Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kiek ir ko turėjome

in Istorija

Niekas praeitame XIX amžiuje ir dar anksčiau neskaičiuodavo, kiek ir kokių yra medžiojamųjų žvėrių bei paukščių. Dažnas autorius tik paminėdavęs juos ir primindavęs, kad seniau jų būdavę daug daugiau. Tad ir mes, kalbėdami apie mū­sų krašto faunos praeitį, galime tik iš padrikų nuotrupų susidaryti bendresnį vaizdą apie jos išteklius ir paplitimą, žmonių sampratą apie jos naudojimą.

Apie medžiokles Vilniaus krašte yra pa­rašytos trys labai geros knygos. Tai Ignatijaus Bobiatynskio dvitomis „Medžioklės mokslas“ (1823 ir 1825 metai), Jano Sytlerio „Medžiotojo vadovas“ (1839 metai) ir Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas“ (1825 metai). Iš pirmųjų dviejų knygų galime sužinoti, ką ir kaip medžiodavo, o trečiojoje knygoje nuostabiai perteikta ano meto medžioklių dvasia. Šios trys knygos viena kitą tiesiog papildo. Pir­mieji du autoriai pažymi, kad Vilniaus krašte fauna nyksta, o Adomas Mickevi­čius, pats nemažai medžiojęs Lietuvoje šimtmečio pradžioje, apgailestaudamas rašo, jog mūsų krašto medžiotojai paly­ginti su kaimynais labai prastai elgiasi.

Motiejus Valančius, aprašinėdamas Že­maičių vyskupystę, irgi piešia nekokį žvėrių vaizdą kitame Lietuvos krašte, kur buvo iškirsta nemažai miškų. O „iškirtus miškus, išgaišo ir jų gyventojai taip, jog šiandien likusiuose miškuose Žemaičių vos begali rasti vilkus, lapes, zuikius ir voveres. Didesniuose vienok giriose, kaipo tai: Purvių, Tryškių, Juozapavo, Palangos, Grūšlaukio, Oginskiškio, Batakių, p. Kopo ir Krakių, kas metą vaidinas dar ir stirnos. Bet žmonės, tarsi nesganduodami kad neįvistų, tuojau nušauna ir išnovija„. Šį vaiz­dą dar papildo Simono Daukanto pasako­jimas, kad „žvėrių mūsų krašte šiandien nėra ko ir bėklausti. Neilgai buvus jau­nuomenė nė kiškių, arba zuikių, nebegaus bevejoti! Kame ne kame tiktai vilkai, iš salų ir kirbų išpuldami, gyvulius vaginėja, o padorių ir naudingų žvėrių paklausią negali begirdėti. Tas pats ir su paukščiais nutiko„.

Tokia buvo praktika. Ir ko gero ji buvo grindžiama teorijos išvedžiojimais. Mikolajus Roimanas knygoje „Medžioklės ūkis“ rašė, jog daug kas domisi, kiek žvėrių gali būti girioje be nuostolio žemės ūkiui ir miškui. To meto specialistų vardu autorius patarė vientisos ir labai didelės lapuočių girios, iš kurios žvėrys neišeina į laukus, kiekviename 1000 margų ( apie 560 ha) plote turėti 8 elnius, 10 stirnų ir 6 šernus. O tokiame pat spygliuočių miške – 6 elnius, 8 stirnas ir 3 šernus.

Mažesnės lapuočių girios su laukų intarpais kiekviename 1000 margų patariama laikyti 4 elnius, 8 stirnas ir 2 šernus, o spygliuočių — 3 elnius, 6 stirnas ir vieną šerną. Mažuose miškuose gailėjo būti 2 el­niai, 6—8 stirnos. Šernai čia jau buvo ne­pageidautini.

Poznanėje 1B85 metais buvo Išleista Valerijano Kurovskio intriguojančio pava­dinimo knyga „Medžioklė Lenkijoje ir Lietuvoje“. Apskritai tai rašinys apie me­džioklę, jame įpinta ir nuogirdų apie mus. Spręskite patys — rašydamas apie meškų medžioklę Žemaitijoje, autorius pasakoja, jog žemaičiai irštvoje rastą mešką erzina ilga dvišake, kol ta išlindu­si atsistoja ant užpakalinių letenų. O pas­kui ją medžiotojai atseit vilioja žemaitiš­kai „Kuki, kuki, kutdajseni“ — tai ver­čiama taip: „brangioji, ateik čia, ateik čia„.

Bet iš knygos galima spręsti, kas ko vertas. Žinia — vienas medžiotojas sumedžioja kelias lapes ar šernus, kitas — briedį. O kaip palyginti jų laimikius, įvertinti medžioklę?

Praeitame šimtmetyje gyvavo gan dar­ni lyginimo sistema. Pavyzdžiui, kiškis, kiaunė, kurapka buvo vertinami vienetu. O meška ir šernas vienišius buvo verti­nami 20 vienetų, bebras, elnias, lūšis — 15, stirninas, vilkas žiemą, ūdra ir šeš­kas — 10, lapė, opšrus — 6, kurtinys, einis — 3, jerubė, fazanas, tetervinas — 2 vienetais. Šis vertinimas įdomus tuo, kad santykinė laimikio vertė iš dalies atspindi ir jų gausumą.

Knygoje yra ir kitas palyginimas, ku­riame iš dalies atsispindi žvėrių gausu­mas. Tai medžioklės skirstymas į didžią­ją ir paprastąją.

Didžiosios medžioklės (suprask — me­džioja ten irgi neeiliniai medžiotojai) lai­mikiai — stumbrai, briedžiai, elniai, da­nieliai, stirnos, šernai, meškos, vilkai, el­niai, kurtiniai, tetervinai, jerubės, faza­nai, įvairūs egzotai.

Na, o paprastųjų medžiotojų laimikiai buvo paprastesni, smulkesni — kiškiai, lapės, kurapkos ir kiti smulkūs paukščiai, bebrai. Pastarieji, matyt, dėl savo retu­mo ir ganėtinai sunkios medžioklės. Rei­kia atminti, kad tuomet guminių batų irgi nebuvo.

Geriausiai ir plačiausiai literatūroje nu­šviesta medžioklės būklė mūsų krašte de­vynioliktojo amžiaus pabaigoje. Apie tai nemažai medžioklės žurnaluose rašė mū­sų krašte medžioję karininkai, prisimini­mų paliko Vilniaus krašto medžiotojas Boleslavas Sventožeckis, šiek tiek žinių galima rasti Oto Glogau pasakojime apie pajūrį. Yra duomenų ir Lietuvos centriniame valstybiniame istorijos archy­ve (fondai — 325, 525, 928).

Rusijos žemdirbystės departamentas 1896 metais sumanė išsiaiškinti medžiok­lės būklę imperijoje. Tai padaryti įparei­gojo Peterburgo miškų instituto zoologi­jos katedros asistentą, miškininką A. Ši­lantjevą. Šis medžioklės žinovas paruošė 14 klausimų anketą ir išsiuntinėjo į visas gubernijas. Jau 1898 metais gauti atsaky­mai buvo apibendrinti, ir išėjo beveik 600 puslapių knyga su dviem žemėlapiais, pora diagramų ir 54 piešiniais. (Knygos rengimo ir spausdinimo spartos galime tik pavydėtti) Šioje knygoje yra nemažai ži­nių ir apie Lietuvą, kurios medžioklės plotai laikomi medžioklės verslui netin­kamais. Rašoma, jog čia susiduriama su neregėtai paplitusiu brakonieriavimu, ku­ris trukdo tinkamai tvarkyti medžioklės ūkį. Vilniaus gubernijoje pastebimai nyks­ta žvėrys, nes valstiečiai nelaiku pradeda medžioti, naikina žvėrių prieaugį.

Nors atsakymus reikėjo siųsti tiesiog į Peterburgą, bet Trakų girininkas, matyt, iš didelio stropumo juos atsiuntė ir į Vil­niaus bei Kauno gubernijų valstybės tur­tų valdybą. Tad knygoje esančius teigi­nius galima iš dalies detalizuoti. Apie Valkininkus, Marcinkonis, Rūdninkus negausiai buvo medžiojami su šunimis kiš­kiai, o paukščius — kurapkas, jerubes, stulgius, antis, slankas, kurtinius valstiečiai dažniausiai gaudydavo kabliukais, kil­pomis, tinklais, bučiais. Sumedžiotą žvė­rieną ir paukštieną žmonės suvalgydavę patys — labai retai veždavo į turgų. Girininkas pažymi, jog kasmet žvėrių ir paukščių vis mažėja.

A. Silantjevas visus medžiojamuosius žvėris ir paukščius skirsto į pagrindinius medžioklės verslo objektus, verslo objek­tus, nereikšmingus ir atsitiktinius. Remian­tis šia klasifikacija, pateikiama duomenų apie kai kuriuos žvėris ir paukščius Vil­niaus bei Kauno gubernijose. Vilniaus gubernijoje briedžiai, perkūno oželiai, stulgiai, slankos, tetervinai, kurtiniai, je­rubės, kurapkos bei antys — nereikšmingi medžioklės objektai, o vilkai ir lapės atsitiktiniai, kiaunės ir stirnos — nemedžiojamos. Kauno gubernijoje — kiau­nės, vlikai, lapės, stirnos, slankos, teter­vinai, kurtiniai, jerubės, kurapkos yra atsitiktiniai medžioklės objektai, o brie­džiai, perkūno oželiai, stulgiai ir antys nemedžiojami. Tai nelabai tikslūs duo­menys, bet šį bei tą pasako.

Vietos valdžia ir girininkai siūlė imtis radikalių priemonių prieš brakonierius — atimti iš valstiečių šautuvus, priversti po­liciją deramai atlikti savo pareigas, kont­roliuoti, kaip laikomasi medžioklės įsta­tymo. Siūloma mokyklose aiškinti jauna­jai valstiečių kartai, kad žiauru rinkti paukščių kiaušinius, ardyti lizdus, vestis į ganyklas šunis. Kauno gubernijoje buvo siūloma dešimčiai metų uždrausti medžio­ti stirnas ir baltuosius tetervinus.

Trūksta duomenų apie medžioklės reikalus Suvalkijoje, nes visa Užnemunė priklausė Suvalkų gubernijai. Matyt, ir tenai panašiai viskas klostėsi — vien 1899 metais iš brakonierių buvo atimta 187 medžiokliniai šautuvai.

Pilnesniam vaizdui susidaryti pravartu paminėti, kiek ir ko buvo sumedžiojama per vieną medžioklę. Pavyzdžiui, Vilnijos miškuose per dvi dienas 9 medžiotojai sumedžiojo 4 briedžius ir 2 šernus. Apie Panevėžį maždaug 150 hektarų plote 11 medžiotojų per 12 varymų nušovė 93 kiškius ir 1 lapę. Fazanų, kurie tik pra­ėjusiais metais buvo įveisti, nemedžiojo. Tik visi pripažino, kad jie veisiasi gerai. Tai buvo 1900 metais.

Apie kai kurių medžiojamųjų žvėrių it paukščių rūšių bendrą skaičių paskirose vietose galima spręsti iš padrikų duome­nų, esančių skirtingu laiku rašytose kny­gose bei straipsniuose, įvairiuose raštuose.

Briedis minimas visuose šaltiniuose. Anot B. Sventožeckio, apie briedžių gau­sumą galima spręsti iš vieno medžiotojo sutarties su dvaro savininku. Medžiotojas 1883 metais sutiko dirbti metus už 140 rublių algos, 12 pūdų briedienos, dvi briedenas ir dar kitas gėrybes. Be to, medžiotojų bei brakonierių medžioklės krepšiai būdavo apsiūti briedžių kojų kailiais. Vilniaus krašte briedžių buvo Rūdninkų, Birštono, Kamajų ir kitose gi­riose.

Viename 1873 metų skunde rašoma, jog prieš dešimtį metų Valkininkų, Rūd­ninkų, Lavoriškių, Bezdonių miškuose bu­vo kelios dešimtys briedžių, o dabar šie žvėrys — retenybė.

Kauno gubernijoje aštuntame dešimt­metyje briedžių buvo Panevėžio ir Uk­mergės apskrityje Šiaulių apskrityje jų jau beveik nebuvo. Apskritai Ukmergės apskrityje — Lėno girioje dar buvo apie 300 briedžių.

Daug briedžių buvo išnaikinta 1863 metais, kai caro kariuomenės baudžiamie­ji būriai, kovodami su sukilėliais, kirto miškuose plačias proskynas.

Otas Glogau 1869 metais rašė, kad pajū­ryje, „kol dar buvo laisvą medžioklė, 1848 metais Ventainės girioje briedžiu buvo sumažėję iki 16 galvų, o nuo 1851 metų, prižiūrint ir globojant vyresniajam girininkui Ulrichui, jų vėl padaugėjo iki 250 galvų„. Nerijoje briedžiai, stirnos bei kiti laukiniai žvėrys buvo išnaikinti, nes jie darė didelę žalą kopų sodiniams.

Stirnų buvo apie Vilnių, pajūryje, Kau­ne gubernijos miškuose, minima jų gau­siai buvus apie Pasvalį, o Telšių girinin­kas 1893 metais didžiuodamasis rašė, kad Bernotavo miške drauge su jaunikliais yra devynios stirnos.

Meškų Vilniaus gubernijos miškuose buvo nemažai (dabartinėje Baltarusijos teritorijoje), apie Vilnių jų beveik nebu­vo. B Sventožeckio duomenimis, Šalči­ninkuose paskutinė meška krito 1879 me­tais nuo Vitoldo Vagnerio kulkos, Rūd­ninkų girioje tai atsitiko 1885 metais. Raseinių apskrityje paskutinė meška bu­vo nukauta ketvirtajame dešimtmetyje. Nors Kauno gubernijos 1861 metų infor­macinėje knygelėje rašoma, kad Telšių apskrityje meškų dar yra.

Lūšis praeito šimtmečio pradžioje bu­vo įprastas Lietuvos miškų žvėris. Bet ketvirtajame dešimtmetyje pradėjo spar­čiai nykti. O 1875 metais jau buvo retas žvėris, tik Lėno ir Žaliojoje giriose bu­vo apydažniai sutinkama. Rūdninkų gi­rioje paskutinė lūšis nukauta 1903 metais.

Šernų praeitame šimtmetyje buvo ne­daug. Medžiotojai ir brakonieriai tvirtina, kad jų nebuvo ir prieš 1863 metų sukili­mą. Apie Vilnių šimtmečio pabaigoje iš viso buvo draudžiama medžioti šernus.

Leonidas Sabanejevas 1892 metais išleis­tame „Medžiotojo kalendoriuje“ rašo apie šernų tykojimą prie pasėlių ir bul­vių, kur juos medžiodavo mėnesėtomis naktimis pasišviečiant deglais. Beje, šis autorius mini, jog Lietuvoje dar medžioja ernius.

Bebrų iki 1870 metų buvo daugelyje Vilniaus gubernijos vietų (turimas galvo­je Berezinos upės baseinas). B, Sventožeckiui vienas brakonierius pasakojęs, jog Nemune paskutinį kartą bebras buvo su­gautas 1875 metais. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje bebrų jau nebuvo.

Vilkų tai nestigo. Apie tai buvo rašyta Jono Jurkšto straipsnyje „Vilkai ir jų medžioklė praeityje„. Jo duomenimis, apie šimtmečio vidurį dabartinėje Lietu­vos teritorijoje sumedžiota 4500 vilkų. Yra duomenų, jog 1873 metais Vilniaus gubernijoje vilkai papjovė apie 2000 gal­vijų ir 6900 avių ir ožkų, Kauno guberni­joje atitinkamai — 1600 ir 3000.

Lapių niekas atskirai plačiau nemini. Tik vienas karininkas, medžiojęs Lietuvos —Prūsijos pasienyje (dabartinio Šakių ra­jono Savinės miške), 1875 metais rašė, jog pasienyje lapių nėra. Mat čia jom veistis netinkamos vietos. O gubernijos gilumoje esančias lapes valstiečiai nuodi­ja strichninu.

Kiškių, anot B. Sventožeckio, pertek­liaus nebuvo. Apie Vilnių keli medžioto­jai per dieną galėjo sumedžioti 1—5 kiš­kius. Autorius stebisi, kad po pirmojo pasaulinio karo jų priviso labai daug. Apie Pasvalį, Biržus, Šakius kiškių buvo pakankamai.

Kurtinys buvo, matyt, labai trokštamas medžioklės laimikis. Apie jį rašė daugelis autorių ir gan išsamiai. Tadas Ivanauskas, remdamasis įvairiais šaltiniais, rašė, jog šimtmečio pradžioje kurtinys buvęs Lie­tuvoje dažnas paukštis. Rokiškio apskrity­je 1848 metais kurtiniai buvo labai išnai­kinti. Apie 1860 metus jų buvo nemažai Kazlų Rūdos—Zapyškio miškuose, bet, nu­tiesus Kauno—Kybartų geležinkelį, im­ta juos be atodairos medžioti. Vilniaus krašte kurtinių buvo mažai. 1882 metais Vilniaus medžiotojų draugijos pirminin­kas rašė, jog kurtiniai — retenybė. Pas­kutiniaisiais amžiaus dešimtmečiais buvo draudžiama kurtinius medžioti.

Labai mažai kurtinių buvo ir Kauno gubernijos miškuose. Septintajame de­šimtmetyje šių paukščių buvo galima ap­tikti Panevėžio, Raseinių ir Ukmergės ap­skrityje, ir tai nedaugelyje vietų. Panevė­žio apskrityje jų buvo Žaliojoje girioje, Raseinių — dideliuose miškuose tarp Jur­barko ir Tauragės Ukmergės — Lėno ir Romuldavo miškuose ir dar trijose girai­tėse.

Tetervinų buvo visur ir daug. T. Iva­nauskas, remdamasis tėvo žodžiais, pasa­koja, jog labai daug tetervinų buvo apie Lynežerio kaimą Marcinkonių apylinkėse. Juos ten sėkmingai viliodavo iškamšo­mis. Taip pat jų daug buvo ir kitose Vil­nijos vietovėse. Tankiuose ir mažai lankomuose miškuose kai kurie medžiotojai su šunimis sumedžiodavę iki 50 tetervinų.

Baltieji tetervinai sparčiai nyko — bu­vo retenybė. Tado Ivanausko duomeni­mis, jų 1846 metais buvo apie Klaipėdą. 1871 metais jų ten nuo kelių šimtų suma­žėjo iki 30 galvų, o dar po penkerių me­tų jie visai išnyko. Apie 1860 metus jų būta dabartiniame Šakių rajone, miškuose apie Kidulius, Vilniaus apylinkėse šių paukščių nebuvo. Bet ganėtinai buvo sa­manų pelkėse Ukmergės ir Zarasų apskri­tyse.

Kurapkų niekur nebuvo itin daug, nes alkanu žiemos laiku jas žmonės išgaudy­davo. Vilniaus medžiotojų draugija net supirkinėdavo iš valstiečių sugautas ku­rapkas ir jas laikydavo aptvaruose iki pavasario.

Putpelių Vilniaus krašte buvo nemažai — per vieną popietę nesunkiai buvo gali­ma sumedžioti 5—6 paukščius.

Stulgių iki 1890 metų buvo labai daug, ir juos mažai dar medžiojo. Per popietę buvo galima lengvai sumedžioti apie 20 paukščių. Vėliau jų ėmė mažėti, ir retai kada pavykdavo per dieną sumedžioti dešimtį paukščių.

Perkūno oželių praeitame šimtmetyje niekas nemedžiojo. Matyt, dėl to, kad buvo brangūs šoviniai. Apie slankų me­džioklę nepavyko rasti duomenų.

Palyginę praeitį su dabartimi, nesun­kiai pastebėsime, kad sumažėjo smulkio­sios faunos, ypač besiveisiančios nuošalio­se vietose, pelkėse. Kartu galime pasigirti turį ką Lietuvoje medžioti — žvėrių ne­stinga. Tų, kuriuos anais laikais, anot Adomo Mickevičiaus, tik poneliai medžio­ję. Ir prieš šimtą metų kalbos apie inten­syvų medžioklės ūkį Lietuvoje — amži­ninkai nebūtų supratę.

Juozas Čivilis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų