equipment workout 1786391 960 720 - Keletas nurodymų medžiokliniam šuniui dresuoti ir mokyti

Keletas nurodymų medžiokliniam šuniui dresuoti ir mokyti

in Kinologija

Prieš kiek laiko išėjo iš spaudos mano parašytas „Ryšių šunų dresavimo ir mokymo vadovėlis“, kuriuo naudojamasi kariuomenės dalyse ryšių šunims mokyti.

Tam vadovėliui pasirodžius, kai kas iš mūsų medžiotojų kreipėsi į mane prašydamas atsiųsti tą vadovėlį, nes mūsų kalba iki šiol šia tema jokios literatūros nėra, o kai kuriais vadovėlio skyriais, ypač tais, kur kalbama apie kambarinio šuns dresavimą, visiškai galima naudotis ir medžiokliniams šunims mokyti.

Tai paragino mane, šiek tiek pakeitus to vadovėlio turinį ir papildžius jį kai kuriais skyriais, kurie grynai liečia tik medžioklinį šunį, pasinaudoti „Medžiotoju“ ir patiekti jį mūsų medžiotojams; galima tikėtis, kad kai kuriais duotųjų nurodymų mūsų medžiotojai ir pasinaudos.

Kas nepasitenkins tais trumpais nurodymais ir norės smulkiau su kalbamąja tema susipažinti, galiu nukreipti tik į šiuos pamatinius veikalus, kuriais ir aš naudojausi: 1) Diezel „Niederjagd“ ir 2) Oberlander „Die Dressur und Fūhrung dės Gėbrauchshundes“.

I. JAUNO ŠUNS AUGINIMAS

Daugumas šunų mokymą nagrinėjančių vadovėlių autorių laikosi vienos nuomonės, kad tik visai fiziškai subrendęs šuo tegali būti mokomas. Todėl mokymas reikia pradėti tada, kai šuniui sukanka vieneri metai.

Pirmi šuns gyvenimo metai turi labai didelės reikšmės. Per pirmus metus auga šuns kaulai ir raumenys. O kadangi visa tolimesnė tarnyba pareina nuo šuns stiprumo ir patvarumo, tai į tą dalyką ir reikia kreipti kuo daugiau dėmesio. Kas pirmame auginimo perijode bus sugadinta, ateity nebus galima jokiomis priemonėmis atitaisyti.

Viena svarbiausių taisyklių — leisti šuniui kuo daugiau laisvai bėgioti. Kiekviena diena, kurią šuo būva pririštas, duoda blogų pasėkų.

Šuniui turi būti kasdien duodama progos laisvai plėtotis ir tuo būdu stiprėti, nes ateity jam bus statoma didelių reikalavimų patvarumo ir greitumo atžvilgiu. Laisvas, ilgas ir greitas bėgiojimas ir geras šuns šėrimas — štai svarbiausi faktoriai, kurie išdirba šuns patvarumą ir greitumą.

Jeigu šuo laisvalaikio metu, kai jam leista pabėgioti, nerodo noro tai daryti, reikia rasti priemonių jam paraginti. Šuo neturi sekti paskui savo vadovą ir laikytis jo, bet turi bėgti ir bėgti. Tačiau priverstinis bėgimas paskui vežimą, dviratį ar raitelį nelemia gerų rezultatų, nes paprastai šuo greit pavargsta nuo tokio bėgimo.

Taisyklinga šuns priežiūra, prieš pradedant jį mokyti bei dresuoti, svarbi dar ir dėl to, kad šuo gali būti mokomas tik visiškai sveikas ir nesugadintas.

Didžiausias trūkumas yra, kai šuo bijo savo šeimininko, t. y., kai šuo bijo prieiti prie žmogaus, vengia jo. Šis trūkumas dažniausiai atsiranda dėl to, kad jaunas nemokytas šuo, nesuprantąs klusnumo ir nežinąs savo šeimininko galios, baudžiamas ir mušamas už įvairius nusikaltimus. Pavyzdžiui, paleistas pabėgioti jis vejasi vištas, kartais vieną kitą sudrasko, kambary nugraužia batą, nutraukia nuo stalo staltiesę, priteršta. Dėl padarytų nuostolių šeimininkas supyksta ir paprastai, sugavęs šunį ir prikišdamas jam padarytus nuostolius, muša jį. Dažnai nei diržo, nei rykštės čia pat nepasitaiko, ir šuo gauna keletą smūgių lazda. Kol šuniui neįskiepytas klusnumas, tokia priemone, žinoma, jo iš karto neatpratinsi nuo panašių nusikaltimų, ir vėliau bus sunkiau jį nubausti. Šuo, antrą kartą nusikaltęs, žinos, kad jam gresia bausmė ir nepribėgs mielai prie šeimininko, bet atsiguls kur toliau. Jei dabar šeimininkui nepasisektų iš karto sugauti šuns, jo būdas bus jau sugadintas. Jis dabar žinos, kad jis tik turi neleisti savęs sugauti, ir tuo būdu išvengs bet kokių bausmių.

Žinoma, ne visi šunes iš karto bus pirmos bausmės sugadinti, bet vis dėlto, baudžiant neišmokytą šunį, reikia labai atsargiai elgtis, nes geri, išmintingi šunes kaip tik greičiausiai supras, kuriuo būdu jiems išvengti visokių nemalonumų.

Kas nori sėkmingai mokyti šunį, turi vadovautis ta mintimi, kad mokymas ir neišmokyto šuns valdymas yra skirtingi dalykai. Mokymas kaip tik turi tikslą įrodyti šuniui, kad jo šeimininkas turi visą eilę priemonių priversti jį visur ir visada klausyti O kol visa tai šuniui neįrodyta, nereikia kad jis susipažintų su tomis priemonėmis ir jų bijotų. Neišmokytas šuo nieko nežino ir nesupranta, už ką jis baudžiamas

Todėl kiekvienas jauno šuns augintojas gerai padarys, jei laikysis taisyklės, kad jaunas šuo bendrai neturi būti mušamas. Jei šuo bet kuo nusikals, tai geriausia jis pririšti ir pabaudai tą dieną neduoti jam laisvai bėgioti.
Jei vadovas švelniai elgsis su šunim, dažnai šauks jį pas save, nerišdamas jo kiekvienu atveju prie diržo, ir, svarbiausia, jei vadovas kasdien dirbs su šunim, galima dar prieš mokymo perijodą taip jį prijaukinti, kad jam bus pakankamai įskiepytas klusnumas.

Reikia, kad šuo niekada nesivalkiotų ir nebėgiotų be priežiūros. Įpratę be priežiūros valkiotis, ne tik jauni, bet ir seni, išmokyti šunes labai greit sugadinami. Jie greit įgyja visokių blogų įpročių, įpranta valkiotis ir vogti. Todėl ne tiktai jauni, bet ir visi šunes turi būti taip laikomi, kad jie netaptų valkatomis. Tai geriausiai galima pasiekti statant šunims būdas tam tyčia aptvertoje vietoje. Nepatariama laikyti šunų butuose. Žinoma, gyvendamas bute nuolat su savo vadovu, šuo daugiau prisiriša prie jo, bet, įpratęs gyventi šiltame, kūrenamame kambaryje, jis nepakelia sunkių medžioklės aplinkybių. Atvirkščiai, geras šuo neturi bijoti nei lietaus, nei sniego, nei šalčio. Jo kailis ir nedidelis šiaudų kiekis būdoje turi pakankamai apsaugoti jį nuo šalčio. Tik esant labai dideliam šalčiui, kad šuo kojų nenušaltų, jis galima padėti šiltesnėje vietoje – tvarte, arklidėje.

Kadangi šuo yra plėšrus gyvulys, tai žalia šviežia mėsa jam geriausias maistas. Bet vien mėsa šerti šunų dažniausiai negalima, todėl mėsa iš dalies pakeičiama kruopomis, duona, žirnių, pupų ir avižų miltais. Iki šešių mėnesių šuo šeriamas tris kartus per dieną, vėliau dukart (iš ryto ir vakare). Draudžiama vartoti prieskonius: pipirai, uksusas, lauro lapai.

II. ŠUNS MOKYMAS

1. Bendri dėsniai

Kambarinis šuns mokymas, kitaip vadinamas „parforce“, turi tikslą, iš vienos pusės, išmokyti jį tam tikrų mechaniškų veiksmų, o kita vertus, priversti jį visiškai pasiduoti žmogaus galiai ir išauklėti visapusišką klusnumą.
Todėl parforsinis šuns mokymas negali būti vykdomas šabloniškai vien tik rankomis; toksai mokymas ir mokytojui stato didelių reikalavimų jo gabumų atžvilgiu.

Mokytojas (dresuotojas) turi sugebėti pasistatyti save šuns atžvilgiu taip, kad šuo lengvai jį suprastų; jis turi įsivaizduoti, kaip šuns protas veikia ir, atsižiūrėdamas į tai, atitinkamai elgtis. Mokytojas, kuriam šio jausmo trūksta ir kuris nesugeba suprasti, kaip šuo protauja ir mąsto, elgsis su šunim kaip su kokiu negyvu daiktu, be jokių pasėkų, tik kankindamas ir save ir šunį. Kai kada tikrai stebuklinga atrodo, kai šiuo atžvilgiu gabus žmogus per keletą valandų išmoko šunį to, ko jo pirmtakūnas negalėjo išmokyti per kelėtą savaičių. Antras reikalavimas mokytojui tai asmens įspūdis — gabumas valdyti balsu, akimis, žodžiu, jo asmens autoritetas. Kaip arklys iš karto supranta, kas ant jo nugaros sėdi, taip ir šuo iš karto supranta, su kuo jis turi reikalo ir ar gali jis žaisti su juo.

Toliau, mokytojas turi turėti tam tikrą temperamentą. Karšto būdo, nemoką patys savęs valdyti žmonės visai netinka tam darbui. Taip pat flegmatiški žmonės nesugebės ką nors padaryti su kieto būdo šunimis, užsispyrėliais. Nervingi žmonės taip pat netinka.

Mokytojas turi būti energingas, drąsus, kantrus ir atkaklus žmogus, bet, svarbiausia, jis turi būti šalto kraujo ir sumanus. Paprastai mokytojas įgyja šių ypatybių tik ilgainiui, kai jis įsitikina, kad nėra prasmės bei reikalo nervintis ir karščiuotis dėl šuns neklusnumo ar užsispyrimo. Nekalbant jau apie tai, kad protingas žmogus neras čia pakankamo pagrindo nervintis, reikia dar pabrėžti, kad nervindamasis jis ne tik nieko nepasieks, bet ir pagadins tai, kas jau buvo pasiekta. Ne kumšties galios, bet proto dėka žmogus pasidarė pasaulio valdovu.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kodėl nedaug tėra gerų dresuotojų. Jo nepadarys nei rūbai, nei vardas, — jis turi tokis gimti.

Jei dresuotojas turės šių gabumų, jam, laikantis žemiau duodamų nurodymų, nesunku bus per gana trumpą laiką padaryti šuo iš tiesų tikru ir patikimu sau padėjėju.

Taisyklė, kad baustinas yra ne mokinys, bet mokytojas, jeigu jis, kad ir kaip besistengdamas, negali pasiekti savo tikslo, dažniausiai teisinga. Dresuotojas labai lengvai įsitikina, kad šuo neklauso iš užsispyrimo ar iš blogo noro. Tai yra paprastai nepakankamo šuns pažinimo ar praktikos stokos pasėka. Pavyzdžiui, dresuotojas pradeda pratimą. Jis jį kartoja 10, 30, pagaliau 50 kartų ir vis be rezultatų. Jam aišku: šuo neklauso dėl užsispyrimo, dėl blogos valios, jis „nenori“. Dresuotojas imasi parforso (dygliuota apykaklė), botago, bet ir tai negelbsti, įsikarščiavęs, visas drebėdamas iš pykčio, apsipylęs prakaitu, jis pagaliau įsitikina, kad čia yra ne šuns, bet jo kaltė, nes jis nesugebėjo aiškiai įsakyti šuniui. Toks pasielgimas turi dar tą blogą pasėką, kad jis nusikalsta teisėtumui, o šunes, ypač protingesnieji, turi nepaprastai jautrų teisėtumo jausmą Jei šuo žino, kad padarė klaidą, jam ir pabauda suprantama. Bet kai šuo baudžiamas nežino už ką, be vilties, kad savo klusnumu jis ateityje gali išvengti pabaudų, jis tuomet pasidaro užsispyręs, nejautrus pabaudoms ir pagaliau visai nustoja domėtis pamokomis, darosi indiferentiškas, leidžia daryti su savim, kas norima. Ir iš tokio šuns nieko gera nebūva.

Todėl šuo reikia bausti visada sąmoningai. Šuo gali būti baudžiamas tik tada, kai įsitikinama, kad jis iš tikrųjų žino, ko iš jo reikalaujama, bet nevykdo, vadinasi, tyčia rodo neklusnumą. Vartojant pabaudas, iš pradžių reikia vartoti švelnesnės: griežtas tonas, parforsas, ir tik palaipsniui galima jos didinti. Botagu arba rykšte galima naudotis tik užsispyrusiems šunims bausti, bet ir čia reikia pradėti švelniais sudavimais. Jei dresuotojas iš karto pradės vartoti griežčiausias pabaudas, jos neteks savo auklėjamosios reikšmės. Kai šuo patirs, kaip palaipsniui didėja pabaudos, jis supras, kad po griežto žodžio eina parforsas, po to botagas, ir žinos, kad, norėdamas išvengti visų griežčiausių pabaudų bei skausmų, jis turi klausyti. Tuo būdu geriausiai bus išplėstas klusnumo jausmas. Taip šuo turi būti auklėjamas.

Reikia laikytis taisyklės prieš pradedant pratimą pirma atkartoti viską, kas jau yra išeita. Todėl visada reikia atkartoti pirmas pratimas, paskui antras, trečias ir, jei viskas eina sklandžiai, galima pradėti naujas pratimas. Negalima pradėti naujo pratimo, kol šuo visai gerai neatlieka ankstyvesnių pratimų. Būtų netikslu, norint greičiau išeiti mokymo kursą, per ilgai užtraukti pamokos. Pakanka mokyti šunį 15—30 min., kad jis nebūtų perdaug nuvargintas ir kad jam pamokos neįgristų. Galima dirbti po du kartus per dieną — iš ryto ir vakare Baigiant pamoką, visada reikia kartoti tas pratimas kurį šuo geriausiai vykdo, kad mokytojas turėtų progos jį pagirti, paglostyti ir kuo geriausiai persiskirti su juo.

Baigus pamoką, patariama šuo pririšti pusvalandžiui mokymo kambaryje, vėliau palikti ten tokiam pat laikui padėty „gulk“. Pradedant naują šuniui dar nežinomą pratimą, vartoti pabaudos griežtai draudžiama. Tik tada, kai šuo supranta, ko iš jo reikalaujama, galima su juo griežčiau pasielgti ir priversti daryti tai, ko iš jo reikalaujama. Kiekviena pabauda, net griežtas žodis, naujo pratimo metu įbaugina šunį ir dešimteriopai apsunkina darbą. Taip pat būtų netikslu, pastebėjus kurią nors klaidą, norėti tučtuojau ją atitaisyti. Geriau laikinai leisti tai padaryti, nes laikas ir darbas pašalina visas klaidas ir nugali visas kliūtis.

Jei šuo atsisakytų atlikti jau žinomą jam pratimą, dresuotojas neturi paleisti šuns tol, kol pratimas, kad ir netobula forma, bus atliktas. Bendrai, jei tik šuo reiškia užsispyrimą, blogą norą, pratimas reikia tęsti tol, kol pasireikš šuns klusnumas. Jei šuo po tokios sunkios pamokos vis dėlto įvykdė kurį nors pratimą, tai kitą dieną, pradedant pamoką, reikia su juo ypatingai meiliai elgtis ir bandyti žodžiais priversti jį atlikti tą pratimą. Jeigu jis klauso, reikia paglostyti, pagirti ir, nepaisant, kiek laiko truko pamoka, baigti ją. Po to tuojau pašerti jį. Tokiu elgesiu mokytojas daug greičiau pasieks savo tikslą. Šuo turi įsitikinti, kad klusnumas palengvina ir trumpina pamokas, o užsispyrimas ir neklusnumas iššaukia pabaudas ir prailgina pamokas. Bendrai, negalima visada vienodai elgtis su šunim. Jei mokytojas vieną dieną buvo ypatingai griežtas, kitą dieną ar kito pratimo metu reikia būti švelnesniam, meiliau su šunim elgtis, ypač jeigu jis gerai klauso. Nuolatinis griežtas elgesys su šunim ir nuolatinės pabaudos padaro jį užsispyrėlį ir taip įbaugina, jog jis nebetinka jokiems pratimams Bet ir kito kraštutinumo reikia vengti. Yra šunų, kurie taip lengvai pasiduoda mokyti, jog visas jų mokymas virsta žaidimu. Mokytojas, žinoma, patenkintas: darbo daug mažiau ir per trumpą laiką jis tikisi pasiekti gerų rezultatų. Bet jo laukia nusivylimas, kuris paaiškėja, kai tik šuo patenka į sunkesnes darbo sąlygas; šuo atsisako dirbti, nes jis nežino prievartos, nežino, kad jis turi klausyti. Dirbant su tokiais šunimis, būtinai reikia mokymo metu kambaryje bent porą kartų sudaryti tokios aplinkybės, kad šuo atsisakytų klausyti, o po to priversti jį įvykdyti tai, ko iš jo reikalaujama. Tai galima pasiekti arba apsunkinant tam tikrą pratimą, arba kartojant jį tol, kol šuniui atsibos. Tik tokiu būdu galima bus įskiepyti šuniui klusnumo jausmas ir įrodyti, kad jis turi klausyti.

Didelės įtakos šuns darbo sėkmingumui turi sąlygos, kuriomis jis dirba. Kad niekas nekliudytų tam jo darbui, reikia visas šuns kambarinis mokymas išeiti atskirame kambaryje, kur niekas nevaikščioja ir kur nėra nereikalingų ir mokymą trukdančių daiktų. Aplink turi būti visai ramu, kad nebūtų girdėti jokių išorinių garsų, kurie kreiptų į save šuns dėmesį.

Be to, dar daug įtakos turi oro sąlygos ir, svarbiausia, metų laikas. Vasaros metu, esant dideliam karščiui, kuris veikia tiek žmones, tiek gyvulius, nereikia dirbti su šunim kambary, nes tuo būdu tik apsunkinamas darbas. Karštis veikia žmogų, šis nustoja šalto kraujo, pradeda karščiuotis, ir šuo tokiomis sąlygomis turi dirbti dvigubą darbą. Geriausias kambarinio mokymo laikas — nuo vasario mėn. iki gegužės mėnesio pabaigos. Kadangi pavasarį gimę šunes visada būna geresni, tai šis laikotarpis patogus ir tuo atžvilgiu, kad šuo yra 12—15 mėn. amžiaus. Jaunesni šunes paprastai būva dar ne visai subrendę. Senesnių kaip pusantrų metų amžiaus šunų paprastai neverta mokyti, nes tokio amžiaus šunų būdas dažniausiai būva visai nusistojęs, ir jų mokymas gali sutikti neįveikiamų kliūčių. Kaip jaunas medis galima lenkti, o senas medis tik nulaužti, taip ir jaunas šuo galima mokyti, bet su senu tai ne visada pasiseka.

Į šuns šėrimą mokymo metu reikia kreipti ypatingo dėmesio. Mokymas stato šuniui didelių fizinių ir proto reikalavimų; tai aiškiai matyti iš to, kad per tą laiką šunes paprastai labai sublogsta. Būva atsitikimų, kad šuo atsisako ėsti ir kelias dienas nieko neėda. Todėl mokymo metu maistas turi būti kuo geriausias. Bet negalima šuns šerti prieš pratimą. Jei pratimas paskirtas iš ryto, tai iš vakaro šuo turi būti neėdęs.

Patartina, baigus pratimą ir išlaikius šunį reikalingą laiką padėty „gulk“, išeiti su juo pasivaikščioti. Tai duoda jam progos atsikvėpti nuo savo darbo ir sužadina apetitą.

2. Pirmas pratimas: ėjimas prie kojos (ėjimas dešinėn)

Šuo stovi iš kairės nuo vadovo, prie sienos. Kairioji vadovo ranka nuleista ir tvirtai prispausta prie šlaunies, o per ranką laisvai prakištas diržas. Ranka visą laiką turi būti taip laikoma. Dešiniąja ranka diržas įtempiamas arba atleidžiamas. Šuo šaukiamas „čionai“, ir vadovas pradeda eiti palei sieną. Šuo pradžioje eis, kol viename pasisukime jis pajus, kad apikaklės dygliai duria. Kai tik pajus dūrimą, jis spirsis visomis kojomis ir bandys pasipriešinti. Suprantama, dygliai dabar durs dar labiau ir skaudžiau. Dėl šio skausmo šuo pagaliau staugdamas atsiguls ant žemės. Vadovas ramiai stovi greta šuns ir balsu ragina jį eiti. Nieku būdu negalima rėkti ant jo, o tuo labiau jo mušti arba traukiant diržą bandyti priversti jį atsikelti. Kai tik šuo nusiramins ir atsikels, vėl pradedama eiti.

Pasipriešinimas truks 2—3 dienas, kol šuo įsitikins, kad jis turi klausyti ir kad dygliai tik tada duria, kai jis neklauso. Patariama pirmas pratimas užbaigti per 10 minučių ir būtinai po to, kai šuo kelis kartus klusniai atliks pratimą. Baigiant pratimą reikia šuo paglostyti ir pagirti.

Jei po keleto pratimų šuo eina palei sieną, staiga pasisukama į dešinę aplink ir einama į kairę. Dabar vadovas eina palei sieną, ir šuo turi trumpesnį kelią Jis bando išlįsti į priekį, ir jo snukis, užuot buvęs prie kairiosios vadovo kojos, pasirodo priešaky. Čia nereikia stengtis diržu nustumti jį atgal, nes kairioji ranka nieku būdu neturi judėti. Vietoj to staiga pasisukama į kairę ir pereinama skersai per kambarį. Kai tik šuns snukis pasirodo vėl priešaky, staiga pasisukama į kairę. Dažniausiai, šitaip staiga pasisukdamas, vadovas užmina šuniui koją. Šuo staugdamas stengiasi pasitraukti atgal. Vadovas eina toliau, nors šuo ir pasipriešintų. Jokio žodžio netardamas, nekalbindamas šuns, vadovas tokiu pat žingsniu eina į priekį, nepaisydamas to, kad šuo kai kada atsiguls ant žemės. Dygliai vėl duria, bet šuo dabar jau supranta dėl ko ir jis pagaliau atsikėlęs eina toliau.

Jei po kiek laiko šuo klusniai eina į abi puses, keičiamas ėjimo greitis. Vadovas bėga ir staiga pradeda eiti iš lėto, daro posūkius, voltus.

Per šį pratimą neleistina šuo bausti ir net barti. Pratimas, be mokymo eiti prie kojos, turi dar vieną svarbų tikslą — įtikinti šunį, kad už kiekvieną pasipriešinimą jis pats save baudžia.

Šis pratimas be galo svarbus, nes šuo tuo būdu pratinamas nusileisti vadovui. Jis turi įsitikinti, kad tučtuojau baudžiamas už kiekvieną pasipriešinimą. Kad nesugadintų šito šuns įsitikinimo, vadovas turi visada numatyti priemones jam priversti įvykdyti visa tai, ko iš jo bus reikalaujama. Todėl, kol šuo nemokytas negalima daug reikalauti iš jo lauke, nes jei tik būtų leista šuniui vieną kartą nepaklausyti savo vadovo, tai visas vadovo autoritetas dingtų.

Jei šuo klusniai eina į dešinę ir į kairę ir jeigu jis įvairiais greičiais eina prie kojos kambaryje, jis išvedamas į lauką. Išvestas į lauką, ypač po sunkių pamokų, šuo apsidžiaugia, veržiasi priekin ir kartais nutraukia diržą. Tuojau daromas, kaip aukščiau pasakyta, posūkis į kairę atgal, ir šuo vedamas atgal į kambarį, durys uždaromos. Vėl pradedamas ėjimas palei sieną. Patariama dažniau šitaip eiti į lauką, ypač vėliau, po sunkių pratimų, kad tuo būdu būtų nutraukti tie pratimai, ir sugrįžus vėl pradėti. Be to, patariama vėlyvesnį pratimai retkarčiais pertraukti ir atkartoti ėjimas, kad būtų duota progos įbaugintam šuniui atsikvėpti ir pasilsėti.

3. Antras pratimas: „sėsk“ ir „čionai“

Vadovas apeina su šunim kelis kartus aplink kambarį ir eina su juo į kambario vidurį. Dešiniąja ranka suėmęs diržą prie pat apykaklės, vadovas stojasi iš dešinės. Kairiąja ranka vadovas spaudžia šuns nugarą arčiau prie užpakalinių kojų, sakydamas jam „sėsk“, ir kartu dešiniąja ranka traukia diržą atgal Po šito dvigubo spaudimo šuniui nieko nelieka, kaip tik atsisėsti. Vadovas pagiria šunį, paglosto, po to atsargiai atsistoja, nuolat traukdamas diržą atgal ir grasindamas jam kairiąja ranka, nuolat kartoja: „sėsk“, „sėsk“. Jei šuo bando atsikelti, pratimas kartojamas, pagaliau šuo šiek tiek baudžiamas apykaklės dygliais tol, kol išsėdės 2—3 minutes prieš priekyje stovintį vadovą. Dabar šaukiama garsiai „čionai“, ir kartojamas ėjimas. Šis pratimas per 3 dienas kartojamas 25-35 kartus.

4. Trečias pratimas: „sėsk“

Vadovas vaikščioja aplink šunį, diržas dešinėje.

Šuo sėdi. Dešinioji ranka suima diržą maždaug 40 cm. atstumu nuo apykaklės. Nuolat šaukdamas „sėsk“, vadovas žengia vieną žingsnį į kairę, sustoja ir vėl grįžta prie šuns galvos. Jei šuo rengiasi atsikelti, tai ne per griežtu diržo įtempimu reikia pakartoti antras pratimas. Pagaliau vadovas atsistoja šuniui iš užpakalio ir apeina jį iš dešinės į kairę. Dešinioji ranka lieka vietoje ir kiekvienas šuns judesys turi būti sustabdomas komanda: „sėsk“. Šis pratimas reikia kartoti 20—25 kartus.

5. Ketvirtas pratimas: „sėsk“

Vadovas vaikščioja aplink šunį, diržas kairėje.

Šuo sėdi Dabar kairiąja ranka laiko diržą. Vadovas, šaukdamas „sėsk“, žengia žingsnį į dešinę ir atsistoja prieš šunį Kadangi tuo judesiu šuo buvo nuolat verčiamas eiti paskui vadovą jis neabejojamai atsikels. Vadovas grįžta ir, šaukdamas „sėsk“, priverčia jį vėl atsisėsti. Šis pratimas reikia kartoti tol, kol šuo liks ramiai sėdėti. Po to bandoma vaikščioti aplink jį, laikant kairiąją ranką (visą laiką) vietoje. Pratimas reikia kartoti 25 kartus. Po to, eidamas pro šuns galvą, vadovas šaukia „čionai“ ir traukia diržą. Šis pratimas taip pat reikia kartoti 15—20 kartų, kol šuo aiškiai supras komandą „čionai.“

6. Penktas pratimas: „sėsk“

Vadovas atsitolina nuo šuns.

Šuo sėdi. Vadovas vaikščioja aplink šunį, apeidamas vis didesnį ratą. Pagaliau paleistas diržas krinta žemėn, ir vadovas visai atsitolina nuo šuns ir atsistoja net už durų. Jei šuo atsikelia, vadovas prieina, bara jį ir kartoja pratimą tol, kol šuo nesijudindamas išsėdės keletą minučių.

7. Šeštas pratimas: „sėsk“, „čionai“, naudojantis švilpuku

Šuo sėdi. Vadovas atsitolina nuo jo per diržo ilgį ir sustoja. Sušvilpus švilpuku, šaukiama „čionai“ ir kartu šuo traukiamas diržu prie vadovo. Šuniui sakoma „sėsk“, ir pratimas kartojamas 30—40 kartų įvairiomis dienomis. Pagaliau šuo, nelaukdamas švilpuko, norės prieiti prie vadovo. Tada reikia kartoti ketvirtas ir penktas pratimai. Tuo būdu reikia prieiti prie to, kad šuo klausytų vien tik švilpuko Reikia šuo pratinti klausyti visai tylaus švilpimo.

8. Pirmas pratimas lauke

Vadovas uždeda šuniui parforso apykaklę ir išveda jį į lauką, geriausia į tokią vietą, kur maža žmonių vaikščioja. Šuo laikomas diržu. Suprantama, kad lauke, kur daug įvairių daiktų kreipia į save šuns dėmesį, šuo nedirbs taip klusniai, kaip uždarytame kambaryje. Todėl pagrindinis mokymas (dresavimas) reikia būtinai išeiti kambaryje.

Dabar vadovas pririša šunį prie maždaug 20 metrų ilgio virvės ir kartoja su juo ėjimą Šuo turi eiti visai taisyklingai. Po to: „sėsk“ ir vėl ėjimas. Kartojamas 6 pratimas su ilga virve. Reikia žiūrėti, kad šuo po švilpuko tučtuojau grįžtų prie savo vadovo, nes tai turės didelės reikšmės vėliau, jo tarnybos metu lauke.

Užbaigus 15—20 minučių pamoką, šuo paleidžiamas ir jam leidžiama laisvai bėgioti. Jei šuo dabar ir nusikalstų kuo nors, negalima jo šaukti, švilpti, tikint, kad jo klusnumas jau yra išdirbtas. To reikalauti iš šuns reikia tik po to, kai jis išėjo visą mokymo kursą, kai jis išmokytas gulti įvairiais atstumais nuo vadovo. Patariama visai nekreipti dėmesio į tai, ką šuo daro ir reikalauti iš jo klusnumo tik tada, kai jis laikomas diržu. Nesilaikant šios taisyklės ir reikalaujant iš šuns būti klusniam tada, kai vadovas negali priversti jo klausyti, vadovo autoritetas statomas į didelį pavojų.

9. Septintas pratimas: „gulk“

Vadovas uždeda šuniui parforsą taip, kad dygliai taisyklingai gulėtų ant sprando. Šuo sėdi, diržas guli ant žemės. Vadovas dešiniąja ranka ima šunį už sprando o kairiąja už nugaros. Vadvas sako „gulk“ ir, spausdamas dešiniąja ranka kiek atgal, priverčia jį atsiklaupti. Po to kairiąja ranka vadovas spaudžia šuns nugarą, kad šuo atsigultų. Šioje padėty vadovas giria šunį, glosto ir, nuolat kartodamas „gulk“, išlaiko šunį gulint apie pusę minutės. Po to vadovas šaukia: „čionai“ ir keletą kartų kartoja su šunim ėjimą. Pradžioje nėra reikalo žiūrėti, kad šuo taisyklingai gulėtų. Tegu jis guli kaip nori. Kai šuo jau apie 10 kartų buvo tokiu būdu paguldytas, reikia pradėti jį taisyti. Jis turi gulėti ant paskutinių kojų, o galva turi būti padėta tarp priešakinių kojų.

Pratimas kartojamas 25 kartus.

10. Aštuntas pratimas: „gulk“

Vadovas atsitolina nuo gulinčio šuns.

Vadovas ima į kairiąją ranką rykštę. Dešiniąją ranką vadovas deda šuniui ant sprando, o rykštę ant nugaros. Sušukęs „gulk“, dešiniąja ranka prispaudžia šunį prie žemės, o su rykšte labai švelniai suduoda šuniui per nugarą.

Tai priverčia jį greičiau atsigulti. Po kelių pratimų vadovas uždeda tik dešiniosios rankos pirštus šuniui ant galvos, o rykštę ant šuns sprando. Vadovas žengia vieną žingsnį į šoną. Kai tik šuo nori atsistoti, jam suduodama rykšte ir šaukiama „gulk“. Po kelių šitų pratimų vadovas, nužengęs žingsnį į šoną, tik rykštės galu paliečia šuns galvą. Vadovas nueina kelis žingsnius į dešinę ir į kairę ir, nuolat kartodamas „gulk“, žiūri, kad šuo visą laiką gulėtų visai taisyklingai. Jei reikia, vadovas taiso jį. Keletas švelnių sudavimų rykšte priverčia šunį gulėti visai ramiai. Po 20—30 pratimų šuo supras, kad po komandos „gulk“ jis turi, nekeldamas galvos, gulėti tol, kol jį paleis komanda „čionai“.
Šis pratimas įvairinamas tuo, kad vadovas atsitraukia nuo gulinčio šuns vis toliau, apeina aplink jį, peržengia ir peršoka per jį ir kurį laiką tyliai stovi jam iš užpakalio. Žinoma, retkarčiais šuniui komanduojama „gulk“. Šuo neturi kelti galvos arba atsigręžti. Tokiais atvejais vadovas, suduodamas jam rykšte, priverčia jį gulėti. Dabar vadovas turi pasislėpti ir žiūrėti, ar šuo gulės ir jam nesant. Kai vadovas įsitikina, kad šuo guli, jis išeina iš kambario, uždaro duris ir įsitikina, ar šuo iš tikrųjų ramiai gulėjo. Toliau vadovas vis ilgesniam laikui išeina iš kambario ir pratina šunį po kiekvienos pamokos nuo pusės ligi vienos valandos gulėti padėty „gulk“. Šuniui kontroliuoti vadovas ištiesia ant žemės diržą nuo šuns apikaklės ir pažymi, kur turi būti diržo galas. Jei sugrįžęs vadovas pastebi, kad diržas pajudintas, vadinasi, šuo negulėjo ramiai, jis bara jį, suduoda jam kelis kartus rykšte ir vėl priverčia jį gulėti. Šitas pratimas reikia kartoti 70—80 kartų, kol šuo bus visiškai patikimas, į šį pratimą reikia kreipti kuo daugiau dėmesio, nes ateity lauke labai dažnai reikės šitaip šuo paguldyti ir atsitolinti nuo jo.

11. Devintas pratimas: „gulk“ tam tikrame atstume nuo vadovo

Šuo tupi. Vadovas stojasi už trijų žingsnių priešaky jo, dešinėj rankoj laiko rykštę, kairėj — diržą. Vadovas kelia dešiniąją ranką tiesiog aukštyn ir sušunka „gulk“. Tuo pačiu momentu šuniui suduodama rykšte per nugarą. Jei šuo neatsiguls, suduodama dar kartą rykšte, ir šuo prispaudžiamas prie žemės. Vadovas apeina aplink jį, žengia per jį ir šaukia. Šuo turi priprasti po komandos „gulk“ ir keliant aukštyn dešiniąją ranką tučtuojau atsigulti.

Po kokių 30 pakartotų pratimu, vadovas paslepia rykštę po drabužiais arba įkiša į rankovę, kad matytųsi tik jos galas. Šuo nemato rykštės, kurios jis ligi šiol bijojo, ir po komandos „gulk“ ir ranką pakėlus pamąstys, ar jam klausyti, ar visai neklausyti komandos. Tuo momentu vadovas greit ištraukia rykštę ir suduoda jąja šuniui. Dabar šuo ir per tolimesnius pratimus, kai tik pamatys iškeltą ranką, kaip žaibas kris žemėn.

Vadovas vis didina atstumą nuo tupinčio šuns, kol atsitolina iki pat kambario sienos, bet reikia žiūrėti, kad šuo nebandytų atsigulti prieš komandą, reikia jį kelti ir komanda „sėsk“ sudrausti. Jei šuo patenkinamai vykdo šitą pratimą, vadovas ėjimo metu komanduoja jam „gulk“ ir pats eina toliau. Šitas pratimas reikia kartoti 40—50 kartų.

12. Dešimtas pratimas: „gulk“ — švilpuku prie vadovo.

Vadovas uždeda šuniui parforsą, pririša ilgą (4 metrų) virvę ir įsako „gulk“. Šuo guli. Vadovas ima virvės galą, atsitolina nuo šuns per visą virvę ir stojasi priešaky jo. Vadovas tyliai sušvilpia ir kartu patraukia virvę.

Atsikėlusį šunį jis šaukia „čionai“, greit pritraukia jį virve prie savęs, tupdo ir giria. Tas pratimas kartojamas, nuolat keičiant kryptį ir atsistojant čia šone, čia iš užpakalio šuniui.

Šuo turi įprasti greit grįžti prie savo vadovo ir klausyti tylaus švilpesio. Norint įpratinti jį greičiau prisiartinti, galima griežčiau traukti virvė. Po to, kai šis pratimas pakartotas apie 30 kartų, vadovas, šaukdamas šunį, daro šuolį atgal. Tas pratimas kartojamas tol, kol šuo po švilpuko kaip sviedinys šoks ir keliais šuoliais prieis prie savo vadovo. Jei šuo greit grįžta, galima nuimti parforsas, nes nuolatinis dyglių dūrimas vietoj klusnumo gali sukelti norą priešintis.

13. Vienuoliktas pratimas: „gulk“, kai šuo artinasi prie vadovo

Šuo guli. Vadovas paslepia rykštę. Kai šuo po švilpuko artinasi prie vadovo, šuniui esant pusiaukelėj, komanduoja „gulk“ ir kelia dešiniąją ranką aukštyn. Jei šuo po šitos komandos tučtuojau nesustotų ir neatsigultų, vadovas suduoda jam rykšte. Po kelių minučių vadovas atšaukia šunį visai. Šitas pratimas, kada šuo nuolat valdomas parforsu ir rykšte, labai nuvargina jį. Bet užsispyrusiam šuniui arba nenorinčiam klausyti tai yra geriausia priemonė. Jei tik parforsas ir rykštė bus tinkamai naudojami, vadovas šiuo pratimu be jokio nuovargio per 10 minučių gali nugalėti ir sudrausti bet kokį užsispyrusį šunį.

14. Dvyliktas pratimas: „gulk“, „pirmyn“ — šuo šliaužia

Šuo guli. Vadovas paima kairiąja ranka diržą per 30 cm. nuo šuns galvos. Dešiniąja ranka deda šuniui rykštę ant nugaros, kad silpnais sudavimais rykšte galima būtų prispausti šuo prie grindų, jeigu jis bandytų atsikelti. Vadovas komanduoja „pirmyn“ ir atbulas žengia vieną žingsnį, diržu ragindamas šunį sekti paskui save. Suprantama, šuo bandys atsikelti. Vadovas šaukia „gulk“ ir suduoda jam rykšte. Po to vėl komanduoja „pirmyn“ ir keičia šią komandą komanda „gulk“ tol, kol šuo supras, kad po komandos „pirmyn“ jis turi šliaužti. Reikės pakartoti 30—40 kartų, kol šuo išmoks šliaužti per visą kambarį pirmyn ir atgal.

Šis pratimas vartojamas: 1) medžioklės metu, kai karštas šuo prieš laiką išvaro medžiojamus gyvius; 2) kaipo pabauda, nes šiuo būdu šuo gali būti taip nuvargintas, kad jis bijos šios pabaudos daugiau, nekaip rykštės arba parforso.

15. Tryliktas pratimas: „gulk“, „pirmyn“ — šuo šliauždamas atsitolina nuo vadovo

Vadovas uždeda šuniui parforsą ir pririštą prie jo ilgą virvę praveria pro įsuktą į grindis ar žemai į sieną geležinį žiedą per 10—12 žingsnių nuo savęs. Šuo paguldomas galva žiedo link. Pravertą pro žiedą galą ima į kairiąją ranką, o dešiniojoje laiko rykštę. Vadovas stojasi taip, kad šuo gulėtų tarp jo kojų. Dabar komanduojama „pirmyn“ ir virvė traukiama. Kadangi šuo iš keturiolikto pratimo žino, ko iš jo reikalaujama, jis šliauš žiedo linkme. Pirma vadovas seka paskui jį, vis kartodamas „pirmyn“, iki žiedo. Čia jis giria ir glosto, meta virvę ant grindų ir, paėmęs šunį už apikaklės, veda jį pakartoti pratimo.

Kartodamas šį pratimą, vadovas vis daugiau atsilieka nuo šuns, kol šuo įpras po komandos „pirmyn“ pats (savarankiškai) šliaužti per visą kambarį. Vadovas naudojasi virve vis mažiau, traukdamas ją tik tada, kai šuo iš karto nenori klausyti, ir pagaliau priverčia jį šliaužti visai be virvės. Šis pratimas reikia kartoti 50 —70 kartų per 3 savaites.

16. Antras pratimas lauke

Kai visi sakytieji pratimai kambaryje jau iš pagrindų išeiti, metas vėl išvesti šunį į lauką. Lauke kartojami visi pratimai, griežtai prisilaikant duotųjų nurodymų. Reikia žiūrėti, kad šuo tučtuojau vykdytų visas komandas ir vykdytų jas ne žaisdamas, bet griežtai laikydamasis vadovo reikalavimų. Pagrindinis kiekvieno parforso reikalavimas yra tas, kad šuo pažintų savo vadovo geležinę valią, kad jam būtų įskiepytas jausmas, jog visa, ko iš jo reikalaujama, turi būti įvykdyta, kitaip jam gresia bausmė. Patariama, dirbant su minkšto būdo šunimis, mokymo valandą užtęsti tol, kol šuo nuvargęs atsisakys klausyti.

Jei po to vis dėlto jis bus priverstas įvykdyti vadovo norą, jis supras, kad pasipriešinimas žmogui yra baustinas dalykas. Tuo būdu bus pasiekta to, kad medžiotojas turės iš tikrųjų patikimą ir klusnų šunį.

Devintas pratimas „gulk“ tam tikru atstumu nuo vadovo reikia kartoti, laikant šunį pririštą virve pradžioje 5—10, vėliau 20 iki 30 žingsnių ilgio. Po komandos „gulk“ keliant dešiniąją ranką, šuo, tartum perkūno trenktas,turi atsigulti ant žemės ir gulėti nejudėdamas. Rykštė vėl slepiama ir vartojama tik tada, jei šuo nerodo pakankamo klusnumo. Po to kiek laiko nekomanduoti „gulk“, bet reikalauti, kad vien tik rankos pakėlimas būtų šuniui ženklas atsigulti. Į šį pratimą turi būti atkreipta daugiau dėmesio. Komanda „gulk“ turi būti tas žodis, kuriuo mes galėtumėm suvaldyti šunį iš bet kurio atstumo.

Čia taip pat praktikuojamas grįžimas klausant švilpuko. Visi pratimai vykdomi laikant šunį pririštą virve, kad jis nuolat jaustų esąs žmogaus valdžioje ir kad jam nebūtų galima gal net ir pabėgti, norint išvengti bausmės.

17. Pratinimas prie šūvio

Jei šuo lig šiol nėra supažindintas su šūvio garsu, tai dabar metas pripratinti jį prie šūvio. Pirmiausia reikia įsitikinti, ar šuo linkęs bijoti šūvio, kaip daugumas jaunų šunų. Išeidamas į lauką, vadovas ima su savim padėjėją, kuris su šautuvu atsitolina maždaug per 200 žingsnių. Šuo tupi per kokius 10 žingsnių savo vadovo priešaky. Pagal duotą ženklą padėjėjas šauna. Reikia sekti, ar šuo labai išsigąs šūvio: tai aiškiai parodys, kad šuo linkęs bijoti šūvio. Šis trūkumas, netinkamai mokant šunį, gali privesti prie to, kad šuo bus vertas tik nušauti, nes šuo, kuris bijo šūvių, netarnaus lauke ir iš jo naudos nebus. Jei pastebima, kad po antro ir trečio šūvio šuns baimė vis didėja, padėjėjas turi tiek nutolti, kol šuo visai ramiai klausysis šaudymo. Dabar vadovas prieina prie jo, glosto, giria ir, kol padėjėjas tęsia šaudymą, keletą kartų kartoja su šunim pirmą pratimą (ėjimas).

Jei yra progos aplankyti šaudyklai, vadovas, priėjęs per 300 — 400 žingsnių prie šaudančių žmonių, sustoja, glosto šunį ir žingsnis po žingsnio artinasi, dažnai sustodamas, kad leistų šuniui įprasti prie nuolat stiprėjančių šūvių garsų. Bet prisiartinti reikia tik tiek, kol šuo nerodo baimės. Po kelių tokių pratimų šuo laisvai prisiartins prie šaudančių žmonių, ir tuo būdu jo baimė bus nugalėta. Jei negalima šaudyklos aplankyti, reikia šitaip pasielgti: padėjėjas, atsistojęs per 200—300 žingsnių, iššauna 15 — 20 šovinių; tuo tarpu vadovas, nuolat kalbindamas šunį, stengiasi prisiartinti prie padėjėjo bent per 100 žingsnių. Taip daroma 2—3 dienas. Po to vadovas atiduoda šunį padėjėjui (padėjėjas — svetimas žmogus, kurio šuo nepažįsta), o pats stojasi su šautuvu taip, kad šuo jo nematytų, ir pradeda šaudyti. Padėjėjas, laikydamas šunį diržu, veda jį prieš vėją prie vadovo. Kai tik šuo užuos savo vadovą, jis stengsis nubėgti pas jį. Vadovas šaukia, kalbina šunį, retkarčiais iššaudamas. Šuo labai greit supras, kad šūvis jam nieko nekenkia ir nereikia jo bijotis.

Šia proga tenka pastebėti, kad nervingi šunes dažnai labiau bijo pistono skėlimo, negu šaudymo šoviniais.
Niekada nereikia daryti pratimų su naujai įgytu šunim. Reikia leisti jam pirmiau apsiprasti. Neprisilaikant šios taisyklės, bus pavojaus, kad natūrali šūvio baimė išsiplės į trūkumą, kurio jokiomis priemonėmis negalima bus pašalinti.

Pratinti šuo prie šūvio reikia kiek galint švelniau. Kai kuriais atvejais ši baimė būva ligos padarinys. Todėl šių pratimų metu negalima šuns nei mušti, nei barti, nes tuo budu ne tik nepasieksi tikslo, bet, atvirkščiai, šuo, pamatęs iš tolo šautuvą, stengsis greičiau pabėgti ir pasislėpti.

18. Keturioliktas pratimas: „šok“

Iš trijų (2 m. ilgio) lentų sukalama pusės metro aukščio tvora. Tvora statoma vienu galu prie sienos, kitas galas užbarikaduojamas dėžėmis, kėdėmis ir t. t., kad tuo būdu šuo negalėtų aplenkti tvoros. Vadovas keletą kartų pakartoja su šunim ėjimą ir peržengia tvorą, kartu sušukdamas šuniui „šok“. 10—15 tokių pratimų išaiškins šuniui naujos komandos prasmę. Po to vadovas jau nebežengia per tvorą, bet paleidžia šunį nuo diržo ir, komanduodamas „šok“, stengiasi priversti šunį šokti per tvorą. Šuo greit įpras ir ateity vykdys šitą pratimą su dideliu malonumu ir džiaugsmu.

Kai tokia tvora jau nebesudaro šuniui kliūties, ji daroma aukštesnė, iki 80 cm., ir pratimas tęsiamas toliau. Šuo su noru šoks, bet reikia žiūrėti, kad jis nebūtų nuvargęs. Per daug verčiant jį šokti, galima sugadinti jo priešakinės kojos. Pakanka, jei ateity šuo šoks per tvorą 3—4 kartus per dieną.

Šis pratimas naudingas dar ir tuo, kad šuo šoks su dideliu malonumu, ir šis pratimas bus jam malonus įvairumas sunkių pamokų metu.

Visi pratimai turi būti pagrindinai išeiti. Šuo visai patikimai turi klausyti savo vadovo, būdamas bet kokiame atstume kambary ir lauke. Jei bus pastebėta, kad šuo kai kuriuose pratimuose nerodo reikalingo klusnumo, reikia tas pratimas kartoti tol, kol šuo vykdys jį visai gerai ir patikimai. Kiekvienas apsileidimas šioj srity neigiamai veiks tolimesnę jo tarnybą.

19. Penkioliktas pratimas: „atnešk“

Šis pratimas „atnešk“ yra vienas iš svarbiausių ir dėl to jisai einamas pabaigoje, nes dabar šuo jau pripratęs klausyti savo vadovo, žino, kad savo klusnumu jisai išvengia daug nemalonumų, ir dėl to stengiasi patenkinti vadovo reikalavimus. Be to, šis pratimas yra ir vienas iš svarbiausiųjų medžioklėje, nes nuo gero šuns išmokymo dažnai pareis, ar nušautasis gyvis apskritai paklius į medžiotojo rankas.

Žinoma, šis pratimas reikia eiti ne būtinai mokymo gale. Jis galima įterpti ir į mokymo vidurį. Prieš pradedant šį pratimą svarbu yra turėti keletas įrankių ir tolimesniu mokymo metu naudotis jau tik šiais įrankiais.

Tokie įrankiai bus:

  1. Ožys. Ožys susideda iš medinės apie 20 cm. ilgio lazdelės, kurios galuose kryžiškai įleista po du pagaliukus. Ožio vidurys geistina aptraukti oda arba apvynioti virvele, kad šuo dantimis nesiektų kieto medžio.
  2. Žiedas grindyse, kaip jisai buvo vartojamas mokant šliaužti ir
  3. „Parforce“ — apikaklė su dygliais, botagas ir diržas.

Mokymas eina tokia tvarka: šuo tupi, vadovas laiko ožį rankoje prie pat šuns lūpų ir nuolat kartoja: „atnešk, atnešk“. Suprantamas dalykas, šuo nežino, ko iš jo reikalaujama, ir ramiai sėdi. Davęs jam tą ožį pauostyti, vadovas, kita ranka apgaubęs šuns snukį pirštais iš viršaus, švelniai pradeda spausti šuniui į lūpas. Šuo išsižios, ir ožys jam tuoj įkišamas į snukį. Kai tik šuo pajus tą kietą daiktą savo snukyje, jisai stengsis jį išmesti. Vadovas, laikydamas ranka šunį už snukio iš apačios, nuolat kartodamas: „atnešk, atnešk“, turi priversti šunį išlaikyti ožį snukyje bent porą minučių. Po to išima ožį ir glosto šunį.

Pakartojus šį pratimą 3—4 dienas, šuo lengvai supras, kad pagal komandą „atnešk“, jam reikalinga praverti snukis ir laikyti jame ožys.

Jei šuo labai švelnus, toks, kuris dėl mažiausio skausmo tuoj atsigula ir staugia, tai, šį pratimą atliekant, ožio vietoje jam reikia duoti mėsos mažais gabalėliais. Šuo greit supras, kad pagal komandą „atnešk“ — reikia praverti snukis, ir dažnai pasitaikys, kad šuo, nesulaukdamas net komandos, tik pamatęs prie savo snukio vadovo ranką, tuoj prasižios. Jei šuo pripras prasižioti ir laikyti snukyje ožį, reikia pradėti jis raginti tą ožj iš rankos paimti. Tai daroma palaipsniui. Pirmiau ožys įdedamas į snukį, po to tas rankos judesys turi vis mažėti ir mažėti, kol šuo pats galų gale drąsiai atkiš galvą pirmyn, kad paimtų ožj.

Jei pagal komandą „atnešk“ šuo pats keletą kartų paims iš rankos ožį, — jisai supras šios komandos reikšmę, ir pirmas šio pratimo sunkumas bus nugalėtas.

Dabar einama toliau: iš pradžių ožys buvo laikomas prie pat šuns snukio, dabar jisai palaipsniui laikomas vis žemiau ir žemiau tol, kol galų gale atsidurs ant žemės.

Pabrėžiu, kad tęsiamas šis pratimas turi būti labai lėtai ir palaipsniui. Vadovas, kuris pamėgins iš karto laikyti ožį prie pat žemės, o juo labiau, jei dės jį tiesiog ant žemės, greit įsitikins, kad visos jo pastangos bus veltui. Jei šuo, imdamas žemai laikomą ožį, norėtų atsistoti arba atsigulti, kai tupint jam tatai atlikti nepatogu, tai kliudyti jam nereikia. Čia svarbu, kad jisai paimtų ožį, o jo paties padėtis jokios reikšmės neturi.

Kai šuo išmoks imti ožį ir jį snukyje laikyti, pradedamas jis pratinti tą ožį nešti. Iš pradžių šuo, paėmęs ožį, eina su vadovu; po to, paėmęs ožį, šuo paliekamas vietoje, o vadovas, atsitolinęs nuo jo per porą žingsnių, šaukia jį prie savęs ir tuo priverčia jį atnešt jam ožį. Čia reikia žiūrėti, kad šuo nieku būdu neduotų ožiui iškristi iš snukio. Jisai gali jį paleisti, tik vadovui ožį paėmus į ranką ir pasakius „duok“. Iki šiol jokios pabaudos, mušimas neturi būti vartojama. Šio pratimo metu ypač svarbu, kad šuo nebūtų įbaugintas, nes kitaip vadovas susidurs su tokiais sunkumais, kurių jam nugalėti nepasiseks. Vienintelė pabauda, kuri iki šiol galėjo būti vartojama, tai spaudimas pirštais į šuns lūpas. Jei šuo išmestų ožį, reikia ir tęsiant šį pratimą įdėti jis jam į snukį, spaudžiant pirštais į lūpas.

Pakartojus šį pratimą ligi tol, kol šuo pripras visai švariai ožį nuo žemės kelti ir nešti jį savo vadovui, galima pradėti mokyti šunį eiti prie ožio, gulinčio už keleto žingsnių nuo jo ir iš ten jį nešti vadovui. Iš pradžių tai daroma drauge su vadovu, būtent, vadovas diržu priveda šunį prie ožio ir, palikęs jį sėdėti, pats nuo jo atsitolina ir iš tam tikro atstumo jį šaukia. Galima pasinaudoti ir žiedu grindyse, per kurį pernešamas diržas nuo šuns apikaklės. Tuomet vadovas, stovėdamas vietoje, privers šunį prieiti prie ožio. Jei visa tai atliekama patenkinamai, metas mokyti šunį šį pratimą atlikinėti jau visai kaip reikiant.

Medžioklėje pasitaiko daug šunų, kurie, prieš atnešdami paukštį arba žvėrį medžiotojui, pirmiau jį graužta, o po to atneša apdraskytą, apseilėtą ir ne vieną kartą net su paleistomis žarnomis. Apie šunis, kurie pašautus gyvius kramto norėdami suėsti, aš, žinoma, čia nekalbu. Tokie šunes verti tik šūvio į galvą. Bet toks graužimas paprastai yra jaunų šunų paprotys, jei jie nepakankamai išmokyti. Reikia įpratinti šunes, kad jie vienu akimirksniu paimtų atnešamąjį daiktą, ir nieku būdu neleisti jiems tokiais daiktais žaisti arba jų graužti.

Jei šuo jau neša metamus jam daiktus,—tolimesnis jo mokymas turi eiti prie diržo. Iš pradžių vadovas, numetęs pirmyn ožį, bėga drauge su šunim, sustodamas prie ožio tik tiek laiko, kiek šuniui reikia paimti jam į snukį. Čia šuo vedamas „parforce’u“, kad jisai pats save už kiekvieną pasivėlavimą baustų.

Tolimesnių pratimų metu tas sustojimas vis trumpinamas; galų gale vadovas visiškai prie ožio nesustoja ir verčia šunį tik prabėgant pro jį paimti jį ir nešti. Jei šitas pratimas išmoktas, vadovas ima šunį ilga virve. Ožys metamas, šuniui komanduojama: „atnešk“. Dabar šuo jau žino, kas reikia daryti. Jisai bėga prie ožio, o vadovas, tik pastebėjęs, kad šuo paėmė ožį į snukį, smarkiai traukia už virvės, vienkart griežtai šaukdamas jį prie savęs. Keletas tokių pratimų įtikins šunį, kad jo pareiga atnešamąjį daiktą greitai paimti į snukį ir tučtuojau nešti jį savo vadovui. Toks mokymas turi dar ir tą gerą ypatybę, kad šuo ateity sugautus sveikus gyvius atneš visai sveikus, nes šio pratimo metu jisai įpras imti ožį ne dantimis (nėra laiko), o tik lūpomis.

Tik tada, kai visi šitie pratimai jau atliekami visai kaip reikiant, — galima ožio vietoje pradėti vartoti kiti daiktai: pagaliai, smėlio pripiltas maišelis ir t. t. Šuo turi atnešti viską, kas bus jam įsakyta.

Bet tuo mokymas nesibaigia. Gerai nešioti visokius daiktus šuo iš pradžių pasipriešins, jei jam teks paimti į snukį paukštis arba žvėris, nes kvapas, o dar labiau plunksnos ar plaukai, kurie nemaloniai veiks jam snukį, vers jį tuos daiktus išspjauti. Dėliai to, prieš pradedant su juo medžioti, būtinai reikia jis su tuo supažindinti. Iš paukščių geriausia naudotis karveliais, nes jie turi minkštas plunksnas ir tos plunksnos labai silpnai laikosi. Keletas pratimų su karveliais geriausiai parodys ir tai, ar šuo pakankamai švelniai juos neša. Gera atlikti keletas pratimų ir su iškimštu kiškiu. Čia svarbu pasiekti du tikslai: priversti šunį tą kiškį nešti ir išmokyti jį taisyklingai imti už nugaros. Kai kada tai turi ganą didelę reikšmę, būtent, kada šuo, pavijęs pašautą kiškį, iš gana didelio atstumo turės jį savo vadovui atnešti. Kad pasiektume antrąjį tikslą, galima pirmiems tokiems pratimams apsiūti kiškis per vidurį audekline juosta. Šuo greit įsitikins, kad daug smagiau nešti kiškis, laikant jį už apsiūtos vietos, o kadangi kiškis turi būti aprištas skersai per nugarą, tai jisai ir pripras imti jį už nugaros.

Darant šiuos pratimus geistina kiškio svoris vis didinti, įdedant į jį maišelius su smėliu, kol bus pasiektas tikras kiškio svoris.

Pulk. Urbonas „Medžiotojas“ 1930 – 31 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*