Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Keturios gyvosios gamtos karalystės

in Gamtos stebėjimai/Rekomenduojame

Augalų veikiamo Žemės rutulio keitimosi vaizdą reikia šiek tiek patikslinti.

Mat tikrieji augalai į fotosintezės procesą įsi­jungė gana vėlai — tik prieš du milijardus metų (tai mažiau kaip pusė visos Žemės istorijos). Iki tol fotosintezė vyko tik turinčiose chlorofilo bakteri­jose ir melsvadumbliuose (tačiau jos metu bakteri­jos molekulinio deguonies į aplinką neišskirdavo). Tiktai jie, melsvadumbliai ir bakterijos, tada ir gyveno Žemėje. Jokių kitų augalų ir gyvūnų dar ne­buvo.

Dabar bakterijos ir melsvadumbliai nė augalais nelaikomi! Jie išskirti į atskirą — probranduolių — karalystę ir net superkaralystę. Nei melsvadumbliai, nei bakterijos neturi branduolio. Jų nukleino rūgš­tis (DNR) yra išsklidusi po visą ląstelę, o visų kitų gyvų būtybių DNR sutelkta branduolyje, kuris mem­brana atskirtas nuo ląstelės citoplazmos. Probranduoliuose ji laikosi chromosomose — mikroskopiniuose kūneliuose, kurie perduoda paveldimumo informaciją.

Biologai sukurė naują gyvojo pasaulio sistemą — ne su dviem karalystėmis kaip anksčiau (gyvūnijos ir augalijos), o su keturiomis: probranduoliai (mels­vadumbliai ir bakterijos), gyvūnai, grybai ir auga­lai. Kiekviena karalystė turi po dvi „pokaralystes”. Gyvūnai skirstomi į pirmuonis (vienaląsčius) ir daugialąsčius. Probranduoliai — į bakterijas ir melsvadumblius. Grybai ir augalai — į aukštesniuosius ir žemesniuosius.

Bakterijų pokaralystei priskiriami ir tokie orga­nizmai kaip aktinomicetai, spirochetos, mikroplazmos, riketsijos ir virusai (pastarieji čia buvo priskirti ne be abejonių, sąlyginai, iki bus nuodugniau iš­tirti).

Įdomu dar štai kas: pagal naują sistemą, grybai, nejudrūs, žemės dūlėsiais mintantys organizmai, pa­sirodo, yra artimesni gyvūnų giminaičiai negu au­galų!

Grįžkime kuriam laikui prie bakterijų ir pakal­bėkime apie jas smulkiau. Juk bakterijų vaidmuo viso, kas gyva Žemėje, egzistavimui ir anksčiau, ir dabar yra nepaprastai svarbus.

Bakterijos pelnė blogą šlovę. Visiems žinoma, kad jos yra pavojingų ligų — tuberkuliozės, vidurių šiltinės, dizenterijos, choleros, raupsų — sukėlėjos. Tačiau ar daugelis žino, kad esama ir naudingų bak­terijų? Maža pasakyti — naudingų, tiesiog būtinai reikalingų mums! Gyvybė Žemėje be bakterijų yra neįmanoma.

Taip atrodo tuberkuliozę sukeliančios bakterijos.
Taip atrodo tuberkuliozę sukeliančios bakterijos.

Bakterijos prisotina dirvą azoto, taip didindamos jos derlingumą, formuoja ir pačią dirvą, padeda žmonėms rauginti agurkus, kopūstus, pieną ir silosą gyvuliams, gaminti sūrius, actą, lininius audinius. Apsigyvenusios žarnyne jos suskaido už mus sun­kiai virškinamą maistą. Jos apšviečia niūrias jūrų gelmes pamėklišku gyvų žiburių švytėjimu, pavers­damos šviesa ypatingas medžiagas, kurias randa gi­liavandenių žuvų ir kalmarų „kišeniniuose žiebtu­vėliuose”.

Bakterijų ląstelės esti trejopos: apvalios, vin­giuotos ir lazdelinės.

Apvalios bakterijos vadinamos kokais: monokokais, jeigu tai pavieniai rutuliukai, diplokokais — kai susijungę du rutuliukai, tetrakokais — kai keturi, sarcinomis — kai aštuoni arba daugiau kaip aštuoni, streptokokais — kai apvalios bakterijos sudaro grandinėlę tarsi suverti ant virvutės karoliukai, ir stafilokokais — kai sukibusios netvarkingomis ke­kėmis.

Vingiuotos bakterijos — tai vibrionai (jų kūnas tik šiek tiek išlenktas), spirilos susuktos į vieną ar keletą vijų, o spirochetos susivijusios plonomis ir tankiomis spiralėmis.

Lazdelinės bakterijos sudaro dvi grupes: papras­tas bakterijas ir bacilas. Pirmosios neturi sporų. Antrosios, kai aplinkos sąlygos nepalankios, savo kūno viduje nuo ląstelę užpildančios protoplazmos atskiria mažą, ovalinį ir blizgantį gyvo baltymo gniužuliuką — sporą. (Po to bacila suyra.)

Sporą gaubia tvirtas apvalkalas, ji visiškai sau­sa ir gali be žalos joje saugomai gyvybės kibirkštė­lei pakelti triuškinamus priešiškos stichijos smūgius. Pavyzdžiui, 20 tūkstančių atmosferų slėgį! Arba kosminį 253 laipsnių šaltį! Kaitinimą iki 90, o kai kurios sporos — ir iki 140 laipsnių!

Metų metus tas užkonservuotas gyvybės kvan­tas guli letarginėje ramybėje, kad, pakliuvęs į pa­lankesnes sąlygas, prabustų kada nors vėliau. Dau­gintis, daugintis be jokio saiko — štai vienintelis vėl atgimusios bacilos rūpestis. Ir nors ji dauginasi pri­mityviausiu būdu — pertrūkdama perpus, jos įpėdi­nių skaičius veikiai pasiekia astronominį dydį. Juk kiekviena puselė jau po 20 — 30 minučių vėl dalina­si, ir taip be galo, be krašto.

Tarkime, pavyzdžiui, kad jos dalinasi kas pusva­landį. Per valandą iš vienos bakterijos pasidarys keturios. Į antros valandos pabaigą jų jau bus 16, į trečios — 62. Toliau jų skaičius, augdamas geo­metrine progresija, greitai pasieks dydžius, kuriais žymimos svarbiausios gairės kosmose. Po 15 valan­dų bakterijų jau bus apie 1 000 000, o po paros su trupučiu — 1 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000. Nors kiekviena iš jų erdvėje užima ne daugiau kaip vieną kubinį mikroną, oktilijoną bakterijų (o anks­čiau pateiktas skaičius ir yra oktilijonas) vargu ar pavyktų sutalpinti bake, kurio aukštis, ilgis ir plotis po vieną kilometrą. Pervežti tokį bakterijų kalną prireiktų 20 milijonų vagonų sąstato!

Taip atrodo kompiuteriu sumaketuotos bakterijų sporos.
Taip atrodo kompiuteriu sumaketuotos bakterijų sporos.

Žinoma, taip skaičiuodami, mes tarėme, kad nė viena iš naujai gimusių bakterijų nenumirė — bent jau per tas dvi paras. Laimė, taip niekada nebūna: dauguma jų žūsta. Be to, mes pasirinkome dar ir didžiausią dalijimosi tempą; toli gražu ne visos bak­terijos dauginasi taip sparčiai. Pavyzdžiui, džiovos bakterijos dalijasi tik kartą per pusantros dienos.

Bakterijos sau maisto ieško įvairiais būdais. Vie­nos ardo gyvūnų ir augalų audinius, tarp tokių ne­mažai parazitų: tai įvairių ligų sukėlėjai.

Tarp bakterijų daug saprofitų, kurie sukelia bal­tymų ir kitų organinių medžiagų puvimą, suardo jas į paprastesnes sudėtines dalis — pavyzdžiui, vėl į anglies dvideginį ir amoniaką.

Tos bakterijos labai naudingos. Jeigu ne jos, vi­sur dunksotų negyvų kūnų kalnai. Bakterijos išva­duoja planetą nuo augalų ir gyvūnų, kuriuose jau užgeso gyvybė. Bakterijų supūdyti jų palaikai vėl grįžta į Žemę.

Esama ir bakterijų — autotrofų, tai yra tokių, kurios pačios save maitina. Jos iš neorganinių me­džiagų (pavyzdžiui, amoniako, anglies dvideginio ir įvairių druskų) sukuria organines (baltymus, krak­molą) ir iš jų lipdo savo kūną. Energiją, reikalingą paprastų medžiagų perdirbimui į sudėtingesnes, jos gauna iš saulės spindulių.

Hemotrofinės bakterijos taip pat maitinasi ang­lies dvideginiu ir amoniaku, bet energiją baltymų gamybai gauna oksiduodamos geležį, manganą arba molibdeną, sierą ir silicį (taip sakant, „graužia” ir akmenį, ir metalą!).

Igoris Akimuškinas

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų