Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Karšių gaudymas iš valties

in Žvejybos būdai

Upėje arba kanale, kur lygi, rami srovė, gaudyti karšius plūdine meškere lyg ir paprasčiau. Gerai sureguliuoti įrankiai ir mokėjimas gaudyti sraunioje vietoje dažnai atneša sėkmę. Kad skaitytojai nepagalvotų, jog propaguoju tik sportinę žūklę nuo kranto, pakalbėsim apie stambių karšių gaudymą iš valties. Karšius gaudyti reikia tarp duobių, kur dienos metu jie laikosi, ir kiek žolėtose seklumose, mat čia jie vis atplaukia maitintis. Turi būti pakankamai gilu, nes karšis ne tik puikiai girdi, bet ir gerai mato. Maždaug 8 m gylio jau užtenka net stambiems karšiams gaudyti, bet paprastai jie žvejojami seklesnėse vietose. Tokiu atveju žvejys turi būti dar atsargesnis. Žūklės sėkmė taip pat priklauso nuo vandens skaidrumo, žuvies aktyvumo, oro sąlygų, jau nekalbant apie tinkamą paties žvejo elgseną. Iš valties reikia nuleisti 2 inkarus: tai gali būti metalo gabalai, tinklai su akmenimis, maišai su smėliu ir t.t., tik pakankamai sunkūs, kad valties nenuneštų vėjo gūsiai. Inkarus geriausia pritvirtinti kapronine slepiamos spalvos virve, bet, kai oras ramus, tinka ir pats storiausias valas. Išmesti jų tiesiai po valtimi negalima dėl šių priežasčių: valtis sukiosis, net esant ramiam orui virvės baidys žuvį, meškerės valas painiosis tarp inkaro virvių, prarasite ne tik meškerės įrangą, bet ir išbaidysite kitas žuvis. Inkarai nuleidžiami ne arčiau kaip per 10-12 m vienas nuo kito. Užmetus vieną ir velkant jo virvę, reikia nuleisti ir antrąjį, po to grįžti į pusiaukelę tarp inkarų, abi virves gerai įtempti ir pritvirtinti. Inkaro virves patogu pririšti prie medinių lentelių su išpjovomis ir lenteles tvirtai įtaisyti valties galuose.

Prie ežero gyvenantys žvejai dažniausiai turi savo pažymėtas gaudymo vietas, kur žuvys yra šeriamos nuolat. Tinkamiausias pašaras toks, kuris gaudymo vietoje tik sužadina žuvų apetitą, vadinasi, jis turėtų būti iš smulkesnių komponentų. Gaudydami gilioje vietoje ir nenorėdami išsklaidyti biraus pašaro vandenyje, jį galite nuleisti įvairių konstrukcijų „ėdžiose“. Paprasčiausias būdas būtų toks: į siaurą, ilgą plastikinį maišelį įdedame gabalą metalo arba akmenį ir aukščiau tos vietos pririšame valą arba kaproninį siūlą. Į viršutinę maišelio dalį pripilame pašaro. Nuleidę į dugną maišelį, valą staiga truktelėjam, – ir pašaras išbyra. Gaudant taip daryti nepatartina, nes žuvys gali išsibaidyti. Į vandenį galite sumesti ir pašarinius rutulius, kurie pasiekę dugną pradės irti. Labai svarbu žuvų neperšerti.

Meškerykotis imamas trumpas (1-1,20 m) ir vidutinio kietumo. Ritė nebūtina. Valas parenkamas atsižvelgiant į žuvies dydį, bet retai storesnis kaip 0,2 mm.

Dauguma žvejų pavadėlių nenaudoja. Kabliukas taip pat priklauso nuo žuvies stambumo. Vienas svarelis užspaudžiamas 4-5 cm aukščiau kabliuko. Plūdė geriausiai tiks pailgos formos ir išmarginta kontrastiškais skersiniais dryžiais, kad geriau matytųsi kibimo pradžia. Atstumas nuo plūdės iki koto viršūnės neturi viršyti meškerykočio ilgio. Renkantis masalus, taip pat atsižvelgiama į gaudymo vietoje gyvenančių karšių skonį. Dažniausiai tai įvairių lervų kombinacijos su sliekais. Uodo trūklio lervas patogiau užkabinti, kai jos sutvirtinamos gumute. Vienur geriau karšiai griebia kelis mažus mėšlinius sliekus, kitur – makaronus, žirnius ar dar kitokį masalą.

Kabliuko smaigalys bet kuriuo atveju privalo būti atviras, o masalas ir svarelis – gulėti ant dugno. Karšių pasirodymą gaudymo vietoje dažniausiai išduoda virptelėjusi plūdė, kai žuvis, ieškodama maisto, kliudo valą, arba kylantys iš vandens burbuliukai, tada reikia būti dėmesingam. Masalą karšis ima priplaukęs prie jo beveik vertikaliai. Sučiupęs grobį, jis grįžta į horizontalią padėtį ir pakelia svarelį. Plūdė gulasi ant šono, ir kaip tik tuo momentu reikia pakirsti, nelaukiant kol ji, kaip dažnai siūloma literatūroje, ims slinkti į šoną. Kiek išlaukti galima, tik naudojant labai didelius masalus, pavyzdžiui, naktinius sliekus. Karšis nepriskiriamas prie pačių stipriausių žuvų ir užkirstas nepuola į šalį kaip šapalas, bet priešinasi vietoje. Pirmus smūgius turi atlaikyti kotas, o vėliau žuvį prie valties galima atsivesti imant valą rankomis. Reikalingas graibštas.

Yra ir kitas karšių gaudymo būdas. Vietoj kabliuko ir svarelio galima rišti didoką avižėlę. Šio būdo pranašumas yra tas, kad stambūs karšiai į judantį masalą ir svarelį žiūri įtariai, o šiuo atveju aviža ramiai guli beveik pasislėpusi dugne. Tinka visokių formų avižos su atitinkamo dydžio aštriu ir tvirtu kabliuku.

Dažniausiai imamos švininės, žalvarinės arba bronzinės, kur kabliukas pritvirtinamas iš viršaus. Plūdė, kaip ir pirmuoju atveju, nustatoma taip, kad 2-3 cm jos antenos kyšotų iš vandens. Nesvarbu, kuriuo būdu gaudysite, tinka visos pailgos pIūdės. Avižos arba svareliai parenkami taip, kad plūdė iš lėto skęstų. Paėmusi masalą žuvis beveik nejaus svorio. Dėl patogumo plūdę galima vežiotis atskirai nuo kitos meškerės įrangos.

Nuleidę masalą į vandenį, ją tvirtiname vielos izoliacijos (kembriko) žiedeliu viename taške. Žiedelis ant valo užveriamas iš anksto. Masalai tie patys, kaip ir gaudant su svareliais. Nepatartina palikti ilgų slieko galų. Traukiant žuvį, valas visą laiką turi būti įtemptas. Kartais jis netikėtai atsileidžia, nes, norėdamas išsilaisvinti, karšis dažnai kyla aukštyn.

Ištraukus stambesnę žuvį, reikia pamėtėti pašaro, bet mažesnėmis porcijomis. Kai silpnai kimba, kartkartėmis patartina lėtai pakelti masalą, jį kiek patraukti į šalį ir vėl grąžinti į seną vietą. Čia aprašytais gaudymo būdais tinka žvejoti šiltuoju metų laiku, tačiau geriausiai rudenėjant. Kad žvejui būtų lengviau perprasti, kaip gaudyti karšius, o tai nėra taip paprasta, apie šią žuvį papasakosiu kiek plačiau. Ištirpus ledui, kol vanduo dar nenuslūgęs, karšiai plaukia į sekIumas ir intensyviai ieško maisto. Tuo metu jie gali pasirodyti visai netikėtose vietose. Prieš keletą metų su draugu Skaisčio ežere gaudėme kuojas. 70 cm gylyje užkibo stambi žuvis, su kuria teko galinėtis net keliolika minučių, kadangi meškerė buvo labai lengva, o pavadėlis plonas. Tai būta karšio, kuris svėrė 1,9 kg. Kitu laiku ši atsargi žuvis laikosi gerokai giliau. Neršia karšiai pagal „rangą“.

Skleidžiantis beržų lapams, pradeda patys mažiausi, vėliau, žydint ievoms, stambesni ir pagaliau, kai plaukėja rugiai – patys stambiausi. Jei sąlygos nepalankios, nerštas gali kiek užsitęsti. Laikoma, kad neršto metu karšiai nekimba. Tačiau net ir tuomet jie dažnai griebia masalą. Sušilus vandeniui, šios atsargios žuvys laikosi gilesnėse vietose. Skirtingai nuo kuojų, labai žolėtų vietų jos privengia. Pastebėta, kad karšiai labai mėgsta būriuotis prie povandeninių šlaitų, kur yra daug moliuskų. Ten reikėtų žūklauti iš valties. Karšiai čia dažniausiai susirenka vakarėjant. Sutemus šios žuvys traukia į dumblėtas seklias vietas, kur reta augmenija, ir čia ieško maisto. Prašvitus ant povandeninių sėklių karšiai intensyviai maitinasi maždaug iki 10 val., o vėliau grįžta į gilumą. Kai diena apsiniaukusi, sekliose vietose karšių galima užtikti ir dienos metu.

Nedidelių karšiokų yra beveik visose vandens telkinio vietose bet kuriuo laiku. Rudenėjant, kai pradeda vėsti vanduo ir nykti vandens augmenija, karšiai pradeda kur kas geriau kibti. Jų galima pagauti beveik visu šviesiuoju paros metu, ypač rytais, tačiau seklesnėse vietose jie beveik nepasirodo. Žiemoti susirenka į duobes, iš kurių žvejai verslininkai viena valkšna neretai ištraukia po kelias tonas šių žuvų. Ramiame tekančiame vandenyje karšius gaudyti geriausiai tinka ten, kur srovė rami ir status povandeninis šlaitas. Vandens saugykIose šios žuvys laikosi prieš užliejimą tekėjusių upelių šlaituose. Karšiai sukiojasi ir tose vietose, kur dirba žemsiurbės ar kitokia technika. Mat drumstame vandenyje nuo dugno pakyla įvairios lervos. Kartais ši atsargi žuvis elgiasi keistai ir nepaaiškinamai. Ji gali griebti masalą už kelių metrų nuo pralekiančios motorinės valties ir ilgam pasitraukti iš gaudymo vietos neatsargiai padėjus ant valties krašto meškerę ar ant jos dugno netyčia numetus dėžutę su masalu. Patyrę karšių gaudytojai valties kraštus padengia porolonu ar kita minkšta medžiaga ir apsiauna minkštu apavu.

Steponas Pučinskas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejybos būdai

Su kuprine ant pečių

Yra tokių žvejų, ir ne tik pradedančiųjų, kurie mėgsta klajoklišką gaudymo būdą,

Pabandykime

Žieminė meškerėlė, apie kurią čia rašoma, labai paplitusi Urale. Man atrodo, kad

Kilstukas

Meškeriotojų gyvenime beveik nėra dogmų, todėl ir pasakyti, koks meškerioji­mo būdas yra
Pakilti į Viršų