Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kauno Zoologijos sode

in Istorija

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo sukūrimo buvo tepraėję vos 3 metai. Turėtu būti smagu palyginti kaip viskas atrodė anuomet ir kaip viskas yra dabar.

Miškų ir laukų puošmena — žvėrys bei paukščiai vilioja kiek­vienų žmogų juos pamatyti, jais pasigrožėti. Tačiau ne kiekvienam įmanoma nuvykti į miškus ar laukus, arba ir nuvykus, ne visada tegali pasitaikyti ką įdomesnio pamatyti. Dėl to prie didelių miestų dažnai kur yra įrengiami specialūs zoologijos sodai. Senos ir tur­tingos valstybės turi labai turtingus ir didelius zoologijos sodus, ku­riuose būna surinkta gausus, faunos atstovų skaičius ne tik savo krašto, bet ir tolimųjų, net egzotinių, kraštų.

Mūsų krašte tik prieš tris metus (1937 m red. past.) tebuvo pradėtas organizuoti zoologijos sodas. Jam vieta parinkta gražus Mickevičiaus slėnis prie Kauno, gale Vydūno alėjos. Miškininkams ši vieta labai įdomi ir sa­va, nes dauguma čia patalpinamų faunos atstovų tai ir yra miški­ninkų globojami žvėrys ir paukščiai. Daugelis, čia esamų pavyzdžių kaip tik ir yra miškininkų pagauti ir atsiųsti. Dėl to, manau, ne­vienam bus įdomu išgirsti, kaip gi dabar tasai mūsų žvėrynas, arba zoologijos sodas atrodo, kas jame yra ir ko dar trūksta, kad miškų tarnautojai žinotų, kokių žvėrių ar paukščių, progai pasitaikius, jie galėtų pagauti ir čia atsiųsti.

Įėjus pro originalius vartus, pirmiausia prieini didokus, vielos tinklu aptvertus sklypus, atskirai kiekvienai žvėrių rūšiai.

Pirmasis yra Dybovskio elnis (Pseudaxis hortulorum). Tai Šiaurinės Mandžurijos gyventojas; žalas, baltais taškais išmar­gintas. Visus žavi dideli, gausiai šakoti, turtingos išvaizdos, ragai.

Dybovskio elnias (Pseudaxis hortulorum)

Greta kaimynystėje, vidury sklypo stovi ir iškilmingai dairosi vietinis, mūsų krašto elnis (Cervus elaphus). Jo galva taip pat papuošta dideliais, po 5 atšakas turinčiais, ragais. Ne vienas me­džiotojas, praeidamas, seilę varvina, apgailestaudamas, kad tai ne miške ir nėra leidimo …

Tolimesniame sklype yra kupranugariai, vienas senis, ki­tas jauniklis. Jų ilgos kojos neramios, ir jie nuolat vaikšto. Tyru­mų kelius vis labiau nugali technika, ir šie patvarūs, seniau nepa­mainomi kelionėms per tyrus gyvuliai, dabar pamažu netenka savo pirmykštės reikšmės.

Zebu (Bos indicus L.), karvės didumo, juodas, su pakiliu sprandu, gyvulys. Tai Indijos naminis galvijas, paplitęs Indijoj ir kituose atogrąžos kraštuose.

Zebu

Stumbras (Bison bonasus L.), stambus, dideliu, ilgais plau­kais apaugusiu, sprandu gyvulys. Mums jis ypač įdomus, nes jis bėra užsilikęs tik istorinės Lietuvos vietovėje, Baltvyžių girioje, ap­tvertame plote. Senovėje jis buvo paplitęs visoje Vidurinėje Euro­poje, bet mažėjant girių plotams, nyko ir šis stambus girių gyven­tojas. Prieš II pasaulinį karą Lietuvoje — Baltvyžių girioje ir Kaukaze dar buvo apie 1500 stumbrų, bet per karą ir po jo beveik buvo visai išnaikintas; buvo bepriskaitoma apie 50, dabar kiek padaugėjo — siekia 100 galvų.

Briedis (Alces alces). Tai mūsų miškų karalius. Čia žvė­ryne yra 3 jauni briedžiai, pagauti mūsų miškuose. Iš jų 2 patelės ir 1 patinėlis, kurio jau išaugę rageliai, dar be šakų.

Šernai (Sus scrofa). Savo triukšmu ir smarve šie žvėrys jau nuo tolo save išduoda. Jų čia yra 3. Visi purvini, išknisę, iš­trypę visą plotą. Čia jiems ne avižų ar kviečių lauke. Bulves gauna iš lovių.

Vėžliai, nedideli, šarvais apsidengę gyvulėliai. Jų patalpa išmūryta iš cemento; viduje užaugusi žolėmis, yra vandens, dėl to šalia vėžlių yra ir paprastųjų mūsų kūdrų keturkojų. Apžiūrinėjant šarvuotuosius gyvulėlius, atėjo ir keli senamiesčio piliečiai, kuriems ir varlės pabuvo vėžliais: „Ui, tai tas vėžlys?“ Tai charakterizuoja miesto žmonių supratimą apie fauną.

Aukštuose narvuose apgyvendinti didesnieji paukščiai: pelėdsakaliai (Falco tinnunculus), paprastosios pelėdos, tubuotasis suopis (Buteo lagopus), erelis rėksnys (Aquila pomarina), vakarinis suopis, vištvanagiai 3, pelėdos naminės 5, kilnusis erelis (Aquila chrysaetas). Pavadinimas kiln. ereliui tikrai atitinka: didelis paukštis, sėdi didingai, kilniai, tarytum jam visas pasaulis priklausytų.

Kilnusis erelis

Didžiųjų paukščių narvų eilė baigiasi palšaisiais grifais (Gryps fulvus). Tai dideli, plikais kaklais, paukščiai.

Kitoje vietoje įrengti mažesni narveliai. Čia bučiuojasi ir prie žmonių akių meilikaujasi papūgėlės. Kitur sėdi užsimerkusi viena stambesnė papūga.

Labai skaisčius rūbelius ir tartum gėlių buketėlius ant galvos užsidėjusios, kuoduotos papūgos „Nimf“.

Už „grotų čia pasodinti“ ir mūsų miškų plėšikai: kėkštas ir šarka.

Atskirame narve 4 solidni, juodais išeiginiais rūbais apsitaisę, krankliai.

Žemai pakalnėje įrengtas fazanų kaimelis. Atskiruose nar­veliuose atskiros rūšys, čia visai atvirkščias vaizdas, negu, pvz., žvė­ryno lankytojų — žmonių pasauly. Fazanų patelės visos kuklutės, pa­prastučiais drabužėliais apsirengusios, tuo tarpu patinėliai viens už kitą gražiau pasipuošę: jų rūbai, lyg karalaičių, tik spindi, tik tvyska šimtais spalvų ir atspalvių.

Pakalnėje bėgantis upelis užtvenktas atskirais tvenkiniais. Tai įvairietas vandeniniams paukščiams bei žvėrims įrengta gyventi, bet jų kol kas negausu.

Pirmosios lankytojus pasitinka 2 gulbės. Puošnūs ir išdidūs paukščiai. Toliau plaukioja mushuzinės antys (Cairina moschata).

Ant kalniuko stovi 3 baltieji gandrai. Jie žiūri į to­lumą, gal norėtų skristi, bet sodo prižiūrėtojai apipešiojo reikalingiausias skridimui plunksnas. Toliau atsiskyrę baltųjų gandrų gi­minaičiai — juodieji gandrai.

Einant paliai tvenkinį radau užrašą: „Didžioji antis“. Ieškojau, bet taip ir nesuradau, kur ji nulindus, na, tikėsim, kad yra ir tokia. Toliau paprastoji berniklė (Branta bernicla L.). Narve pempė garsiai klykia. Lipam į kalną, atgal. Didžiausias žmonių susibūrimas. Kas ten? O gi rudieji lokiai. Vienas galva mosuoja, mosuoja, be perstojimo, o kitas eina ir eina pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Toks jau jų įpratimas. Šį nuolatinį užsiėmimą su­trukdo pro grotas įmestas saldainis, kurį nerangūs žvėrys godžiai susiieško ir savo „dalikatnia“ rankyte pasiima ir suėda.

Toliau narve, užaugusiame žolėmis, guli kiškis pilkasis. Nors daug jo priešų praeina pro šalį, bet jis visai čia jų nebijo.

Gausi triušių kolonija — matyt, auginamas maistas kitiems žvėryno gyventojams. Prie jų gretimame narve gyvulėlis be parašo. Kiekvienas praeivis jį pakrikštija „teliuku“. Gal toks ir yra.

Stirnelių pora užkandžiauja prie ėdžių su stogeliu, o toliau atskirame garde atskirai užtvertas dar vienas spritnus ožiukas, matyt, piktas, kad ir ragai nutrinti.

Budoje nuolatos guli ir retai tesirodo dygliatrušis (Hystrix cristata). Jis Italijos ir Šiaurinės Afrikos gyventojas, dėl to, kaip pietietis, matyt, tingus.

Dygliatriušis

Gyvas ir judrus baltųjų šeškų (Mustela putorius) lizdas. Matyt, labai veislūs, nes pilnas narvas.

Gale narvo šuns būdoj guli barsukas.

Šuo dingo (Panis dingo). Išsiplatinę Australijoj iš nuvežtų ten naminių šunų. Labai gyvi, vidutinio šunies dydžio, gelsvos spalvos gyvulėliai.

Rudosios lapės — 3. Laiko turi, tai kasasi ir kasasi į žemę.

Juodsidabrinės lapės.

Vilkai 2. Jų nuolatinis užsiėmimas — vaikščiojimas narvo pasieniais. Kiekvienas lankytojas, matyt, turi ką nors ant širdies ir dažniausiai išgirsti: „E, čia tau ne avys iš tvarto nešti“.

Meškėnų narvas, antras po lokių, pritraukiąs didesnius bū­rius žiūrovų. Viename narve 4 seniai meškėnai, antrame patelė su 3 jaunikliais. Ko su tais mažyliais motina neišdarinėja: paima į dantis už gūbrio, užneša aukštai ir paleidžia lipti pačiam. Tam dar kojos pinasi: lipa, lipa ir nukrenta, ir t. t. Tikrai gražios scenos, kaip retam teatre.

Iš uždarytųjų į narvus žvėrių bei paukščių čia, berods, kone visus ir būsiu paminėjęs. Jei praleidau, tai nedaug.

Kadangi zoologijos sodo vieta labai įvairi, apaugusi šimtame­čiais ąžuolais, liepomis, o taip pat lazdynų, guobų ir kitų krūmų bei medžių tankmėmis, dėl to, be uždarytų narvuose žvėrių bei paukščių, čia yra gausu palaidų gyvulėlių, kaip voverių, karvelių (jiems čia yra ir narvas), įvairių smulkių paukštelių ir pan. Be to, dar palaidi vaikšto povai, amerikoniškos vištelės. Vaikams pajodinėti ir pasi­važinėti nuolatos darbe yra du asilai.

Nors iš aukščiau suminėto žvėrių ir paukščių sąstato matosi, kad šis sodas dar nėra labai turtingas, bet kai suimi visa bendrai, pačią tą vietą su gausia augmenija, šimtamečiais ąžuolais, susidaro gana gražus objektas. Lankytojų, ypač vaiku, tiek šventadieniais, tiek šiokiadieniais gana gausu. Jiems čia puiki zoologijos pamoka.

Žvėryno lėšos gana kuklios. Jį išlaiko „Kauno Zoologijos Sodo“ b-vė. Prie jo išlaikymo nemažai prisideda ir Miškų Departamentas. Pernai jis sodui yra paskyręs 20.000 lt. Šiemet gyvuliams šerti taip pat paskyrė 12.000 lt. Vyriausi sodo iniciatoriai ir jo palaikytojai yra: prof. T. Ivanauskass , prof. Ig. Končius ir kt. Sodo vedėju dabar yra buv. „Medžiotojo“ redaktorius Želnys . Per šiuos metus sodas eksponatais labai mažai tepadidėjo.

Pageidautina, kad miškų tarnautojai nepamirštų šios, miškinin­kams taip artimos, įstaigos ir, atsitikus progai, sugauti kurį nors, ypač iš dar nesamų sode, žvėrių bei paukščių, kad juos persiųstų Kauno zoologijos sodui. Laikui bėgant, neabejotinai ir šis sodas ga­lės išaugti ir išsiplėsti, kaip kad yra kitur. Lietuva okupavus tarybų sąjungai, dabar dar atsidarė platūs horizontai gauti žvėrių bei paukš­čių iš plačiųjų Sąjunginių Respublikų kraštų.

J. K-nis, „Mūsų girios“ 1940 m. Nr.: 8 – 9

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir

Lietuvos meteoritai

Apskaičiuota, kad į Žemės atmosferą kasdien patenka apie aštuoni milijardai kosminių dalelių. Dauguma
Pakilti į Viršų