Kapibara

in Gyvūnų paveikslai

Hydrochoerus capybara. Klasė žinduo­liai, būrys graužikai, šeimą kapibaros.

Kūno olgis 100-130 centimetrų, aukštis per gogą 50 centimetrų, uodega 2 centi­metrai. Sveria iki 50 kilogramų. Minta augaliniu maistu. Nėštumas trunka 17 savaičių, veda nuo dviejų iki aštuonių jauniklių.

Tai stambiausias šiuo metu gyvenantis graužikas, savo išvaizda primenantis milžinišką jūrų kiaulytę. Kresnas kūnas
apaugęs nelabai tankiais šiurkščiais plau­kais, tamsiai gelsvos spalvos. Trumpas kaklas, nedidelės ausys. Savotiškos gana ilgos kojos — jos turi užpakalyje 3 pirš­tus su plačiomis stipriomis nagomis, iš­plėstomis nelyginant kanopos.

Jaunikliai gimsta gerai išsivystę ir po poros dienų jau vikriai lydi savo motiną.

Kapibaros gyvena Pietų Amerikoje nuo Panamos iki Argentinos upių, ežerų pakrantėse, niekada nenutoldamos toli nuo vandens. Minta įvairiais augalais pa­krantėse ir vandenyje. Jos laikosi nedide­lėmis šeimynomis, kuriose paprastai būna vienas stambus patinas ir kelios patelės su jaunikliais. Aktyviausios jos būna ry­tais ir vakarais, o dienos metu ilsisi. Ju­da jos lėtu žingsniu, bėga tik neilgus nuo­tolius, bet reikalui esant gali nušuoliuo­ti. Kilus pavojui kapibaros šaižiai suri­kusios puola į vandenį, kuriame jos pui­kiai plauko, nardo, ilgokai gali plaukti po vandeniu. Nors jos neturi nuolatinių guo­lių, bet yra prisirišusios prie pamėgtos teritorijos, ją palieka tik išbaidytos arba jeigu ten neberanda maisto. Labai įdo­miai atrodo kapibaros, kada jos ilsisi. Jos labai mėgsta tupėti ant sulenktų užpaka­linių kojų, kaip šunys, o guli ant pilvo — labai retai.

Mažuosius patelės atsiveda tiesiog žo­lėje, o po trumpo laiko kapibariukai pui­kiai laksto paskui patelę ir greitai įpranta prie augalinio maisto.

A. Brėmas rašo, kad dauguma tyrinė­tojų teigia, jog kapibaros kvailos, nors jis pats su tuo nesutinka. Jis namuose augino kapibarą ir štai kaip rašo apie ją: „Ji buvo labai prie manęs prisirišusi, at­skirdavo mano balsą, ateidavo šaukiama, džiaugdavosi, kada aš ją glostydavau, ir sekdavo mane kaip šuo. Ne visus ji su­tikdavo taip draugiškai, nebuvo ji ir pa­klusni, klausė tik tada, kada pati norėjo.”

Vietiniai gyventojai labai dažnai laiko prijaukintas kapibaras, nes jos prisiriša prie vietos ir niekur neina, pačios susiranra sau maisto, niekada nieko nepuola. Jų mėsa yra mėgstamas vietinių gyventojų maistas, nors Brėmas rašo, kad kapibarų mėsa turi labai nemalonų prieskonj, bet profesorius T. Ivanauskas kitos nuomo­nės: „Mes ją nusišaudavome mėsai. Keps­nys iš jaunų kapibarų neblogas, taigi, ruošdamiesi į tolimesnę išvyką, pasidary­davome maisto atsargas.”

Didžiausias kapibarų priešas, be žmo­gaus, yra jaguaras, o jaunus gyvūnus dažnai suryja kaimanai.

[m_youtube src=”-g3UE_YnlvQ”/]

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.