Kodėl ir kaip reikia šerti medžioklinius žvėris

in Medžiotojo dienos

Kiekvienais metais, žiemos sezonui su sniego danga ir šalčiais prasidedant, miškų medžioklinės faunos šėrimo klausimas iškyla kaip kultūrinio medžioklės ūkio rodiklis. Šiandieninis žemės ūkis su savo kultūra tiek yra pažengęs į priekį, jog galima pasakyti, kad iš pagrindų pakeitė žemės natūralų veidą. Didžiausi kitados neįžengia­mi pelkynai, balos ir kiti bergždynai metai iš metų virsta kultūri­niais javų laukais ir pievomis. Pamiškės ir visi jų įsiterpimai diena iš dienos apgyvendami naujais gyventojais. Žodžu tariant, kur kitados viešpatavo ramumas, tyla ir rimtis, šiandien nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro verda pilnutėlis gyvenimas ir skamba nuola­tiniai kiemsargių šunų garsų aidai.

Tie patys plotai, į kuriuos neįžengdavo žmogaus pėda, šiandien skersai ir išilgai to paties žmogaus išvaikščiojami, kad suradus savo intensyviam ūkiui tenkinti taip reikalingo kuro ar statybinės me­džiagos. Visa, kas seniau virsdavo nuo kelmo ir pūdavo kaip natū­ralinė trąša busimosios augmenijos kartoms, šiandien jau daugelyje vietų su našta ant pečių ir krepšiais yra išgabenama. Mažiausios miško aikštelės, kurios pamirštos ir išblaškytos šimtais riogsojo miško plotuose, kaip natūralios ganyklos miško gyvūnijai, šiandien pavirto aukštyn kylančiais ir gražiai suvertais jaunuolynais. Jei ku­rioms aikštelėms ir buvo lemta pasilikti, tai ir jos nuskutamos ir šienas išvežamas naminiams gyvuliams maitinti. Net miško sodi­nimų eilėse susimetusi žolė jei ne pjaunama, tai pešte nupešama tiems patiems ūkio tikslams. Visą tą bevykstantį skaudų procesą turi pa­kęsti ir išgyventi nebylė miško gyvūnija kiekviename žingsnyje. Ji neturi kam pareikšti to skurdaus savo skausmo protesto, o tik pa­matome galutinį rezultatą, kuris pasireiškia gyvūnijos nykimu ir skaičiaus mažėjimu. O jei kur žvėrys bando išsilaikyti, tai dėl na­tūralaus maisto stokos darosi žalingi miškų ūkiui, naikindami jau­nuolynų plotus, apgriauždami žievę, nukandžiodami ataugas, sumin­džiodami pamiškėse kultūrinių augalų pasėlius ir t. t. Tai vis alkia tenkinimo pasekmės, o ne skanėstai, kuriuos sau pasirenka medžiok­linė gyvūnija.

Jiems pagalba gali būti dvejopa: arba pagaminti natūralų maitinimuisi tereną su jų mėgstamiausia augmenija miškų viduryje, arba dirbtiniu būdu šerti žiemą kultūriniame ūkyje išaugintais au­galais ir jų vaisiais, Pirmuoju būdu pagelba turi prasidėti su anks­tyvuoju pavasariu, antruoju — su ankstyvąja žiemos pradžia.

Pažvelgus į antrąjį pagelbos būdą, kaip į sezono reikalavimus, iškyla aikštėn klausimai: kada, kur, ką ir kokiu būdu tenka maitinti.

Į pirmąjį klausimą tenka atsakyti, jog reikalinga iš anksto pri­pratinti gyvūniją prie vietų, kuriose numatoma ją maitinti. Dau­gelio medžioklinių žvėrių maitinimosi laikas yra vakaro prieblanda ir rytinis saulėtekis. Todėl ir maistą reikalinga padėti šeriamose vietose vidurdienį.

Kai dėl šėrimo vietų, tai tenka pasirinkti mėgiamiausias pačių žvėrių laikymosi vietas. Teko pastebėti vienoje urėdijoje pastaty­tas šėrimui ėdžias visai prie urėdijos buveinės, o kitoje vietoje visai arti geležinkelio, kad malonūs urėdijos lankytojai ir pravažiuojan­tieji galėtų gėrėtis šiuo kultūringu vaizdu. Tačiau kiekviena budri akis supras, jog tai reklama, nes maistas dėl nuolatinio judėjimo dienos ir nakties metu nebus žvėrių paliestas. To geriausias rodik­lis, tai lankytojų pasigėrėti išmindžiotos sniege pėdos, bet žvėrių pėdsakų apie ėdžias daugumoje nerasime. Pastovėjus ėdžioms su pa­šaru vienoje vietoje ilgiau nepaliestam, reikia gabenti į kitą, jau­kesnę vietą, nes vis vien senoje vietoje žvėrių nepriviliosi. Paskir­tose maitinimui vietose padėto maisto sunaudojimą reikalinga sekti. Dažnai atsitinka, jog vieno žmogaus globėjo ranka neša pašarą šė­rimui, o pašalinė čia pat surenka ir sunaudoja naminiams gyvu­liams šerti.

Kokiais pašarais reikalinga maitinti, ju sąrašus galime rasti kiekviename medžioklinę fauną liečiančiame vadovėlyje. Suglaustai galima pasakyti, jog geriausia duoti, kiek galima, natūralų maistą, kuriuo minta žvėrys savo kasdieninėse natūraliose sąlygose. Maistą būtų galima paskirstyti Į tris grupes:

  1. Sausi pašarai: lapai, džiovinti dobilai, nekultos avižos ir geras šienas iš nešlapių pievų. Šlapių pievų žolė daugumoje susideda iš viksvų (Carex), kuri yra šiurkšti ir jos žvėrys nemėgsta.
  2. Apkaupiamieji: runkeliai, bulvės, morkos, saulėgrąža gumbinė ir t. t.
  3. Augmenijos vaisiai: avižos, gilės, kaštano riešutai, laukinės obe­lės, kriaušės ir t. t.

Kur yra galima, geriausiai duoti mišrų maistą iš suminėtų gru­pių. Sausą pašarą labai naudinga paįvairinti apkaupiamaisiais, ku­rie yra turtingi sultimis. Tačiau ir apkaupiamieji neturi savyje rei­kalingo kiekio skysčių, todėl, kur sąlygos leidžia, šėryklas reikia rengti netoli upokšnių. Jeigu to nėra, reikalinga iškasti gilesnes gir­dyklas, kuriose žvėrys galėtų laižyti užsidėjusį ledo klodą.

Vengtina naudoti šėrimui šieną iš šlapesnių pievų, kad ir ne viksvynų, nes galima lengvai apkrėsti žvėris dviburne jaknine (Distomurn hepaticum). Jų ten dažnai yra ir toje stadijoje ant sauso šieno gali išsilaikyti iki aštuonių mėnesių su pavojumi apkrėsti.

Geriau negu šienas yra dobilai ir nekultos avižos, o pigiausias pašaras — džiovinti lapai. Lapai turi būti paruošiami iš pavasario, kada jie pasiekia pilnutėlį savo išsivystymą. Čia tinka ne tik lapai, bet ir šakutės, ne storesnės kaip 2 mm, išdžiovintos vasarą gerai vė­dinamoje vietoje. Lapai naudingi dar ir tuo, kad turi medžiagų, kaip fosforas, kalkės, kurios veikia į tinkamesnį ragų išaugimą. Daugiau­siai fosforo turi uosio lapai — apie 22%, buko — 21%, beržo — 17%, ąžuolo — 12% ir skroblo su drebule — 8%. Žalingais pasirodė aka­cijos ir palėpščio — pupamedžio (Cytisus laburnum) lapai.

Apkaupiamieji — bulvės, runkeliai, saulėgrąža gumbinė fosforo turi apie 15% ir kalkių apie 2,5%. Tuo atžvilgiu geru maistu yra gilės (14% fosforo) ir kaštano riešutai (22%). Tačiau šiuos reikia gerai apsaugoti nuo gedimo. Vienoje girininkijoje buvo bandyta, su­sidarius didesniam nedygusių gilių kiekiui, panaudoti jas šernams šerti ir privilioti prie pastovių ganymosi vietų. Tačiau ir šernai at­skyrė gana gerai, kad gilės jų maistui netinka ir jas paliko neliestas.

Kai dėl kaštano riešutų, tai gana gerai juos prieš duodant iš­mirkyti vandenyje. Patį maistą reikalinga išdėstyti galimai plates­niame plote ir mažomis krūvelėmis. Vieta turi būti nuo sniego ap­valyta, kas lengviau žvėrims yra pastebima.

Fosforo atžvilgiu geriausias yra grūdų maistas, nes avižose jo randame — 25%, žirniuose ir miežiuose — 35% ir kviečiuose — 47%.

Kai dėl šernų šėrimo, tai juos tenka šerti ne tiek dėl sniegu pa­dengto paviršiaus, kiek dėl įšąlusios dirvos. Gali būti ir nuoga dirva, bet jau įšąlusi ir jos nors ir kietas šerno „arklas“ nebepajėgia pra­rausti ir ten susirasti vabzdžių lervų, šaknelių bei sėklų. Šėrimui vietas gana lengva nustatyti, nes jie mėgsta tęsti tose pat vietose savo darbą vakare, kur rytmetį buvo nutrauktas (jei, žinoma, ne­buvo išgąsdinti!). Tokiose vietose reikia išmėtyti kaštanų krūveles (po 0,5 kg vienai galvai) ir bulvių arba saulėgrąžos gumbinės (po 1 kg galvai). Gana gerai primaišyti drauge laukinių obuoliukų arba kriaušių.

Kiškių maitinimo klausimas iškyla tada, kai sniego danga už­kloja savo klodu jo maitinimosi plotus ir maistą. Tas dar daugiau aktualėja, jei po smarkesnių atolydžių užsideda paviršiuje ledo plu­ta, kurios nukrapštyti kiškeliai savo kojytėmis nepajėgia. Jiems ge­riausia ant kvartalinių linijų, miško pakraščiuose ir aikštelėse ant nubraukto paviršiaus pamėtyti runkelių, morkų, bulvių arba prirai­šioti prie kuolelių dobilų ir šieno arba nekultų avižų kuokšteles. Kiškiams maistas geriausia išblaškytai patiekti ilgesniame nuotolyje. Kiškiai, o taip pat stirnos ir kiti žvėrys su noru pagriaužia jaunų metūgių žievę. Todėl jaunuolynuose patartina nuleisti keletą drebu­lių ir palikti jų naudojimuisi. Prie gamybos patartina palikti nuge­nėtas smulkiąsias šakas. Kadangi bevykstąs gaminimo metu triukš­mas išbaido iš tos aplinkumos gyvūniją, todėl patartina tų šakelių nugabenti į ramesnes, žvėrių mėgstamas, vietas.

Skaudų kiškiams kaltinimą tenka pakęsti nuo sodininkų dėl vai­sinių medelių gadinimo. Čia reikia pasakyti, jog badui ir alkiui už­ėjus ir nesuradus niekur maisto, kiškiai pameta baimės jausmą ir lįste lenda prie ūkių trobesių, ypatingai kluonų ir sodų. Čia jie renka kiekvieną pabirą, nukritusią nešant maistą gyvuliams šerti, o jų neradę ir radę uždarytas kluono duris, lenda į sodus. Todėl, malo­nūs globėjai, uždarydami ant nakties savo kluonus, nepašykštėkite vienos kitos saujos dobilų pasivėlinusiam vakarieniauti svečiui, kuris naktį nedrįsta baladotis miegantiems po šiltais patalais į duris, o nevalgęs visą dieną negali užmigti nakties poilsiui.

J.  M-as “Mūsų girios” 1939 m.

 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*