Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kodėl nekibo karšiai?

in Žvejo dienos

Be mažiausios raukšlelės plyti upė. Ir plūdės tame veidrodyje atrodo lyg įlydytos. Susirengėme karšiauti ir vos brėkštant užmėtėme meškeres kiek aukščiau Minijos ir Tenenio santakos, kur buvo karšių pamėgtos duobės. Jau kelinta valanda, o plūdės nė krust. . .

Žvalgomės į dangų, uodžiame oro dvelktelėjimus ir kraipom galvas: gal tas didžiausias meškeriotojo priešas — atmosferos slėgimas koją kiša, o gal masalas ne tas? Tačiau dabar pirmoji birželio savaitė. Ir sliekas puikiausiai tinka karšiams vilioti. Kažkodėl — ir turbūt pagristai, — meškeriotojai didžiausią simpatiją rodo vadinamiesiems „raudoniems“, o teisingiau — mėšliniams sliekams. Esą jie geriau matyti vandenyje, o užverti ant kabliuko raitosi kaip pašėlę ir tuo atkreipia žuvies dėmesį. Bet reiktų pridurti, kad blyškesni jų giminaičiai — dirviniai sliekai — irgi neblogas masalas. Ypač žuvaujant tamsiame, drumstame vandenyje. Vėjuotą dieną blyškųjį slieką su pasigardžiavimu čiumpa ešeriai, lynojant, kai apniūkę, — įvairios karpinės žuvys. Karšis, radęs jį ant duobės krašto, irgi pro šalį nepraplaukia. . .

Šiandien išbandėm ir tuos, ir anuos sliekus, o žuvys — lyg išmirusios. Pūgžliai, ir tie kažin kur nusidangino. Tik sudėti meškeres ir traukti namo…

Žingsniuojame pylimu palei Tenenio vagą. Upė knibžda gyvybe. Švaraus vandens ploteliuose, neužgožtuose lelijų lapų, tolydžio pasklinda ratilai, kai didelės žuvys išneria į paviršių ir garsiai pliaukši uodegomis. Prisiminiau, kad jau sykį mačiau tokį žuvų šokį Kuršių mariose, tik tądien žuvys griebė, kaip žvejai sako, vos ne pliką kabliuką.

Reginys mus sustabdė. Taip ir nepatraukėme tolyn. Nusileidome prie vandens, išvyniojome meškeres. Ir vėl ėmėme bandyti laimę. Užmėtėme į duburiukus, kur neabejotinai turėtų būti karšių. Ir vėl skaisčiau ėmė rusenti vilties kibirkštėlė…

Vandens paviršius virte virė nuo įsismaginusių žuvų šuolių, bet masalo nelietė nė viena. Tokiais atvejais graudžiausia, kad nenumaldomai slenka rytinės valandos — pats geriausias žūklės metas. Vidudienį sėkmės gali tikėtis, bet nesulaukti… Žiopsoti, rankas sudėjus, irgi nepatartina. Nutariau pabandyti kitą masalą. Prisirinkau dumblėtoje pakrantėje apsiuvų. Deja, žuvys nelietė ir jų…

Tačiau netikėtai štai kas atsitiko: srovė paplovė valą po plūduriuojančiu kaip blynas lelijos lapu. Tokiais atvejais tenka stipriai traukti, mat valas visada įsliuogia į įpjovą lape. Belaisvinant meškerę, plūdė pasislinko beveik ligi pat gramzdo. Patingėjau ją reguliuoti — užmečiau, kaip buvo, kuokštelį apsiuvų į juoduojančią tarp vandenžolių švaraus vandens „akį“. Plūdė tuoj pat šoktelėjo, lyg pamėtėta ėmė sukti ratą, virsdama ant šono! Pakirtau. Meškerykotis sutrūkčiojo. Našta buvo nelengva. Atsargiai vilkau žuvį krašto link, nuogąstaudamas kad ji besiblaškydama neapvyniotų valo apie kokį augalo stiebą. Tada tiek ją ir tematysi. Jau maniau, kad pakliuvo gražus karšis, kai staiga šis stipriau pasimuistė ir atitrūko…

Prikandau lūpą, bet nuliūsti nebuvo jokio reikalo. Pradžia yra. Žuvvs kimba…

Užvėriau ant kabliuko kitą porelę apsiuvų. Ir vėl, vos užmetus, plūdė parvirto lyg išgaišusi, o paskui ėmė čiuožti į šoną. Pakirtau vėl. Šįkart pavyko išvilkti stambią auksašonę raudę…

Toliau ėjo kaip iš pypkės.

Draugas irgi nusitaisė visai menką gylį, bet masalo nekeitė. Paliko slieką. Netrukus ir jo meškerė sulinko nuo kilograminio karšio. Pasirodo, ne masalas buvo kaltas. Vienodai gerai tądien ir slieką, ir tešlą ar apsiuvą griebė ne tik karšiai, bet ir ešeriai, plakiai, kuojos ir raudės.

Vos draugas ištraukė pirmąjį karšį, tuoj vėl išgirdau jo prislopintą šūksnį:

— Duok graibštelį!..

Žvilgtelėjau į jo meškerę — sulinkusi pusiau. Ant kabliuko vėl spurdėjo karšis.

Atokvėpio neturėjome iki pat vakaro. Tik apie septintą žuvų šokis liovėsi, o kartu — ir kibti nustojo. Laikas buvo ir mums rengtis — šįkart jau tikrai — namo. Juolab kad žuvų pagavome ganėtinai. Sieteliai svėrė rankas. . .

Ėjome pavargę, bet linksmi. Tykaus vėjelio dvelkimas palaimingai glostė perdien saulės įkaitintus skruostus. Virš didžiulių pievų suko ratą gandras. Ir pagalvojau: štai upė davė dar vieną meškeriojimo pamoką — ne visada karšiai gelmėje kimba…

Viktoras Armalis

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejo dienos

Žuvų trofėjai. Lydeka

Paruošiant lydekų trofėjus, daugiausia bėdos būna su smegenine kaukuole. Mat jos priekinė
Pakilti į Viršų