Kengūros šuolis

in Mokslas

Žmonių ir gamtos takeliai kartais susikry­žiuoja visai netikėtose vietose. Viena tokių sankryžų — sportas ir gyvūnijos pasaulis.

Lengvoji atletika, kaip sportas, pradėjo plisti tik XIX a. pabaigoje. Iki tol iš viso bėgioti, o juo labiau lenk­tyniauti publikos akivaizdoje, buvo laiko­ma gėda. Baigiantis šimtmečiui, buvo įtei­sintos įvairios bėgimo distancijos — nuo 100 metrų iki 10 kilometrų. Jau tada bu­vo nustatyta, jog didžiausias greitis pasiekiamas 100 metrų distancijoje; 1885 metais tas greitis buvo 32 kilometrai per valandą. Atsiradus tam orientyrui, parūpo sužinoti, kaip mes greiti, lyginant su žvėrimis. Ir pa­aiškėjo, kad net tokie, rodosi, nerangūs gyvūnai, kaip drambliai, gali bėgti greičiau (40 — 42 kilometrai per valandą), nekalbant jau apie antilopes (96 kilometrai per va­landą) ir gepardus (120 kilometrų per va­landą). Tas atradimas nenuliudino, atvirkš­čiai, kilo mintis — jei yra greičio paslap­tys, jas reikia atskleisti. Pirmasis to ėmėsi amerikietis Č. Šerilas. Iki 1887 metų visi bėgikai startuodavo stati. Taip darydavo ir Č.Šerilas. Tačiau kartą, vaikštinėdamas po zoologijos sodą, jis įsižiūrėjo, kaip rengia­si bėgti kengūros — pirmiausia pasilenkia prie žemės. Žinoma, dabar mes gerai su­prantame, kad kengūros pozoje strėnų ir nugaros raumenys būna tarsi suspaustos spyruoklės ir išsitiesdami suteikia galingą startinį impulsą. Tačiau praėjusio šimtme­čio pabaigoje visi šie dalykai dar nebuvo rimtai tyrinėti. Todėl kai Č. Šerilas starte atsistojo sulinkęs ir pritūpęs, sukėlė nuo­širdų žiūrovų juoką ir teisėjų protestus. Nieko neįtikino ir jo pergalė. Ir tik pirmo­joje šių laikų olimpiadoje 1896 metais amerikiečio bėgiko T. Berko triumias — jis nugalėjo visose trumpose distancijose — įrodė kengūros šuolio pranašumą.

Nauja sportinių rezultatų kilimo pakopa atsirado tada, kai buvo pastebėti du skir­tingi mechanizmai, nulemiantis pačių eik­liausių gyvūnų bėgimo greitį. Tigro, ge­pardo, kiškio pranašumas — jų lankstus stuburas, išsitiesiantis kaip spyruoklė per kiekvieną šuolį ir papildantis kojų jėgą nugaros raumenų jėga. Gazelių, džeiranų, saigų stuburas nelabai lankstus, ir didelis tų gyvūnų greitis priklauso nuo ypatingos jų kojų sandaros. Jų blauzdikauliai plo­ni, lengvi, čia raumenų labai nedaug. Už­tat strėnos masyvios: būtent strėnų raume­nys ir yra svarbiausioji varomoji jėga. Ir dar štai kas svarbu: abiejų tų grupių gyvūnai, kad ir kiek skirtingi jie būtų, bė­ga panašiai — vos vos paliesdami Žemę pirštų ar kanopų galiukais. Dėl to jie ne­praranda greičio, neslopina jo, prisiliesda­mi prie žemės.

Iki 1887 metų visi bėgikai startuodavo stati. Nuotr. - fountainfit.wordpress.com
Iki 1887 metų visi bėgikai startuodavo stati. Nuotr. – fountainfit.wordpress.com

Tokia svarbi informacija neliko nepaste­bėta. Pirmiausia sprinteriai pradėjo bėgioti, kaip sakoma, ant pirštų galiukų. Po to at­ėjo eilė pagalvoti apie stuburo vaidmenį. Deja, žmonėms bėgiojant jis mažai tejuda. Ir vis dėlto XX amžiaus pradžioje buvęs garsus atletas A. Krencleinas išmoko pa­naudoti nugaros raumenis šuoliuodamas per barjerus, o taip pat ir šokdamas į tolį. A. Krencleinas pasiekė keletą puikių laimėji­mų: keturi aukso medaliai 1900 metų olimpiadoje, taip pat bent keli pasaulio rekor­dai.

O kiek padėjo antilopių kojų struktūros pažinimas? Pirmiausia — treneriai pradėjo atrinkinėti plonų kaulų atletus. Po to buvo sukurta sistema pratimų, vystančių ir stip­rinančių strėnų, raumenis. Paguliau, lavin­dami pėdų lankus, lengvaatlečiai iki mini­mumo sumažino energijos nuostolius, kojai prisiliečiant prie bėgimo tako. Būtent dėl to per pirmuosius XX amžiaus dešimtme­čius labai smarkiai augo pasaulio rekordai. Maksimalus bėgimo greitis padidėjo iki 34 kilometrų per valandą.

Garsus suomių bėgikas Pavo Nurmis, bėgęs vidutines ir ilgas distancijas, kai reikia ne tiek staigaus greičio, kiek ištver­mės, atkreipė dėmesį, jog eikliausieji gy­vūnai bėga nu ryškiais šuoliais, o labai to­lygiai tarsi plaukdami virš žemės. Kiekvie­nas organizmas turi ribotas energijos atsar­gas, ir kuo mažiau jos eikvojama šuoliams aukštyn —žemyn, svyravimams iš šono į šoną, tuo daugiau lieka veržimuisi prie­kin. Ir iš tikrųjų P. Nurmis nustebino bendraamžius — jis čiuožė taip, tarsi plaukė virš ledo.

Kai P. Nurmis jau baigė savo sportinę karjerą, pirmuosius žingsnius sporte žengė tamsiaodis Džesis Ovensas. Kartu su tre­neriu jis stebėjo, kaip juda kačių giminės žvėrys — pumos, tigrai, gepardai, — kon­sultavosi su Ohajaus universiteto zoologais. Ir buvo prieita išvados: tų žvėrių greičio pagrindas — jų spyruokliuojantys raume­nys, kurie veikia, tarsi lingės. Kai bėg­damas žvėris kojomis liečiasi žemės, dalis kinetinės energijos virsta potencine ir susikaupia raumenyse, o atsispiriant nuo že­mės potencinė energija vėl virsta kinetine, kiekvienam šuoliui suteikdama papildomos jėgos. O judesių plastiškumas susijęs su labai tiksliu , “įkinkymu” raumenų, kurie tuo metu reikalingi, ir „iškinkymu”, kurie nereikalingi.

Šie atradimai sukėlė tikrą perversmą bė­gimo technikoje ir padėjo sukurti iš pir­mo žvilgsnio paradoksinę teoriją. Anks­čiau atletai, stengdamiesi bėgti „iš visų jėgų”, įtempdavo bėgimui nereikalingus raumenis, net pečių ir veido. Dėl to jude­siai pasidarydavo sukaustyti, greitis suma­žėdavo. Pagal naują teoriją atletas turi bėgti atsipalaidavęs, laisvai, lengvai, tarsi linges įtempdamas tik tuos raumenis, kurie reikalingi bėgimui, be to tik tose bėgimo fazėse, kada tai būtina. Šiandien visa tat atrodo labai paprasta ir aišku, tačiau anks­čiau prireikė dešimtmečių, kol pavyko pa­daryti daugmaž pakenčiamas gyvūnų bėgi­mo kopijas. Dž. Ovensas su treneriu du me­tus nepaprastai sunkiai ir kantriai dirbo, kol pavyko sukurti savitą bėgimo stilių. Ir štai sporto istorijoje atėjo neužmirštama diena: 1935 metų gegužės 25 – oji. Dž. Oven­sas per 45 minutes įvairiose sprinterių dis­tancijose pasiekė penkis pasaulio rekordus, ir dar priedo — šuoliuose į tolį. Po metų Dž. Ovensas Berlyno olimpiadoje nugalėjo keturiose distancijose. Dž. Ovenso pasieki­mas šuoliuose į tolį — 8 metrai 13 centi­metrų — pasaulio rekordu išbuvo ketvirtį amžiaus. 100 metrų distanciją jis nubėgo per 10,2 sekundės — pasiekė tuo metu di­džiausią greitį — 36 kilometrai per valan­dą.

1936-ųjų Olimpiadoje pasiektas Džesio Ovenso rekordas buvo pagerintas tik po 20 metų.
1936-ųjų Olimpiadoje pasiektas Džesio Ovenso rekordas buvo pagerintas tik po 20 metų.

1937 metais garsus, kupinas jėgų, bet be grašio kišenėje Dž. Ovensas pradėjo lenk­tyniauti su kurtais, lenktyniniais arkliais. 100 metrų distancijoje Dž. Ovensas arklius aplenkdavo. 1965 metais Tokijo olimpia­dos nugalėtojas (200 metrų distancijoje) H. Karas taip pat ėjo lenktynių su arkliu ir krutinę aplenkė jį. 1969 metais Mechiko olimpiados nugalėtojas D. Halnsas 200 met­rų distancijoje arklį aplenkė net 30 metrų. Apie tas pergales Vakarų spauda labai pla­čiai rašė, tačiau netrukus euforija aprimo. Buvo tiksliai įrodyta, kad arkliai uždelsia išsigandę starterio šūvio ir dėl to praran­da brangias sekundes trumpose distancijo­se nespėja išvystyti viso savo greičio — iki 75 kilometrų per valandą. Žodžiu, 200, 400, 600 ir net 800 metrų distancijose ark­lys turi aplenkti žmogų. O ilgesnėse?

Ilgesnėse pirmenybė atitenka žmonėms. Reikalas tas, kad gyvūnai neturi greičio iš­tvermės. Jeigu skaičiuosime pagal maksi­malų bėgimo greitį, tai gepardas maratoną nubėgtų per 20 minučių, tačiau jo greitojo bėgimo atsarga — tik 90 metrų. Dramblys savo didžiausiu greičiu (40 kilometrų per valandą) gali bėgti tik maždaug šimtą metrų, kurtas (58 kilometrai per valandą) — maždaug 400 metrų. Afrikos strutis (80 kilometrų per valandą) — ne daugiau kaip 800 metrų.

O arklys? Juk žinoma, kad per dieną jis gali nurisnoti dešimtis kilometrų. Būtent nurisnoti. Ir dar pamainomis su žingine! O šito jau maža, kad būtų galima lenktyniauti su žmogumi. 1896 metų olimpiadoje atsi­tiko štai koks kuriozas. Kartu su maratono bėgikais startavo kavaleristai, nešantys sekundmačius. Arkliai iš pradžių pasileido šuoliais, vėliau ėmė bėgti risčia, o po jos perėjo žinginėn. Ir štai maratono bėgikai jau prisivijo kavaleristus, jau ir aplenkė juos… Kad sekundmačiai būtų laiku atnešti į finišą, teko skubiai suorganizuoti arklių estafetę…

1924 metais gana vidutiniškas bėgikas: K. Votsas susiderėjo iš labai didelės sumos, kad aplenks arklį, jei su juo lenktyniaus šešias paras iš eilės. Besibaigiant šeštajai parai nubėgęs 556 kilometrus, K. Votsas arklį buvo aplenkęs 12 kilometrų. O meksi­kiečiui H. Maseirai teprireikė tik maždaug vienos paros, kad nubėgtų 265 kilometrus, tai yra beveik pusę K. Votso distancijos; prancūzas D. Ešas per šešias dienas nubė­go 1009 kilometrus 40 metrų.

Kuo paaiškinti neabejotiną žmonių iš­tvermės pranašumą? Pirmiausia, žinoma, medžiagų apykaitos, energijos, raumenų sandaros ir funkcionavimo, kvėpavimo, šir­dies ir kraujagyslių sistemos ypatumais. Pa­vyzdžiui, bėgikų širdies svoris siekia maž­daug 1,5 procento kūno svorio, vilko — apie 1 procentą, tigro – tik 0,4 procento. Nieko nuostabaus, kad tigras niekada ne­persekiota grobio.

Daug ko išmokę iš gyvūnų, savo žinias ir patyrimą žmonės perduoda ir gyvūnams. Šiandien nieko nebestebina, kad mokant tarnybinius ir lenktyninius šunis, lenkty­ninius arklius, o kai kuriose šalyse — net jaučius ir kupranugarius, naudojamasi pačių moderniausių sportinių treniruočių principais. Reikia pasakyti, kad gyvūnai pasirodė esantys puikūs mokiniai.

M. Zaleskis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.