Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Karšiai ir česnakas

in Blog'as

Gal ir ne visai tinkamas laikas kalbėti apie žvejyba dugnine meškere, žiemą, tačiau jausdamas nostalgiją, papasakosiu apie viena savo, paskutinių praeitų metų karšių, žvejybą Nemune žemiau Kauno.

Pagrindinės pamokos išmoktos toje žvejyboje buvo tokios, – kadangi kaip ir dauguma mano žvejybų šioji taip pat gavosi spontaniška, tad taupydamas laiką, nusprendžiau nevažiuoti į parduotuvę sliekų, o jų pasirinkau komposto dėžėje. Jie gerokai mažesni už pirktinius, net ir lyginant su 2 numerio sliekais, tačiau turėjau progą įsitikinti, tikrai daug perspektyvesni. Pašarui pasiėmiau jau patikrinto jauko „Lorpio Magnetic bream river“, kurio keletą maišelių visuomet turiu pasidėjęs garaže. Planavome žvejoti Kauno mariose ties Darsūniškiu, tačiau atvykę į vietą pamatėme, kad vanduo smarkiai pakilęs, tad savo laimę pabandę keletą valandėlių ir įsitikinę, kad nieko nebus, nusprendėme važiuoti į Nemuną, kadangi buvo aišku, jog vanduo ten bus nuleistas. Būtent tuomet, kada nėra aukštas vanduo Nemune, ten galima normaliai pažvejoti, nes kitu atveju, vanduo nešą žolę ir kibimą pamatyti ganėtinai sunku.

Į vietą atvykome apie 23.00 val. prie mūsų dar turėjo prisijungti vienas pažįstamas, tad jo belaukdami, nutarėme pasistiprinti į žvejybą įsidėtais lašinukais su česnaku. Mums beužkandžiaujant pasirodė ir lauktas bendramintis, kuris taip pat prisijungė prie mūsų puotos. Kalbu apie tai todėl, kad atkreipiau dėmesį į vieną, manau, svarbią detalę, – mano kolegos česnaką valgė paprasčiausiai atsikąsdami skiltelės, o aš turėdamas peilį, po gabaliuką jo vis atsipjaudavau. Taip mano pirštai labiau prisigėrė česanko aromato ir, kaip vėliau nusprendėme, tai turėjo įtakos žūklės rezultatams.

Pasistiprinę savo meškeres sustatėme vienas šalia kitų ir metėme daugmaž visi į tą pačia vietą, orientyras buvo mobilaus ryšio antena, kitame krante, ant kurios švietė raudonos lempelės. Neilgai trukus, mano meškerės galiukas pradėjo virpėti, būtent iš to suprantu, kad tai gali būti žuvis, kadangi Nemune didelė srovė ir juda jis nuolatos. Pakirtęs traukiau, nežinodamas ar yra žuvis ir tik kuomet iki kranto lieka apie dvidešimt metrų, pradedu jausti žuvį, kadangi gaudant srovėje ir naudojant paprastą monoflamentinį valą, bent jau man sunku iš karto suprasti ar žuvis užkibo ar vis tik srovės pasipriešinimas lanksto meškerykotį. Ištraukiau apie 1,5 kg. karšioką, užkabinau slieką ir vėl į tą pačia vietą. Nepamenu dabar tiksliai kiek praėjo laiko, bet tikrai ne ilgiau nei valanda ir mano meškerės galiukas vėl ėmė virpėti. Pakirtęs ir vėl ištraukiau 1,5 – 2 kg, karšį. Įdomi detalė, jog žvejojant Nemune, kuo naktis tamsyn, tuo didesni karšiai kimba.

Atlikęs eilinius masalo keitimo ir šeryklėlės kimšimo pašaru veiksmu užmečiau vėl. Buvo jau po 1.00 val. nakties kuomet kitos mano meškerės, kurios ritėje buvo suvyniotas pintas valas, galiukas ėmė virpėti. Pakirtęs iš karto supratau, kad yra nemaža žuvis. Ritė vis prasisukinėjo, nenorėdamas jos paleisti aš labai atsargiai vyniojau valą širdyje giliai tikėdamas, kad tai greičiausiai bus užkibęs šamas 🙂 Žvejybos draugai su kuriais buvau spėjęs pasidalinti savo samprotavimais apie galimą laimikį, čiupę į rankas, graibštą, su nuostaba ir viltimi, sekė kiekvieną mano judesį. Iki kranto buvo likę jau visai mažai, plius minus 15 metrų, tačiau žuvis vis dar nenorėjo pasiduoti, tik šiek tiek kilstelėjęs meškerę, tamsoje pamačiau, kaip vandenyje persivertė kokiu 8 kg. karpis. Buvau apšalęs, laikas sustojo, išnyko visas mane supantis pasaulis, jame likome tik aš, „karpis“ ir draugai, kadangi nuo jų taip pat priklausė šios dvikovos sėkmė, krantai ten gan statūs ir nepatogūs pačiam išsivilkti tokią didelę žuvį, o dar tamsoje… Bičiulis, kuris ko gero vienas aistringiausių žvejų iš mano pažystamų, su graibštu rankoje, užėmes žuvies išgriebimo poziciją, pakišo graibštą po mano laimikiu ir vargais negalais jį išvilkome ant kranto.

Visa kova užtruko gal 8 minutes, tiksliai nepamenu, laikas tuo metu man neegzistavo, tačiau prisiartinę prie laimikio, išvydome, kad tai tebuvo solidus, truputėli per 3 kg. sveriantis karšis. Didžiausias mano iki šiol sugautas…

Dar šiek tiek pažvejoję daugiau nieko nebepagavome. Susirinkome amunicija ir patraukėme link namų.

Reziumuojant prieinu išvados, kad česankų į žvejybą, o ypatingai gaudant karšius, imti tikrai rekomenduočiau, taip pat rekomenduočiau pirktinius sliekus iškeisti į paprastus kompostinius, tuo turėjau progos ne kartą įsitikinti, kadangi ant jų gal ir ne daugiau pagaudavau, bet tikrai didesnių žuvų. Manau česanko kvapas, kuris bevalgant įsigėre man į rankas ir sudirbo aprašytoje žvejyboje, kadangi visi trys naudojome tą pati jauką ir tą patį masalą, metėme į tą pačią vietą, tačiau sėkmė nusišypsojo tik man.

Pabaigai dar norėčiau paminėti, kad žvejojome lapkričio pradžioje, tuo metu pūtė vakarų vėjas, mano giliu įsitikinimu tai pagrindinis sėkmingos žūklės akcentas. Naudojau dvi meškeres, ant abiejų surištos vienodos sistemėlęs, t.y. ant pagrindinio valo užvertas šiaudelis su karabinu šėryklai prikabinti, suktukas ir maždaug metro ilgio pinto valo pavadėlis su 8 numerio „Owner“ kabliuku. Šėryklėlė 60 gramų, kvadratinė.

Tai tiek apie vieną paskutinių praeitų metų mano žvejybų Nemune.

Donatas Greičiūnas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Blog'as

Taikinys – šapalas.

Kadangi pastaruoju metu gana dažnai lankausi prie Neries, bandydamas perprasti žvejybos šioje

Tarp Neries nendrių

Laisvadienis, 13.00 val. popiet. Už lango debesuota, gali lyti, tačiau oras pakankamai
Pakilti į Viršų