Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kolembolos – dirvožemio gyventojos

in Gamtos stebėjimai

Dirvožemis yra paslaptinga, labai savo­tiška organizmų gyvenamoji aplinka. Mat dirvožemyje vykstantys procesai plika akimi nematomi, ir iš pirmo žvilgsnio at­rodo, kad ten nieko ir nevyksta. Ilgai į dirvožemi buvo žiūrima tik kaip į geolo­ginį darinį, kaip į savotišką mineralą. 1883 metais Vasilijus Dokučajevas klasiki­niame darbe „Rusų juodžemis“ įtikinamai parodė, kad „dirvožemis yra ypatingai su­dėtingas klimato, augalijos ir gyvūnijos tarpusavio rezultatas, kalnų padermių, vie­tovės reljefo ir pagaliau vietovės amžiaus sąveikos rezultatas“. Dirvožemio gyvūnų tyrinėtojai (nemažas nuopelnas čia tenka ir Čarlzui Darvinui, dar praėjusiame šimt­metyje stebėjusiam sliekus), suformulavo svarbų teiginį, kad pagrindinė dirvožemio savybė yra jo derlingumas.

Dirvožemyje užaugę augalai yra gyvū­nų ir žmogaus maistas. Gyvūnai maistui suvartoja ne tik antžemines, bet ir žemė­je esančias augalų dalis bei jų liekanas. O devynios galybės dirvožemyje esančių organizmų graužia, smulkina, trina, skal­do augalinės ir gyvulinės kilmės liekanas, formuodami gyvenamąją aplinką. Jie ne tik iš dirvožemio išskiria ir panaudoja organizmui reikalingus elementus ir jų junginius, bet būdami gyvi ir po mirties juos pakeistu pavidalu grąžina vėl į aplin­ką, sudarydami ir palaikydami būtinas gyvybei egzistuoti sąlygas. Dėl gyvų or­ganizmų veiklos žemės plutoje susidarė labai daug įvairių elementų junginių. Ryškus pavyzdys čia yra puvenų sluoks­nio — humuso formavimasis. Humusas susidaro dūlėjant augalų ir gyvūnų lie­kanomis. Šis procesas vyktų labai lėtai, ir aplinkos sąlygos naujoms organizmų kar­toms būtų labai nepalankios, jei jo nepagreitintų smulkūs dirvožemio organiz­mai.

Dalį dirvožemio organizmų sudaro gyvū­nai. Jų viename kvadratiniame metre pri­skaičiuojama nuo pavienių individų iki ke­liasdešimties ir šimtų tūkstančių. Tai pir­muonys, sliekai, erkės ir, be abejo, kolembolos (jos dar vadinamos šakiauodegiais, nes turi šakutės formos šokamąją uodegą). Kolembolos — smulkūs 0,1 – 2 milimet­rų dydžio pirminiabesparniai vabzdžiai, visą laiką gyvenantys dirvožemyje. Dau­giausia jų aptinkama paviršiniame dirvo­žemio sluoksnyje iki 8 — 10 centimetrų gy­lio. Pavieniui atskiros rūšys randamos ir gilesniuose dirvožemio sluoksniuose.

Kolembolos pagal kilmę žemėje vie­na seniausių ir mažiausiai evoliuciona­vusi vabzdžių grupė. Jos plačiai paplitu­sios mūsų planetos visose landšaftinė­se zonose. Kolembolos aptinkamos net Antarktidos uolų plyšeliuose, ant negau­siai randamų skurdžių samanų dėmių, ant dirvožemio dumblių, augančių ant uolų ir išsikišusių iš amžinų ledynų. Šie vabz­džiai čia dešimt mėnesių ištveria — 60, — 70 laipsnių temperatūrą. Aktyvūs jie būna tik poliarinę vasarą, kai saulė pietinius uolų šlaitus sušildo nuo 15 iki 20° C. Iš viso kolembolų pasaulyje priskaičiuojama per 2000 rūšių. Tai negalutinis skaičius. Naujų rūšių kolembolų aptinkama mažai tirtuose Pietų Amerikos, Australijos, Afrikos ir Azi­jos dirvožemiuose. Mūsų respublikos dir­vožemiuose šiuo metu žinoma apie 120 jų rūšių.

Kolembolų nevienodai gausu skirtin­guose dirvožemiuose. Šie vabzdžiai esti vieni iš pagrindinių organinių liekanų minerailzatorių, todėl gausiausia jų tuose dirvožemiuose, kuriuose daug organinių augalinės bei gyvulinės kilmės liekanų. Ypač gausi ir įvairi rūšiniu požiūriu ko­lembolų fauna aptinkama miško paklotė­je. Kultūriniuose dirvožemiuose daugiau­sia kolembolų randama ten, kur augina­mos daugiametės žolės. Gausu jų ir dir­bamos žemės dirvožemiuose, kur tręšiama organinėmis trąšomis.

Kolembolos pagal mitybą labai specia­lizuotos. Vienų rūšių individai minta tik pusiau apirusiomis augalų dalimis, kitų — skystu maistu, kuriame gausu įvairių mik­roorganizmų (smulkių žaliųjų dumblių, infuzorijų, bakterijų), dar kitų — minkš­tais augalinės bei gyvulinės kilmės prade­dančiais pūti audiniais, taip pat stambes­nių gyvūnų ekskrementais. Yra ir besi­maitinančių žiedadulkėmis. Pavyzdžiui, Achorulidae šeimos rūšys esti rimti aukš­tesniųjų grybų, o šiltnamiuose — augina­mų šampinjonų kenkėjai. Kitos rūšys už­puola ir jaunus augalus, o ypač pažeistus stambesnių kenkėjų. Tokia mityba taip pat byloja apie labai seną šių vabzdžių kilmę. Kolembolų iškasenos yra seniausios iš žmonijai žinomų iškasenų. Tai radiniai apatinių vidurinio devono klodų — laiko­tarpio, kai sausumoje buvo pradėję augti sporiniai induočiai (primityvūs paparčiai ir kai kurte plikasėkliai).

Didelė tad kolembolų įvairovė. Priklau­somai nuo organinių liekanų charakterio, šie vabzdžiai gali jomis betarpiškai mai­tintis ir būti kaip pirminiai jų ardytojai. Bet svarbesnį valdmenį jie atlieka kaip antriniai konsumentai, ardydami stambesnių gyvūnų ekskrementus, misdami grybų hifais ir sporomis. Tačiau abiem atvejais kolembolos yra aktyvūs organinių liekanų humifikatoriai, simuiluojantys mikrobiolo­ginius procesus, ypač smulkindami pūvan­čias organines liekanas ir platindami spo­ras. Mat patekusios į žarnyną dirvožemio grybų sporos nesuvirškinamos Ir su ekskrementais pašalinamos nepraradusios dai­gumo. Šie ekskrementai — labai palanki terpė grybo mlcelio išsivystymui.

Kolembolos laikomos ir dirvožemio susi­darymo pradininkėmis. Mat jos augalams neįsisavinamas organines medžiagas paver­čia lengvai prieinamais azoto junginiais. Be to, žuvusios kolembolos (jų gyvenimo trukmė 10 – 30 dienų, priklausomai nuo rūšies) praturtina dirvožemį augalams taip reikalingais vitaminais, fermentais ir mikroelementais. Dėl kolembolų veiklos susidaro labai geros kokybės humusas, todėl dirvožemio derlingumas ir augalų derlius tiesiogiai priklauso nuo šių vabz­džių gausumo dirvožemyje.

Taigi, praktinė kolembolų reikšmė gam­toje labai didelė. Tačiau jos gana gležni vabzdžiai ir nepaprastai jautrūs aplinkos sąlygų pasikeitimui. Kolembolos visiškai nepakelia dirvožemio perdžiūvimo, ypač jautriai į drėgmės pakitimus reaguoja gi­lesniuose dirvožemio sluoksniuose gyve­nančios rūšys. Todėl kolembolos — ryškūs hidroterminių sąlygų indikatoriai dirvoje.

Intensyvinant žemės ūkto produktų ga­mybą, dabar neįmanoma apsieiti be insek­ticidų ir herbicidų panaudojimo, kurie mums išgelbsti didelę kultūrinių augalų derliaus dalį. Naudojant šias chemines me­džiagas (išpuršklant ant augalų tirpalus ar apibarstant milteliais), didelė dalis jų patenka tiesiogiai į dirvožemį arba nuplau­nami lietaus. Kolembolos, būdamos gana gležnos ir misdamos organinėmis liekano­mis, esančiomis dirvožemyje, betarpiškai pajaučia cheminės medžiagos atsiradimą.

Mūsų tyrimų duomenimis, nupurškus mišką gamybine chlorofoso norma, po 3 dienų kolembolų skaičius dirvožemyje po medžiais sumažėjo 4,7 karto. Tačiau dėl greito kolembolų vystymosi ciklo, jau pra­ėjus 15 dienų po nupurškimo pastebime augimą jų skaičiaus, kuris vėliau būna didesnis net už pradinį. Daugelio tyrinė­tojų manymu, tai lemia natūralių kolem­bolų priešų sumažėjimas dirvožemyje dėl insekticido poveikio ir maisto pagausėji­mas, dėl mikrobiologinių procesų suakty­vėjimo.

Kolembolos nevienodai reaguoja ir į skirtingas chemines medžiagas. Mūsų ty­rimų duomenimis, panaudojus gamybinę dalapono normą senų ganyklų velėnos su­ardymui pagreitinti, kolembolų dirvože­myje sumažėjo tik 1,1 – 1,2 karto. Insekti­cidų neigiamo poveikio intensyvumas ktalemboloms labai priklauso nuo meteoro­loginių sąlygų jų panaudojimo metu ir dirvožemio tipo, o veikimo trukmė — nuo chemikalų išsilaikymo dirvožemyje laiko.

Kitokį vaizdą matome, panaudojus padi­dintas cheminių medžiagų normas. Pra­ėjus 5 dienoms po nupurškimo, kolembolų skaičius miško dirvožemyje sumažėjo 5 kartus ir pastovus jų nykimas tęsėsi 4 mėnesius. Iš tūkstančiais viename kvadra­tiniame metre miško dirvožemyje priskai­čiuojamų kolembolų, buvo randami tik pavieniai individai. Kolembolos jautriai reaguoja ir į dirvožemio pertręšimą mine­ralinėmis trąšomis. Šiuo atveju jų taip pat labai sumažėja, o negausiuose kolembolomis dirvožemiuose jos visai išnyksta. Taigi, laikantis tik griežtų nustatytų įvairių cheminių medžiagų naudojimo nor­mų, kovojant su žemės ūkio kenkėjais ir piktžolėmis, dirvožemyje gyvenančioms kolemboloms iš esmės nepakenkiama. Tai labai svarbus rodiklis normuojant chemi­nių medžiagų panaudojimą žemės ūkyje. Juo remiantis bus išsaugotas dirvožemis — daugybės gyvūnų gyvenamoji aplinka.

Irena Sukackienė

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų