Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kiškių medžioklė sėlinant

in Medžioklės taktika

Kiškių medžioklė sėlinant papli­tusi tose vietose, kur yra platūs dirbami laukai, o didelių miš­kų nedaug. Kiškiai šiuo būdu medžiojami rudenį iki didesnių šalčių arba žiemą, kai atlydys ar šviežiai pasnigta. Šitaip medžiojama paprastai tuo pačiu metu, kaip ir su skalikais. Sėlinant daugiausia medžioja tie medžiotojai, kurie neturi ska­likų. Šios rūšies medžioklėms puikiai tinka paukštiniai šunys, tačiau paprastai medžiotojai vaikštinėja po būdingesnes kiš­kiams vietas ir patys juos pakelia. Medžiojant ten, kur yra daug kiškių, juos surasti ir pakelti lengva, tačiau, norint sėk­mingai pamedžioti neturtinguose plotuose, reikia daug sumanu­mo ir ištvermės. Medžioklės sėkmingumas priklauso nuo to, ar medžiotojas bent apytikriai gali nuspėti, kur yra kiškis, kur jo guolis, ar įstengia priartėti prie kiškio, per anksti jo ne­pakėlęs.

Kur ieškoti kiškių? Jų rasti galima visur, tačiau pačios mėgstamiausios vietos — tai senesni arimai, gerai sužėlę ru­giai, nelygūs dirvonai, kupstėtos, krūmais ar aukšta žole apau­gusios ganyklos, sausos, apžėlusios paskirais krūmeliais pelkutės, kemsynai su sausomis salutėmis, durpynai, kadagynai, retesni krūmai ir pan. Mėgstamiausias kiškių maistas yra ru­giai, todėl kuo medžioklės plotai bus arčiau prie sužėlusių rugių, tuo juose bus daugiau kiškių.

Medžiojant reikia atsiminti, kad ne tik medžiotojas stebi kiškį, bet ir kiškis medžiotoją. Jis ir guolį pasirenka ten, kur saugiausia — už pelkutės, kurią būtina peržengti, norint pri­artėti prie kiškio, vidury aikštės vagoje ar po krūmu, kur sunku iš pasalų prieiti.

Didelę reikšmę turi vėjo kryptis, nes kiškiai puikiai girdi. Einant prie kiškio pavėjui, jį greičiau pabaidysi. Žinoma, me­džiojant plačiuose laukuose, visą laiką prieš vėją vaikščioti sunku, tačiau senus arimus, pavėjui esančius kalnelių šlaitus, sužėlusius rugių laukus, kupstėtas ir žolių priaugusias pelkutes reikia tikrinti, einant prieš vėją. Antraip kiškis gali pakilti, kai medžiotojas dar gana toli.

Rudenį kiškį guolyje retai pamatysi. Daugiausia jį pastebi tik tada, kai pakyla ar bėga. Rudeniop arba žiemą, didelio atlydžio metu, ypač ūkanotomis ramiomis dienomis, kiškis pri­sileidžia labai arti. Vėliau, pradėjus šalventi ar atsiradus gruo­dui, medžiotojui sunkiau prieiti prie jo.

Medžiotojai sako, kad rytais kiškiai kietai miega, o vakarop budi. Iš tikrųjų, ryte gali pro kiškį net praeiti, o vakarop kiš­kis kyla iš daug toliau. Tačiau Suvalkijos lygumose kiškis elgiasi priešingai. Pastebėta, kad kiškis paprastai guli galva prieš vėją.

Kiškių medžioklė sėlinant nesudėtinga. Medžiotojas gali vaikštinėti kur nori ir kaip nori ir tikrinti tuos plotus, kurie jam daugiausia patinka.
Kai į medžioklę atvyksta grupė, medžiotojai palaiko ryšį tarpusavyje ir nenutolsta per toli. Jie pasklinda po laukus ir, laikydamiesi sutartos krypties, žygiuoja į priekį. Tokioje me­džioklėje reikia būti labai budriam. Čia dažnai pakeltą ar pa­šautą kiškį šauna keli medžiotojai. Svarbiausia čia, kaip ir kitų bendrųjų medžioklių, taisyklė—atsargumas. Medžiojant kiškius sėlinant, kai medžiotojai kiekvieną minutę keičia savo vietas, reikia griebtis visų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta nelaimės. Medžiotojui reikia visą laiką stebėti ir ži­noti, kur yra kiti dalyviai, ir šauti tik tada, kai esi tikras, jog šūvis negali būti pavojingas draugui.

Rudenį medžiojant laukuose, kiškių nušaunama daug, ta­čiau didžiąją jų dalį sudaro patelės. Jos ne tokios atsargios ir medžiotoją prisileidžia arti, ypač jei jis eina su paukštiniu šunimi. Kiškis patinas daug atsargesnis, greičiau kyla ir daž­nai pasprunka.

Kiškiu medžioklė sėlinant gana sėkminga ir žiemą, kai iškrinta šviežias sniegas. Tačiau plynuose laukuose šis medžiok­lės būdas rečiau naudojamas, nes jis sunkokas. Čia jį trumpai aprašysime.

Kiškis guli visą dieną savo guolyje, o vakare, jau sutemus, bėga maitintis į laukus. Laukuose praleidžia naktį ir rytą vėl grįžta į guolį. Kiškis, bėgdamas nuo guolio į maitinimosi vie­tas, o rytą grįždamas atgal, palieka pėdsaką, kuris, šviežiai pasnigus, po pustymo ar atodrėkio metu būna labai aiškus. Kiškio grįžtamasis pėdsakas medžiotojui yra svarbiausias. Jis atveda prie tų vietų, kur kiškis dienoja, t. y. miega.

Grįždamas rytą kiškis, savisaugos sumetimais, stengiasi sa­vo pėdsaką supainioti. Jis iš pradžių bėga tiesiai, smulkiais ir lygiais šuoliais. Ši pėdsakų eilutė staiga iškrypsta ir pasibaigia viena ar dviem kilpom. Padaręs kilpą, kiškis vėl bėga pirmyn, staiga pasuka savo pėdsakais atgal, kiek pabėgėjęs daro šuolį į šoną ir — vėl tą patį kartoja. Po sekančios kilpos, pėdsakų sudvejinimo, šuolio į šoną kiškis gula. Toks apytikriai kiekvie­no kiškio kelias į gultą. Baltasis kiškis gudrybių moka daug.

Paviršutiniškai pažvelgus, atrodo, kad kiškio pėdsaką pagal nurodytą schemą išnarplioti nesunku, tačiau tai nėra toks pa­prastas darbas. Pradedantiems patartina sekti kiškį pėdsakais ten, kur kiškių nedaug.

Eiti kiškio pėdsaku reikia tyliai. Kai ant sniego yra pluta, tai prieiti prie kiškio šūvio atstumu beveik negalima. Sunku tikėti sėkmingo šūvio ir tankynėje.

Medžiojant kiškius atvirose vietose, šauti tenka ir iš toliau,, todėl galima naudoti kiek stambesnius šratus, negu paprastai. Galima naudoti 0 numerio šratus. Šio numerio šratai naudotini ir žiemą, kai kiškio kailis tankesnis. Antra vertus, stambesni šratai labai tiks atsitiktinai sutiktai lapei.

 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės taktika

Medžioklė su „krikšte“

Tarp kitų šios medžio­klės būdų noriu paminėti Rusijos medžioklės bū­dą, kurį vadina

Šaudymo menas

Medžioklinis šaudymas pagrindinai skirstomas į dvi grupes: a) stacio­narinis šaudymas su šratais

Ar lanko žverys urvą

Yra paprastas būdas, kaip nustatyti, ar lanko žvėrys urvą. Skersai urvo įėjimo
Pakilti į Viršų