Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kiškių medžioklė su skalikais

in Medžioklės taktika

Medžioklę su skalikais me­džiotojai labai mėgsta, tik, deja, nedaug kas šiuos šunis laiko. Nėra malonesnio ir gražesnio poilsio, kaip tylų rytą, pageltu­sioje rudens gamtoje ar šviežiam sniegeliui pasnigus, braidyti po laukus, praretėjusius krūmus, miškelius ir miškus, klausytis čia nutolstančių, čia artėjančių skalikų sutartinių.

Kiškius galima medžioti su skalikais nuo žiemos medžiok­lės sezono pradžios iki jos pabaigos. Tik kai gruodas sukaus­to žemę ar ledo pluta užsideda ant sniego, o dėl to skalikai pamuša ir susižeidžia kojas, ši medžioklė nebūna sėkminga.

Medžioklė su skalikais reikalauja iš medžiotojo gerai pa­žinti medžioklės plotus ir žinoti kiškio įpročius. Skalikų pa­žadintas senas kiškis parodo visus savo gabumus ir gudrybes. Pirmiausia jis stengiasi kuo labiau nutolti nuo šunų, o atsito­linęs ima klaidinti juos — pabėgės savo pėdsaku atgal, stryktels į šalį, peršoks per krūmą. Atsitolinęs nuo šunų, bėga pa­lengvėle, apsidairydamas, pasiklausydamas ir sugalvodamas naujus klaidinimo būdus. Sumetęs keletą kilpų, kiškis dažnai prigula ir laukia,—suras ar nesuras? Tos visos kiškio gudry­bės nelengvai įkandamos neįgudusiam jaunam šuniui. Seną prityrusį šunį kiškis sunkiai apgauna.

Medžioti galima su vienu, dviem ar daugiau šunų, tik svar­bu, kad jie varinėtų tą patį žvėrį. Graži medžioklė, kai šunys sutaria, toli vienas nuo kito neatsilieka ir skalija įvairiais bal­sais. Stiprokas, gražus ir ne per aukštas balsas yra gero skali­ko ypatybė. Medžioklė nesėkminga, jei šunys kiškius varo padrikai. Tokioje medžioklėje ūžia visas miškas ir nebežinai, nė iš kur laukti kiškio. Taip pat neįdomi medžioklė, kai susi­renka per daug medžiotojų su šunimis. Dažnos medžioklės su skalikais tose pačiose vietose, ypač kai atsivedama daug ska­likų, gali būti žalingos medžioklės ūkiui. O medžioklė su ska­likais ten, kur yra stirnų, iš viso negalima.

Ko reikalaujama medžioklėje iš šuns skaliko? Geras ska­likas privalo greitai surasti kiškį ir skalydamas jį vyti. Šuns skalijimas parodo medžiotojui kiškio bėgimo kryptį ir padeda susivokti, kur užkirsti jam kelią.

Neteisybė, kad geras skalikas užveja kiškį ant medžiotojo. Šuo, prikėlęs kiškį arba radęs jo šviežius pėdsakus, ima ska­lyti ir persekioti. Pakeltas kiškis nenoriai bėga iš tų vietų, kur jis pripratęs gyventi, ir suka ratus, toli nenubėgdamas. Jei me­džiotojui vieta pažįstama ir ten jau ne kartą yra medžiojęs, tai jis, šunims suskalijus, iš karto atspės kiškio bėgimo kryptį ir užkirs jam kelią. Jei vieta nauja, tai atbėgančio kiškio rei­kia laukti ten, kur jis buvo pakeltas ir darė pirmąjį ratą. Se­kantį ratą kiškis paprastai bėga laikydamasis pirmojo rato pėdsako. Naują kelią kiškis gali pasirinkti, tik skalikams „už­gulus“.

Pasekime, kaip elgiasi kiškis, pakeltas miškelyje. Pirmuo­sius du-tris ratus jis padaro miške, vėliau iššoka į lauką, pa­miškę. Neretai jis iš karto neria į laukus, tačiau ir laukuose skrieja nors ir didesniais, bet taisyklingais ratais. Į laukus kiškis traukia ir tada, kai sniegą padengia plona ledo plutelė. Miške, vejamas skalikų, kiškis įšoka į suvažinėtą kelią, pra­mintą takutį, kvartalinės linijos praskiebą, nes čia jam leng­viau bėgti. Todėl kelių ir įvairių takų sankryžos geriausios vietos laukti atvejamo kiškio, medžiojant su skalikais. Kai sniego daug, o pramintų takų maža, kiškis taikstosi bėgti tan­kiais eglynais.

Sėkmingiausia kiškių medžioklė tada, kai nėra sniego ir nepašalę. Šunys pėdsaką geriau užuodžia plikoje žemėje. Ma­žai sėkminga medžioklė su skalikais būna iškritus šviežiam sniegui, nes kiškiai, bijodami rodyti savo pėdsakus, nesimaitina ir nebėgioja. Tokiu metu, o ypač pustant, kiškius labai sunku prikelti iš guolio. Jie guli užpustyti, prisileidžia me­džiotojus visiškai arti ir nekyla. Tik akys pro plyšius juoduoja. O kai nėra pėdsakų — šuniui sunku aptikti kiškį. Todėl me­džioklės su skalikais tokią dieną neverta nė pradėti. Nenoriai kiškiai kyla, kai lyja ar varva nuo medžių.

Kiškius veikia atodrėkis. Atodrėkyje jie apleidžia mišką ir persikelia į laukus ir krūmus. Atlyžus šalčiui, kai sniegas nuo medžių ima kristi gabalais žemėn, kiškiai keliasi į laukus, net vakaro nebelaukdami. Tokiu metu kiškio miške ieškoti neverta.Ūkanotomis dienomis, kai tirštas rūkas dengia žemę, miške pakelti kiškiai neria į laukus. Užtat esant giedriam ir sausam orui, kiškiai labai nenoriai bėga į palaukes, o daugiau traukia į miško gilumą.

Kai šąla, kai medžiotojo ir šuns žingsniai toli aidi, kiškis neprisileidžia — lengvai pakyla iš guolio. Pakilusį kiškį šunys greitai pamato arba atranda jo pėdsakus ir ima varyti.

Rudenį medžioti kiškius su skalikais geriausia tada, kai lapai jau nukritę, o žemė minkšta ir drėgna. Smulkus rudens lietus netrukdo medžioti. Jam dulkiant, šunys ypatingai gerai varinėja pakeltą kiškį. Gi stiprus lietus nuplauna pėdsakus ir trukdo medžioklę. Rami, vėsoka, apsiniaukusi, bet ne per šalta diena, o dar geriau, kai rūkas gaubia drėgną žemę, kai pasnigta, bet nespaudžia šaltis, — puikiausias medžioklės su skalikais metas.

Gerai užgrūdinti ir įgudę skalikai medžioklėje ištveria be­veik visą dieną. Tačiau sėkmingiausia medžioti su šunimis nuo ryto iki pietų. Jei medžiojama ilgėliau, tai vidurdienį rei­kia duoti šunims pailsėti. Anksti rytą skalikai, bėgdami švie­žiais kiškių pėdsakais, greitai pakelia kiškį ir ilgai jį varinėja. Kai rytais pašąla arba būna lijundra, reikia palaukti, kol žemė atsileis ir šunims bus geriau varinėti.

Medžioklė su skalikais nesudėtinga. Jei medžioja maža gru­pelė, pavyzdžiui, trys, tai skaliko šeimininkas nusiveda šunį į medžioklės vietą ir ten, miško pakraštyje, jį paleidžia. Jei šuo patyręs, medžiotojas, paleidęs skaliką, skuba užimti parankes­nę vietą kartu su draugais. Jei šuo jaunas, tai šeimininkas turi eiti drauge su juo į mišką ir, ragindamas bei drąsindamas pa­deda jam pakelti kiškį.

Kai medžiotojų grupė didesnė, medžiojama dviem būdais. Pirmu atveju medžiotojai, prieš paleisdami skalikus, rikiuojasi ant kelio ar kvartalinės linijos ir pasisklaidę laukia šunų at­varomų kiškių. Pasirenkant vietą, reikia žiūrėti, kad medžio­tojai užstotų žvėrelių takus. Medžiotojams užėmus savo vie­tas, šunų savininkas arba įgudęs medžiotojas, kurio šunys ge­riau klauso, paleidžia šunis į mišką iš palaukės.
Antru atveju medžiotojai ir šunys eina kartu. Pamiškėje paleidus šunis, medžiotojai pasisklaido miške ir taip traukia per jį. Jei kuris medžiotojas pakelia kiškį greičiau, negu ska­likai, tai šunys pašaukiami ir jiems parodomi švieži kiškio pėdsakai. Šunims suskalijus, medžiotojai skubiai pasirenka vie­tas ir laukia atvaromo kiškio. Pastarasis medžiojimo būdas labiau tinka ten, kur kiškių nedaug.

Šunims varinėjant, medžiotojas turi stovėti ramiai, užsi­glaudęs už krūmo ar kitos priedangos. Kiškių medžioklėje maskuotis nesunku. Svarbu, atbėgant kiškiui, nejudėti. Slėptis už priešais stovinčio medžio negerai. Dažnai medis sukliudo ir dėl to prašaunama. Neturint kitos priedangos, geriau atsistoti prieš medį. Jei medžiotojo drabužiai neryškūs, tai medžio spal­va taip gerai „paslėps“ ji, kad kiškis neatskirs, kur žmogus, kur medžio kamienas.

Stovint ant žvėrių tako, reikia šiek tiek pasitraukti į de­šinę, kad būtų patogu šauti iš kairės pusės. Pastebėjus at­bėgantį kiškį, reikia nejudėti. Taikyti geriausia tada, kai kiš­kis priartėja per šūvį. Jei patogu, galima prisidėti šautuvą ir ankstėliau, tik svarbu, kad kiškis nepastebėtų judesio. O tai at­likti galima tuo metu, kai kiškis užbėga už krūmo ar medžio. Tačiau per anksti pasiruošus, nuvargsta rankos, ir šūvis gali būti netikslus. Šauti reikia tada, kai kiškis priartėja prie me­džiotojo ne toliau kaip per 35 m ir kai esi tikras, kad jį nu­šausi. Sužeistas kiškis ilgam ir toli nuveda šunį.

Bėgančiam šonu kiškiui reikia taikyti į galvą, atbėgan­čiam—į kojas, tolstančiam — į ausis. Greitai, ir ypač tolėliau bėgantį kiškį reikia šauti taikant truputį į priekį prieš kiškį. Jei po šūvio skalikai nutyla, reikia manyti, kad kiškis krito.

Kiškių medžioklei geriausiai tinka 2 ir 1 numerio šratai, rudenį smulkesni, žiemą stambesni.

Grupinėje medžioklėje medžiotojas, nušovęs skalikų veja­mą kiškį, turi surikti „jau“ ar kitaip signalizuoti, kad šio kiš­kio medžioklė baigta. Tada visi dalyviai žino, ką toliau daryti.

Pagal medžiotojų paprotį, medžiotojas, nušovęs kiškį, ati­duoda šunims kiškio kojas. Tai šunų skanėstas.

Baigus dienos medžioklę, medžiotojų pareiga sušaukti savo padėjėjus — skalikus. Jokiu būdu negalima palikti nakčiai ska­lijančių šunų miške.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės taktika

Medžioklė su „krikšte“

Tarp kitų šios medžio­klės būdų noriu paminėti Rusijos medžioklės bū­dą, kurį vadina

Šaudymo menas

Medžioklinis šaudymas pagrindinai skirstomas į dvi grupes: a) stacio­narinis šaudymas su šratais

Ar lanko žverys urvą

Yra paprastas būdas, kaip nustatyti, ar lanko žvėrys urvą. Skersai urvo įėjimo
Pakilti į Viršų