Kirlianų efektas

in Mokslas

Švysčioja žaibai. Mirga krateriai. Tik iš jų veržiasi ne įkaitusi lava, o pašvaistė, panaši į poliarinę. Tai šen, tai ten sužiba neatskiriami geltonos ir melsvos spalvos dvyniai. (…) Ir štai tarsi iš požemio išplaukia primenančios medūzas nublukusios figūros. Jos virpa, plaukia erdvėje, ieškodamos viena kitos, ir susiliejusios vėl dingsta požemyje. Kai kurie iškrovos kanalai, tarytum liepsnos liežuviai, retkarčiais apšviesdami sau kelią, juda vorele tarp tarpeklių. Šitaip vaizdžiai gyvų objektų švytėjimą aukštu dažnumo elektriniame lauke (laboratori­joje) aprašo šio reiškinio atradėjai vyras ir žmona — Semionas ir Valentina Kirlianai.

Kirlianų efektu, atrastu beveik prieš aštuoniasdešimt metų, tyrinėtojai susidomėjo tik paskutiniaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais.

Pastebėta, kad ligų pažeisti lapai švyti kitaip (gerokai silpniau) negu sveiki. Be to, jų atrastas reiškinys gali būti pritaikytas augalo brandai nu­statyti bei derlingumui prognozuoti. Dabar šį metodą bandoma taikyti medicino­
je (pastebėta, kad kiekvienai ligai bū­dingas tam tikras švytėjimo pokytis), kri­minalistikoje ir kitur.

Kodėl aukšto dažnio elektriniame lauke švyti biologiniai objektai? (Beje, švyti ne tik gyvi objektai, tačiau ir vanduo, kai kurie kristalai. Tačiau jų švytėjimas būna pastovus, o ne pulsuojantis kaip gyvų organizmų.) Daugelis atsakymų į šį klausimą yra hipotetinio pobūdžio. Žino­ma, kad Kirlianų efektas — tai švytėji­mas, sukeltas aukštadažnio išlydžio. Tam tiriamasis objektas pastatomas tarp me­talinių elektrodų, padengtų dielektriko sluoksniu. Kai elektrinio lauko stiprumas 10 (6)  voltų centimetrui, prasideda iškro­va, kurios priežastis — elektronų autoemisija iš elektrodų. Dėl dielektriko iš­krova susiskaldo į mikrokanalus, ir elekt­rinis laukas tolygiai pasiskirsto elektrodo paviršiuje. Jei tarp elektrodo ir objekto pastatoma fotografijos plokštelė, iškrovos kanalų visuma joje sukuria „elektroninį” vaizdą. Norint gauti stabilų vaizdą, rei­kia sudaryti impulsinį aukšto dažnio generatoriaus režimą. Pastaraisiais me­tais plėtojama biologinės plazmos teori­ja, kuri gvvą organizmą nagrinėja kaip elektringą dalelių (elektronų, protonų, jo­nų) visumą. Pagal ją į prucesus, vykstan­čius Kirlianų efekto metu, bandoma žiūrė­ti kaip į dujinės plazmos, susidarančios iškrovos metu, ir biologinės plazmos są­veikos rezultatą.

Tyrimai, atlikti daugelio autorių, rodo, kad švytėjimo intensyvumas ir pobūdis skirtingose lapo vietose maždaug vieno­das, tačiau ir paties augalo lapų, paimtų iš skirtingų vietų, švytėjimo intensyvu­mas gali skirtis net du tris kartus.

Remigijus Ozolinčius; Valentinas Petniūnas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.