Koks turi būti tikras medžiotojas

in Medžiotojo dienos

Plačioje visuomenėje paplitusi nuomonė, kad žmogus, turįs šautuvą ir juo šaudąs gyvius, yra medžiotojas, bet daugiau suprantąs žmogus greit prieis išvadą, kad gyvių šaudymas nėra esminis dalykas. Tokie žmonės, kurie domisi vien gyvių „pyškinimu“, jokiu būdu negali būti pavadinti medžiotojais. Jie — vien tik „šauliai — mėsininkai“ ir gyvių naikintojai.

Iš tikro medžiotojo reikalaujamas idealus gyvių ir medžioklės supratimas, tinkamas nusistatymas dėl gamtos, jos įvykių ir kūrinių.

Kai kuriems medžiotojams svarbiausia materialinė medžioklės pusė, t. y. medžioklėje sumedžiotų gyvių mėsos kiekis. Tikras medžiotojas neturi būti „biznierium“ ir medžioklės neturi laikyti pasipelnijimo šaltiniu. Jis galvoja visiškai kitaip. Pirmiausia, jam rūpi gyvių priežiūra, o tik antroje eilėje — jų šaudymas. Tikras medžiotojas nėra gamtos žalotojas, o jos mylėtojas. Planingai gyvius šaudydamas, jis nori išlyginti gamtos trūkumus kokybės ir kiekybės atžvilgiu.

Medžiotojo elgimasis su pašautais gyviais parodo, kokiai kategorijai jis priklauso. „Šaulys — mėsininkas“ ieškos pašauto gyvio tik tuo atveju, jei jis gailėsis prarastos mėsos — pelno; tikras gi medžiotojas, nesigailėdamas nei laiko, nei triūso, ieškos pašauto, nors ir menkiausios vertės, gyvio, nes jis gailėsis jo skausmų.

Dar labiau skiriasi abiejų kategorijų medžiotojai kenksmingųjų gyvių atžvilgiu. „Šaulys — mėsininkas“, kenkėjuose matydamas tik savo konkurentus, juos naikins be gailesčio ir atodairos. Tikras gi medžiotojas kovos tik su kenkėjų padaugėjimu: jis niekad nešaus motinos, žinodamas, kad vaikas mirs badu; jis visados stengsis juos šaudyti be skausmo ir greitai; niekad nepaliks sužeisto gyvio, jo nepaieškojęs ir t. t. Jei dabar medžioklės įstatymų ir leidžiama šernus medžioti ištisus metus, tai, nežiūrint to, nė vienam tikram medžiotojui neateis į galvą nušauti mažą paršiuką, arba dar blogiau — nušauti motiną ir palikti mažąjį bado mirčiai. Etika reikalauja iš kiekvieno medžiotojo savarankiškai parinkti uždraustą laiką maždaug nuo kovo mėnesio pradžios iki rugpjūčio mėnesio pabaigos.

Medžiotojo etinis nusistatymas lengvai pastebimas jo elgesyje su šunimi. Medžioklinis šuo yra ne tik savininko palydovas ir padėjėjas, bet ir pasišventęs jo draugas. Medžiotoją ir šunį riša draugystė ir pasitikėjimas, o ne autoritetas ir pabaudos baimė. Medžiotojas stengiasi suprasti šunį ir jį muša tik tada, kai įsitikina, kad jis užsispyręs. Deja, labai dažnai matome, kaip beširdiškai elgiamasi su šunimi: šuo, neplautas ir suvargęs, per naktis ir dienas būna lauke pririštas, dažnai savininko visiškai užmirštas ir išalkęs. Atėjus medžioklės laikui, medžiotojas prisimena turįs šunį, paleidžia jį ir pasiima į medžioklę. Dabar medžiotojas nustebintas ir pasipiktinęs šuns nepaklusnumu, nedrąsa, užsispyrimu. Tokiam šuniui statomi vien tik reikalavimai, o jam nič nieko neduodama.

Priešingai, kaip malonu stebėti medžiotoją su šunimi, esant tarp jų širdingam kontaktui: šuo įdėmiai seka šeimininko judesius, klauso kiekvieno jo tyliausio žodžio; lengvai matyti, kad jis su didžiausiu noru pildo visus jo įsakymus. Jei toks šuo kartais įkarščio pagautas padaro klaidą, tai tuojau, ekstazei praėjus, jis gailėsis, ir kiekvienas mažiausias medžiotojo papeikimas padarys jam didžiausią įspūdį. Matoma, kad medžiotoją ir jo šunį riša tikra draugystė.

Nemažiau svarbus medžiotojo elgimasis su medžiokliniais ginklais ir reikmenimis.

Kaip dažnai matome medžioklėn ateinantį „medžiotoją“ nevalytu, sudaužytu, aprūdijusiu šautuvu. Paprastai toks medžiotojas savo šautuvą po medžioklės numeta kur nors į kampą, jo visiškai nežiūrėdamas. O kai tas šautuvas atsisako tarnauti, tai medžiotojas niekad neskaitys savęs kaltu, o kaltins įvairias kitas aplinkybes. Toks elgesys — ženklas mažo medžioklinio susipratimo, nes, tik esant visiems medžiokliniams reikmenims tvarkoje, galima pasitikėti savo ir šautuvo jėgomis ir tik tada medžioklė teikia tikrą džiaugsmą ir malonumą. Su blogais ir netvarkingai užlaikytais šautuvais rizikuojami sunkiausi šūviai, ir gyviai, tik sužeisti, kur nors pakrūmyje kančiose nusibaigia.

Tikras medžiotojas niekad nešaus, jei jis abejoja dėl šūvio tikslumo, nes jis visad atmena, kokias kančias jis suteikia gyviui, jam tiksliai nepataikęs.

Apskritai, gerai pataikytas, be skausmų užmuštas gyvis sudaro medžiotojui daug didesnę garbę, negu, nors ir labai tolimoj distancijoje, pašautas, kuris žaizduotas vilksis tolyn ir kurį sugavus dar reikės pribaigti.

Skirtumas tarp medžiotojo ir „šaulio — mėsininko“ glūdi etikoje, t. y. medžioklės, kaip tokios, tikrame supratime ir tos medžioklės praktikoje.

Kaip svarbus medžiotojo elgesys su šunimi ir ginklais, taip lygiai svarbi ir jo laikysena bendrininkų — medžiotojų atžvilgiu. Deja, kaip dažnai bendrose medžioklėse kyla ginčai dėl nušautų gyvių; nežiūrint medžioklės vadovo sprendimo, tie ginčai dažnai tęsiasi ilgus metus, su nuolatiniais barniais, užgauliojimais ir abipuse neapykanta.
Jau laikas visiems medižotojams ir tokiems, kurie norėtų jais būti, suprasti, kad medžioklė yra šaltinis įgauti naujoms jėgoms dirbti kasdieninį darbą, atstatyti nervus; bet svarbiausia, medžioklė duoda mums galimumo nenutraukti ryšio su gamta, su visu jos grožiu ir visa jos didybe.

E. Skerstas „Medžiotojas“ 1940 m. Nr. 46

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.