Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Karjerų karšiai

in Žuvys

Sakoma, kad sunkiausiai sugauti lyną, nes jis labai atsargus. Bet pabandykite sugauti 2-3 kg karšį – tai tikrai suprasite, ką reiškia “atsargi žuvis”, kuomet į vandenį krintantis jūsų šešėlis gali tapti nesėkmingos žūklės priežastimi. Ar esate kada nors stebėjęs žvejojantį prityrusį karšininką?

Žūklėje jis labai tylus – jokių šnekų, meškerių tvarkymo. Žvelgiant iš šono atrodo, jog žmogus ne meškeriota, o medžioja. Ir apskritai karšininkai – tikri vienišiai. Net jei ir išsiruošia į žvejybą su kompanija, gaudo žuvį vos ne kitame krante, kad vienas kitam netrukdytų.

Apie karšių žūklę prirašyta nemažai, tačiau paprastai minimi tik bendri dalykai. Kam teko žvejoti karšius įvairiuose vandens telkiniuose, pritars man, kad vienoje vietoje galiojančios taisyklės kitoje gali būti visiškai bevertės. Jau nekalbu apie žūklės skirtumus stovinčiuose ir silpnos ar stiprios srovės vandens telkiniuose. Tai iš principo visiškai kitokia žūklė. Todėl, prieš pradėdamas dalintis savo karšių žvejybos patirtimi, noriu iškart pasakyti, kad bus kalbama apie karšių žūklę karjeruose. Todėl kai kurie teiginiai gali būti visiškai nenaudingi žvejojant kituose vandens telkiniuose.

Karšius teko gaudyti įvairiuose vietose: Kauno ir Kuršių mariose, Neryje, karjeruose. Dabar apsistojau kaip tik prie žūklės karjeruose.

Pastebėjau, kad labiausiai sėkmė priklauso nuo jaukinimo. Kadangi mano kolektyvinis sodas vos už pusės kilometro nuo karjerų, labai paprasta jaukinti.

Tinkama žūklei vieta turi būti toliau nuo triukšmingų vietų ar paplūdimių. Iš patirties žinau, kad stambūs karšiai mėgsta sukiotis duobėse, t.y. dideliame gylyje, ypač jei šalia yra vešlios augmenijos, kur jie dažniausiai ieško maisto. Jauką geriausia berti plote tarp seklumo ir gelmės.

Geriau, kai jaukinimo vieta kiek toliau nuo kranto, nes karšiai, ypač stambūs, yra baikščios žuvys. Jie arčiau kranto prisiartina sutemus ar apsiniaukusiomis dienomis.

Norint sugauti stambesnių karšių, jaukinti reikia iš anksto. Tokiu atveju pora saujų jauko prieš žvejybą neduos jokios naudos. Stambiems egzemplioriams reikia duoti laiko aptikti jauką bei apsiprasti su vieta, įsitikinti, jog čia saugu. Todėl visada jaukinu dvi dienas. Į pasirinktą vietą ateinu iš vakaro ir paberiu jauko dviejose ar daugiau vietų. Pirmiausia ten, kur nutariu gaudyti stambius karšius, o kitos vietos (arčiau kranto) skirtos smulkmei. Tą vakarą meškerių dažniausiai net nemerkiu, ateinu kitos dienos rytą, bet žvejoju tik smulkmę – kuojas ir smulkius karšiokus, kurie ne tokie atsargūs ir priplaukia arčiau kranto. Pagrindinės žūklės vietos net neliečiu, tik prieš išeidamas įmetu dar porą saujų jauko. Vakarėjant vėl sugrįžtu į tą vietą, dabar jau apsiginklavęs visa amunicija, reikalinga stambiesiems gaudyti. Nepamirštu ir meškerės smulkmei, nes kartkartėmis stambūs dar nebūna atplaukę. Žūklės sėkmė paprastai priklauso nuo to, ar laiku pataikysi ant stambiųjų būrelio. Karšiai nėra sėslios žuvys, paprastai vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Bet užtikus būrelį, laimikis dažniausiai būna gana solidus. Kartą, nusišypsojus fortūnai, per tris valandas man pasisekė ištraukti šešis stambiuosius, svėrusius nuo 1,5 iki 2,5 kg. Daugiau kaip 3-4 valandas vienoje vietoje nežvejoju, nes žuvys išsibaido. Geriau gaudyti vienoje vietoje trumpiau, bet ateiti du kartus per dieną. Todėl ir jaukinimas vienoje vietoje efektyvus ne ilgiau kaip tris dienas, vėliau net smulkmė pradeda vengti tos vietos. Jaukinti bei pašerti žuvis labiausiai tinka įvairūs pirktiniai jaukai bei jų mišiniai. Bet daugelis vietinių žvejų naudojasi kur kas pigesniais savos gamybos jaukais, dažniausiai gaminami iš įvairių maisto atliekų.

Gaudydamas karšius sunaudoju labai daug jauko, nes beriu tris saujas prieš ir po žvejybos bei po saują kas pusvalandį. Gamindamas jauką vadovaujuosi šiomis taisyklėmis.

Jaukas turi būti patrauklus žuviai, bet ne skanesnis už masalą. Žvejojant karjere įmetus į vandenį jaukas turi pabirti, o ne pasiekti dugną sulipęs į gumulus. Pabirusį jauką žuvys ilgiau renka nuo dugno ir, savaime suprantama, ilgiau užsibūna toje vietoje.

Jauką gaminu pagal seną tėvuko receptą, gana populiarų tarp jo kartos žvejų. Šio jauko pagrindą sudaro perlinės kruopos (galima naudoti ir kitokias), į jas įmaišoma trupintų džiūvėsių, druskos bei cukraus. Visa tai verdama, kol kruopos suminkštėja. Paskui vanduo nupilamas ir košė šiek tiek pagarinama. Košę pagardinti galima aliejuje pakepintomis saulėgrąžomis. Šis jaukas ypač efektyvus jei prieš tai stiklainyje su vandeniu košė išskaidoma ir tik tada išpilama. Tačiau iš valties nežvejoju, tad jauką mažais rutuliukais mėtau nuo kranto. Tiesą sakant, žuvis galima privilioti ir paprasčiausiai gerai išvirtomis perlinėmis kruopomis, be jokių pagardų.

Mano nuomone, jaukinimas daug nulemia karšių žūklės sėkmę. Tuo man padėjo įsitikinti viena 1998-ųjų rugpjūčio mėnesio žūklė. Tais metais rugpjūčio pabaigoje buvo puikūs saulėti orai, tačiau rytai jau buvo vėsoki. Vieną tokį rytą, kylant raudonai saulei, sėdėjau su meškere laukdamas kibimo. Aplink viešpatavo visiška ramybė, net vėjas nedrįso jos trikdyti. Praėjo pusantros valandos, o plūdė net nevirptelėjo. Tuomet ėmiau kaitalioti masalus, žūklės gylį. Neiškentęs perėjau į kitą vietą – rezultatas išliko tas pats – nė vieno kibimo. Praslinkus pusvalandžiui, plūdė atgijo ir pradėjo skęsti. Pakirtęs pajutau silpną pasipriešinimą. Netrukus išvydau savo laimikį – 15 cm ešerioką. “Pradžia yra”, – apsidžiaugiau, bet toliau manęs vėl laukė nusivylimas. Laikrodžio rodyklei sustojus prie aštuntos valandos, teturėjau vienintelį ešerioką.

Ilgiau žvejoti neketinau, todėl susirinkau savo daiktus ir patraukiau krantu, ketindamas pasižiūrėti, kaip sekasi kitiems žvejams. Mano nuostabai, kiti irgi buvo be laimikių. Prieš įsukdamas į kelią nutariau pasiteirauti, kaip sekasi meškerioti dar dviem – tėvui ir sūnui, kurie buvo įsikūrę pačiame karjero kampe, kaip man pasirodė, neperspektyvioje vietoje. Man beeinat prie jų užkibo karšis. Po akimirkos žuvis jau buvo tinkliniame maiše, šalia kitų. Išvydus jų laimikį, man užkando žadą – pusė maišo žuvies! Aš tesugebėjau paklausti, kaip jiems tai pavyko. Paaiškėjo, kad vyrukai nepatingėjo atvažiuoti ir pajaukinti žuvis iš vakaro. Rezultatas buvo akivaizdus.

Jaukinimas efektyvus dar ir tuo, jog dideliuose vandens telkiniuose sunku aptikti karšių pamėgtas vietas, o jaukinamos žuvys pačios ateina į tau patogią vietą.

Įrankių karšiams gaudyti pasirinkimą diktuoja žūklės būdai. Dažniausiai naudojuosi plūdine meškere, kurios ilgis siekia daugiau kaip keturis metrus. Su tokia meškere lengviau toli užmesti, tačiau žvejojant karjere, kur gylis prie pat kranto siekia tris metrus, numetu toliau kaip dešimt metrų – ten gylis apie penki metrai. Ilga meškerė efektyvi tada, kai reikia tikslumo užmetant masalą į pasirinktą daubą ir panašiai. Ypatingą dėmesį skiriu valui. Jis turi neišsiskirti iš bendro fono. Geriau žvejojant nugramzdinti valą, nes jį mažiau veikia vėjas, kuris karjeruose ypač juntamas. Valo skersmuo 0,20-0,25 mm, pavadėlio – 0,18 mm. Būtent dėl jo naudojimo kyla daug ginčų. Kai kurie patyrę karšių gaudytojai pavadėlių nenaudoja, nes užkibus labai stambiam karšiui ar karpiui dažniausiai neatlaiko kaip tik pavadėlis. Būtent taip atsitiko mano tėvukui. Žvejojo jis karšius Kuršių mariose, ir kuokštu sliekų susigundė stambus ešerys. Po atkaklios dvikovos ešerys atsidūrė prie pat valties krašto, bet netikėtai nutraukė pavadėlį.

Kadangi žvejoju dideliame gylyje, naudoju laisvai slankiojančią plūdę. Plūdės stabdį tvirtinu taip, kad jos korpusas visą laiką būtų paniręs po vandeniu ir matytųsi tik raudonai dažyta antenėlė. Karšiui pagriebus jauką, valas atsipalaiduoja, plūdės korpusas išnyra iš vandens ir ji pasiverčia arba atsigula ant šono. Kaip tik šiuo momentu ir reikia pakirsti. Gaudydamas karšius karjere paprastai naudoju aštunto numerio kabliukus, bet galim žvejoti ir didesniais, nes kuokštas sliekų ar uodo trūklio lervų kabliuką visiškai paslepia, o karšio žabtai pakankamai dideli. Gana svarbus pats pakirtimo momentas. Kadangi karšio lūpos yra plonos ir tvirtos, reikia, kad kabliukas įsmigtų ne į viršutinę lūpą, o kiek įstrižai. Šio teiginio tiesa ne kartą teko įsitikinti ir pačiam: už viršutinės lūpos užkibusios didesnės žuvys stipriau pasimuisčiusios nutrūkdavo, nes kabliukas prapjaudavo lūpą. Norint to išvengti pakirsti reikia trūktelint ne į viršų, o į šoną. Aš pats stengiuosi pakirsti į dešinę pusę, todėl meškerę guldau ne tiesiai, o kampu. Jei nėra vėjo, meškerės viršūnę geriau šiek tiek pakelti – bus lengviau pakirsti. Kai kurie žvejai visą laiką meškerykotį laiko rankose, kad suspėtų laiku pakirsti. Bet tai nėra išeitis, nes rankos pavargsta, ir žvejys būna priverstas nuolat keisti rankų padėtį, taip judindamas visą įrankį ir keldamas žuvims įtarimą. Todėl aš meškerykotį pasidedu taip, kad jis nuolatos būtų po ranka. Užkibusiam karšiui reikia neleisti atsikvošėti ir kaip galima greičiau traukti krantan. Todėl patartina turėti gerą tolimiems metimams skirtą ritę. Jei pavyksta karšį ištraukti į vandens paviršių, pusė darbo jau atlikta – žuvis verčiasi ant šono ir nebesipriešina. Bet ir tada negalima atleisti valo, nes žuvis jaučia, kad tuoj atsidurs ant kranto, tad bando paskutinį kartą pasprukti. Ir jei atsipalaidavęs žvejys nespėja laiku sureaguoti…

Literatūroje galima rasti bent keturis dažniausiai minimus svarelių išdėstymo būdus karšiams gaudyti. Gal jie ir verti dėmesio, bet, manau, pakanka žinoti vieną gana paprastą būdą ir jo visiškai pakaks.

Svarelis tvirtinamas taip, kad horizontali ir vertikali valo atkarpos sudarytų 900 kampą. Viena iš svarbiausių taisyklių gaudant karšius – masalas turi gulėti ant dugno, nes karšiai maisto ieško knisdami dugną, “stovėdami” žemyn galva. Kadangi masalas guli ant dugno, norint, kad žuvis jį pastebėtų, ant kabliuko jo reikia mauti daugiau. Ką labiausiai mėgsta karšiai?

Į šį klausimą atsakyti gana sunku. Galima teigti, kad jie kimba ant visko: sliekų, kruopų, bulvių, kukurūzų, uodo trūklio lervų, kriauklių, “mėsos” ir t.t. O kokiu masalu žvejys vilios žuvį, priklauso tik nuo jo paties išmonės. Tiesą sakant, skirtinguose vandens telkiniuose karšiai mėgsta nevienodus masalus, todėl verta iš anksto pasiteirauji apie tai vietinių žvejų. Man pačiam patinka žvejoti raudonais sliekais ir uodo trūklio lervomis. Ant kabliuko maunu 2-3 sliekučius, palikdamas jų galiukus nukarusius, arba kuokštelį “motyliaus”. Atsidūrę vandenyje sliekučiai pradeda raitytis ir atkreipia į save žuvų dėmesį.

Kartkartėmis šiltomis vasaros naktimis pasilieku žvejoti iki pat ryto. Tokia žūklė suteikia ypatingą malonumą bei aštrių pojūčių. Naktinėje žūklėje dažniausiai naudojuosi dugninėmis meškerėmis, tačiau turiu ir plūdinę, pritaikytą naktinei žūklei. Pagrindinis šios meškerės akcentas – tamsoje šviečianti plūdė. Jos viršūnėlė nudažyta specialiais tamsoje šviečiančiais dažais. Plūdė sureguliuota taip, kad iš vandens kyšotų tik fosforu padengtas jos galiukas. O pakertama tik tuomet, kai žuvis, pagriebusi jauką, nuplaukia šalin ir panardina plūdę. Apie kibimą ant dugninių meškerių praneša nedideli varpeliai. Juos tvirtinu prie viršūnėlės. Užkibus žuviai valas įsitempia ir varpelis nuslysta, tuo pat metu sutilindžiuodamas. Gaudant karšius naktį daug sunkiau laiku pakirsti. Tačiau naktį žuvys ne tokios atsargios. Praeitą vasarą žvejodamas naktį užsnūdau ir kol suvokiau, jog skamba varpelis, praradau ne mažiau kaip dvidešimt sekundžių. Bet karšis ne tik neišspjovė kabliuko, bet net pats pasikirto. Naktinėje žūklėje naudoju daugiausia tris meškeres: dvi dugnines ir plūdinę. Naktį žuvys kimba vangiau nei ryte ar vakare, todėl jaukinu iškart trijose keturiose vietose. Ir jei kimba, kas valandą keičiu žūklės vietą arba kiekvienose iš jų palieku po meškerę. Jei ilgai nesulaukiu kibimo, keičiu masalą – kartais tai padeda.

Mano tėvas karšius mėgsta žvejoti iš valties. Išsirinkęs nuošalią vietelę, nepasiekiamą žvejams nuo kranto, ima jaukinti. Inkarą išmeta 8-10 metrų nuo tos vietos, kur jaukino – tam, kad žuvys nesibaidytų. Karšių gaudymas iš valties iš esmės mažai kuo skiriasi nuo gaudymo krante. Tačiau su valtimi gali pasiekti vos ne bet kurią vandens telkinio vietą. Jei žuvis prastai kimba, tėvas ima ją vilioti kas dvidešimt minučių pakeldamas masalą pusę metro nuo dugno ir lėtai jį nuleisdamas.

Kartkartėmis išsiruošiame pažvejoti karšių į upes. Daubose galima aptikti tikrų milžinų. O žvejyba srovėje visiškai kitokia nei ramiuose karjeruose. Jauko sudėties nekeičiame, tik dedame daugiau džiūvėsių, kad košė būtų lipnesnė ir srovė jos nenuneštų. Jaukiname iš vakaro ir jau kitos dienos rytą galima tikėtis solidaus laimikio. Gaudydamas upėse pirmenybę teikiu dugninėms su lanksčiomis viršūnėlėmis – signalizatoriais. Tokiomis sąlygomis reikia kiek tvirtesnių įrankių, 0,20-0,30 mm valo ir 8-10 numerio kabliukų, nes kuokštu sliekų gali susidomėti ne tik karšiai. Pavyzdžiui, šią vasarą liepos mėnesį tėvui begaudant karšius upėje užkibo 2,7 kg svorio šamas. Todėl reikia iš anksto pasiruošti tokiems maloniems netikėtumams.

Nemažą įtaką sėkmei turi laikas ir žūklės sąlygos. Kiekvienas meškeriotojas turi bent kelias susikurtas teorijas, tačiau absoliutaus kibimo laiko formulės dar niekam nepavyko atrasti. Karšiai, kaip ir daugelis žuvų, aktyviausi būna rytais, dar prieš auštant, iki 7-8 valandos bei vakarais, likus 3-4 valandoms iki saulėlydžio. Teko girdėti, kad stambūs karšiai aktyviai maitintis pradeda tik sutemus. Bet mano praktikoje tai nepasitvirtino. Padariau išvadą, kad sėkmingiausios žūklės būdavo rytais nuo 4-6 valandos vasarą, kuomet buvo štilis. O pučiant stipriam, nesvarbu, kokios krypties vėjui tikimybė sugauti žuvies gerokai sumažėja. Mano tėvas sako, kad žuvis suaktyvėja prieš didelę audrą. Atmosferos slėgio svyravimai priverčia žuvį tiesiog pašėlti ir laikas tuomet neturi jokios reikšmės. Tačiau gamta nenuspėjama, o norint pagauti svajonių žuvį, kaip ir visur, reikia truputėlio sėkmės.

Paulius Tamošiūnas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų