Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Karšių gaudymas

in Patarimai žvejui

Kiekvienas šiek tiek ragavęs meškeriojimo malonumų ir suvokęs, kaip meškere sugauti žuvį, ima svajoti apie didelių žuvų gaudymą. Tas noras suprantamas: norisi ne šiaip traukti tai, kas pakliūva ant kabliuko, bet rinktis tas žuvis, kurių gaudymas galėtų suteikti daugiau emocijų. Pramokus gaudyti aukšles ir kuojas, jauniesiems meškeriotojams taip pat knieti sugauti ir didesnę žuvį. Tokia žuvis gali būti karšis – žuvis, gyvenanti daugelyje ežerų ir upių. Karšiai mėgsta ramesnį vandenį ir pasirenka gilesnes vietas su dumblinu dugnu, kuriame rausiasi ieškodami maisto. Pagrindinis jų maistas – uodo trūkio lervos. Tokioms maisto paieškoms „pritaikytas“ ir karšio kūnas. Tai plačiausia mūsų gėlųjų vandenų žuvis. Ne veltui sakoma – sugavau karšį kaip keptuvę. Išties auksažvynis karšis primena auksinę keptuvę – toks jis platus. Pleišto pavidalo krūtinė leidžia karšiui arti dumble net 15-18 cm gylio vagą ir rankioti tenai trūklio lervas. Toks šios žuvies maitinimosi būdas parankus meškeriotojams – gali tiksliai nustatyti, kur maitinasi karšiai ir tenai juos vilioti meškere. Mat rausdamiesi dumble ir rankiodami tenai maistą, karšiai gerokai sudrumsčia toje vietoje vandenį.

Tokie plotai gerai matomi nuo aukštesnio kranto. Ir ne tik tai išduoda jų buveines – siurbdami ir išleisdami dumblo srautus, jie sukelia mažus oro burbuliukus, kurie nenutrūkstama virtine kyla į vandens paviršių, puikiai rodydami karšių judėjimo kryptį. Pastebėjus tokias burbuliukų virtines vandens paviršiuje, galima tikėtis sugundyti masalu karšį. Kadangi karšiai laikosi dideliais būriais, pastebėjus jų buvimo vietas (kuriose jie laikosi, kol randa tenai maisto), dera ten arba šalia berti jauką.

Karšių gaudyti reikia išsiruošti labai anksti, kad auštant jau būtumėte žūklavietėje – tada jie geriausiai kimba. Nors ir ši taisyklė turi išimčių. Ne kartą teko sugauti stambių karšių per patį vidurdienį – 11-12 valandą. Kas kas, o karšiai itin smalsiai renkasi prie jauko, tad norint juos sėkmingai gaudyti, reikia prieš pat žūklę nors du tris kartus pajaukinti. Ir nebūtina į vandenį berti garsiųjų firmų gaminamų karšių jaukų – mėgėjiškai žūklei užteks pasirinktoje žūklavietėje paberti šutintų kviečių, žirnių, perlinių kruopų, granuliuotų pašarų. Tinka ir malti džiūvėsėliai, plikytos saulėgrąžų išspaudos. Greičiau karšius į jaukinimo vietą suvadina jau minėti jaukai, jei į juos dar primaišyta kapotų sliekų ar musės lervų. Nemuno karšininkai prideda net sutrintų dreisenų. Tiems, kas naudos pirktinius jaukus, patariu naudoti specialiai karšiams jaukinti skirtus Van den Eindeno jaukus. Neblogus karšių jaukus gamina lenkų firmos. Jie ir pigesni už garsiųjų meškerės meistrų siūlomus, tad jaunajam meškeriotojui kaip tik.

Ką kabinti ant kabliuko? Tradicinis karšio masalas – sliekas. O dar geriau – keli sliekai ant kabliuko. Tačiau tai nereiškia, kad jiems nepatiks raudonųjų trūklių kuokštelis ar kelios musės lervos. Jaukinant augaliniais jaukais, ant kabliuko galima kabinti šutintus kviečius, perlines kruopas, žirnius, makaronus, tešlą ar blynų gabaliukus. Žinia, stambiems karšiams ir masalas turi būti didesnis.

Meškerės valas turi būti tvirtesnis nei gaudant aukšles ar kuojas, nes ant kabliuko gali užkibti kilogramą ir daugiau sveriantys plačiašoniai. Pagrindinis pradedančiojo meškeriotojo valas turėtų būti 0,16-0,18 mm skersmens, pavadėlis šiek tiek plonesnis – 0,12-0,13 mm. Kabliukus reikia pasirinkti pagal tai, kokio dydžio karšius norite gaudyti ir ką ant kabliukų kabinsite. Rekomenduočiau rinktis 12-8 numerių plonus, bet tvirtus kabliukus. Žūklaujant nedidelėje gelmėje, tiks ir paprasta 6-8 metrų ilgio sportine vadinama meškerė bei ritės. O išsiruošus gaudyti didesnėje gelmėje, juolab toliau nuo kranto, prireiks palaidynės – meškerės su žiedeliais ir rite.

Parankiausias meškerykotis 4-4,5 metrų ilgio, pakankamai lengvas. Jei žūklavietės gylis didesnis nei meškerytkočio ilgis, neišvengiamai reikės slankiojančios plūdės. Gaudant paprasta meškere stovinčiame vandenyje, tiks 2,5-5 g keliamosios galios plūdės, o srovėje prireiks jau 5-8 g keliamosios galios.

Karšių gaudymas įdomus ne tik tuo, jog gali užkibti didelės žuvys. Mat tik karšiai kibdami taip jaudina tyliai sėdintį meškeriotoją. Karšis labai retai staigiai skandina plūdę. Kai karšis liečia masalą, plūdė tik suvirpa, o paskui ima dėtis nesuprantami (pradedančiajam, žinoma) dalykai: plūdė ima kilti iš vandens, tarytum ją kas suėmęs už kilio stumtų. Iškilusi aukščiau savo svorio centro ji ima svyruoti į šalis, kol galiausiai pavirsta ant šono. Plūduriudama vandens paviršiuje ji kartais virpčioja, truputį kilsteli ir vėl atsigula. Kartais tokioje padėtyje ji būna gana ilgai, ir tik po to ima staigiai stotis ir neria. Tai pats geriausias momentas pakirsti.

Pakirstas karšis ne itin smarkiai priešinasi – pasimuisto, pasimuisto gelmėje ir leidžiasi keliamas į paviršių. Priartėjęs prie vandens paviršiaus dar bando kelis kartus sprukti tai į vieną, tai į kitą pusę, bet paskui nurimsta ir gula ant šono. Kaip sako seni karšininkai, karšis, „gavęs oro“, visiškai nurimsta ir jį galima vilkti prie kranto ar į graibštą. Pritrauktą karšį patogiausia imti nykščiu ir smiliumi už žiaunų dangtelių, bet geriausia – graibštu, nes karšiai gleivėti ir labai lengvai išsprūsta iš rankų.

Izidorius Unikas

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Sartai

Sartų ežeras tyvuliuoja Dusetų draustinyje, kurio ašis kaip tik ir sutampa su

Sterkų apetitas

Sterkų žūklė – viena įdomiausių, tačiau jai reikia kruopš­čiai pasirengti. Sterkų žūklei

Dringis

Dringis – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajono teritorijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žeimenos baseine,

Kai kliūva už dugno

Vietose, kur dugnas akmenuotas, žūklė dažnai būna sėk­minga, jei ne viena bėda:
Pakilti į Viršų