nepaprastai ramu, bet jo kūnas nuėjo pagaugiais. Prisiminė senų žmonių pasakojimus, kad šią naktį visur bastosi dvasios, o kai kurie žmonės gali suprasti gyvulių ir žvėrių kalbą.

Sustojo. Spigino šaltis. Dangus buvo pilnas žvaigždžių, links­mų, šokinėjančių ir spindinčių žvaigždžių, kurios gausiai žėrė savo spindulius į baltą, sušąlusį sniegą. Eigulis kaip tik stovėjo tankiuose krūmuose, tarp paauglių eglaičių, kurios savo vešliomis šakomis, ap­sunkintomis sniego, gulė ant takelio. Valandėlę klausėsi užgniaužęs kvapą, bet daugiau jokio garso neužgirdo. Tik kažkur toliau pokš­telėjo sušąlęs medis.

Paskubino žingsnius. Bet vos paėjo į priekį, kaip jo ausis pasie­kė nauji garsai.

– Nuėjo, — pratarė plonas balsas. — Galime ramūs gulėti.

Eigulis vėl sustojo ir prisišliejo prie medžio. Balsas jam pasi­rodė toks vaikiškas, toks gailus. Kas tai galėjo būti? Kūdikis, šąląs vaikas?

– Šalta, — pratarė antras, storesnis balsas. — Kad bent būtu­me sotūs!

– Taip, — atsakė plonasis balsas. — Jaučiu, kaip vien nuo alkio traukiasi ir skauda viduriai. Tas sniegas! Jo perdaug gilu.

– Tss, laputė sielina!

– Gal pašuokuosime toliau? Kiek sušilsime.

– Palauk! Gal ji pramaus pro šalį.

Bet laputė, matyt, pro šalį nepramovė. Eigulis supratęs, kad jis girdi kiškelių pasikalbėjimą, galėjo labai gerai atskirti lojantį kū­mutės balsą.

– Judu sustinksite, perskeltalūpiai, — sušuko ji. — Gal eisime lenktynių?

– Taip, jeigu manai mus užpulti, — atsakė plonasis balsas.

– Užpulti šią naktį? — sušuko lapė. — Tau galvoje negera! Juk šiandien Kūčios, užgimimo — šventosios taikos ir ramybės naktis.

– Iš tikrųjų! — linksmai sušuko kiškeliai: — Ir mes mielu no­ru su tavimi palenktyniausime, nes esame alkani ir paieškosime ko užkąsti.

– Kaip, jūs alkani?

– O kurio gi čia eigulio eiguva?

– Jono Krūminio.

– Dabar man visai aišku. O eigulis, manau, dabar sėdi už gau­siai apkrauto Kūčių stalo šiltame kambaryje ir nejaučia jokio alkio. Beširdis! Judu perlėkite į Juozo Klevinio eiguvą. Ten visas būrys jūsų brolių valgo gardžias Kūčias, kurias jiems patiekė eigulis Juo­zas Klevinis.

– Kaip tai, „patiekė“?

– Visai paprastai. Jūs žinote, kad jis prieš porą dienų pastatė stirnoms ir kiškiams ėdžias?

– Nežinome.

– Na tai dabar sužinokite. Prieš kokią porą valandų Klevinis atvažiavo net su vežimu. Stirnoms prikrovė smulkių drebulaičių žie­velių su kiečiu, dobilų, o kiškiams priraišiojo prie kuolelių nekultų avižų, baltų dobilėlių, dar kopūstų keletą galvų padėjo. Laukiau var­vindama seilę, sakau, gal laputei porą žąselių ar vištelių atvežė. Bet kur tau!

– Ar tai gali būti, kūmute?! — nudžiugo kiškeliai.

Lapė, aišku, užsigavo.

– O ką, gal manote, kad aš išdrįsčiau Užgimimo naktį meluoti? Ar tai gali būti, — pamėgdžiojo kiškelius. — Sakau, tie žmonės keisti. Rado ką šerti! Stirnų juk negali medžioti, — šeria. Iš kiškio kokia nauda, jūs patys žinote: kailelis 80 centų, cha, cha, cha! — tai man būta kailio, o mėsa vėl kam tikusi? Daugiau riebalų prie jos tenka pridėti, kiek ji pati verta. Sakau, keisti tie žmonės, be jokio išrokavimo: lapės, už kurios kailelį gauna krūvą pinigų, nešeria, o tokius brudus kaip judu . . . Au, au!. . Šalta man stovėti vietoje! Gal bėg­siu, nors taip norisi su jumis dar pakalbėti ir į jūsų kvailutes galvas proto įkrėsti.

– Dėkingi mes tau, kūmute, už pranešimą. Bėgsime vakarie­niauti. O gal ir tu kopūstėlio galvelę sugraužtum?

– Tfu, tfu!. Kad tu sprandą nusisuktum, ką tu man siūlai? Jeigu ne tokia naktis, pati nubausčiau tave už akiplėšiškumą.

– Dovanok, kumute!.. Kalti esame.

– Taigi, dovanoju. Dabar aš laukiu vilko. Susitarėm užpulti eigulio Klevinio tvartą: vilkas nužiūrėjęs sau kumeliuką, o aš porą žąselių paglemšiu.

– Kaip tokį žmogų, kuris miško žvėrelių gailisi, galite užpulti? — sušuko kiškučiai. — Būk tokia maloni, pasirink kitą kurį eigulį.

– Hm!.. Tai gal jūsų Krūminį?

– Mes Krūminio eiguvoje turime butą.

– E, butą visur galima rasti. Aplankysime mudu su vilkučiu Krūminio tvartą.

Eiguvos kampe sustaugė vilkas.

– Bėgu, — pasakė lapė. — Tai mane šaukia.

– Laimingos kelionės, kūmute.

Lapė nuburzdėjo per krūmus.

– Bėgame prie ėdžių, — pasiūlė plonasis balsas.

– Žinai, man taip linksma pasidarė. Ir šalčio nejaučiu.

– Nejaučiu ir aš. Puikus žmogus tas Klevinis. Šią naktį Gimusis palaimins jį. O rytoj mudu palinksminsime tą eigulį, pašokdami jam sniege mūsų šokį.

Kiškeliai nuliuoksėjo į gretimą eiguvą. Eigulis Jonas Krūminis jau buvo benorįs išlįsti iš savo slėptuvės, kaip netoli jo lengvai nu­šuoliavo Klevinio eiguvos link stirnų šeima.

– Kaip šioje eiguvoje gūdu ir liūdna, — kalbėjo senas ožys. — Atrodo, kad čia viskas išmirę.

– Iš tikrųjų, — atsakė stirna, jo žmona. — Klausykis, koks Kle­vinio eiguvoje triukšmas, lyg mieste.

Ožys susijuokė.

– Kūčių vakaras, — svajingai pasakė. — Mes net padoriai už­krimsti negalėsime, o vilkas juk pasakojo apie puikius skanėsius mums patiektus, net su kiečių gyduolėmis Juk tuojau prasidės didžioji žvėrių padėkos malda šią naktį Gimusiam, ir prašymas eiguliui Kleviniui palaimos.

Stirnų šeima nuliuoksėjo. Tuomet eigulis išlindo iš už medžio ir nusišluostė nuo kaktos gausų prakaitą. Ilgai klausėsi kokių nors naujų garsų, bet dar kartą išgirdo vilko staugimą ir lapės lojimą. Ir iš tikrųjų, jis pats pradėjo jausti tokį didelį gūdumą, tokį slegiantį liūdnumą visoje aplinkumoje, kad paskubėjo išbėgti iš miško. Taip pat prislėgtas ir niūrus pavalgė Kūčias ir nuėjo gulti.

Sapnavo keistą sapną. Jis matė ir girdėjo didžiąją žvėrių, sočių ir patenkintų žvėrių maldą tą naktį Gimusiam, ir toje maldoje girdėjo nuolatos kartojamą kaimyninės eiguvos eigulio Juozo Klevinio pa­vardę. Ir matė debesyse Kūdikėlį, kuris linksma, palaiminga šypsena lūpose klausėsi tos maldos, paskui švelniu, dievišku žvilgsniu palai­mingai žvilgtelėjo į eigulio Juozo Klevinio pasodą.

Naujųjų Metų išvakarėse ir eigulio Jono Krūminio eiguvoje sto­vėjo net keletas pašaro prigrūstų ėdžių. O pats eigulis vaikščiojo aplink savo pasodą džiugus, giedriu, laimingai šypsančiu veidu. Jis galvojo apie tai, kaip nustebs tuodu kiškeliu, pasirinkusiu sau butą jo eiguvoje, pamatę ėdžias.

– Jie būtinai pasikvies svečių, — galvojo Krūminis. — Ir kaip linksmai švaistysis aplink ėdžias tie išdykėliai perskeltlūpiai.

Laimingesnių Naujų Metų eigulis Jonas Krūminis dar nebuvo šventęs.

J. Gesiulis “Mūsų girios” 1940 m. Nr. 12

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Rudeninė starkių žvejyba

Trumpas kolegų video apie rudeninę starkių žvejybą minkštaisiais “Bait Breath” masalais Aukštaitijoje.

Herbariumo sudarymo pagrindai

sudarymo. Remiantis herbariumo pavyzdžiais, leidžiamos įvairių šalių „Floros“ – augalų rūšis aprašantys

Baravykai

Baravykas (BoletusDili. L.:Fr.) priskiriamas baravykinių (Boletaceae) šeimai. Lietuvoje auga 13 rūšių. Beržvninis
Pakilti į Viršų