Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kalnų dirvožemiai ir augalija

in Flora ir fauna

Pabaltijyje nėra aukštų, tikrų kalnų tačiau pasitaiko gana aukštokų kalvų ir kopų su įvairios ekspozicijos sta­čiais šlaitais. Kai kurių jų aukštis virš jūros lygio siekia iki 250 – 300 metrų (Žemaitijos, Baltijos, Švenčionių, Medi­ninkų — Eišiškių, Vidžemės aukštumose ir kt.). Ant tų kalvų, kopų dėl ekolo­ginių sąlygų panašumo vietomis bū­na ir į tikrus kalnus panašių ekotipų. Čia kalnus primena kai kurie augalai, iš dalies dirvožemiai bei klimatinės są­lygos. Pirmiausia krinta į akis augalai — dirvos ir klimato indikatoriai. Auga­lų rūšinę sudėtį kiekvienoje zonoje dažniausiai ir lemia klimatas bei dirvo­žemis, nors apskritai šie elementai yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir vieni kitiems turi įtakos.

Tyrinėdami miškus, dirvožemius ir augaliją, pastebėjome, kad Lietuvos pajūrio kopų stačiuose šlaituose (ypač
Juodkrantėje, Nidoje ir Kinyų apylin­kėse), taip pai šiaurės rytų Latvijoje, stačiame Gaujos upės šlaite bei Bras­tos upelio šiauriniuose šlaituose yra nemaži plotai jaurinio tipo dirvožemių su storoka (12 – 30 centimetrų) sausa durpe. Ši durpė susiformavo iš pusiau suirusių spyglių, puskrūmių ir samanų atliekų. Ji gausiai išpinta medžių šak­nimis. Sausos durpės viršutinėje dalyje dažnai būna dar beveik nepradėjęs skaldytis storas samanų (paprastai ki­minų) liekanų sluoksnis. Dirvožemiai čia susidarę ant gilių eolinių smėlių, neretai juose būna ortšteino arba ortzando sluoksniai. Gruntinis vanduo slūgso giliai ir dirvožemio profilio for­mavimuisi neturi tiesioginės įtakos.

Šiose vietose vyrauja paprastųjų pu­šų medynai, rečiau pasitaiko pasodin­tų kalninių pušų sklypų. Medynų skalsumas įvairus. Žolių dangoje gau­su mėlynių, bruknių, kartais vaivorų, varnauogių, gailių bei lanksčiųjų šluotsmilgių. Iš samanų sutinkamos Sphagnum nemoreum, Pleurozium Schreberi, Hylocomium proliferum, Dicranum. Vietomis auga ir kerpės.

Dauguma minėtų augalų gana pla­čiai paplitę ir auga įvairaus drėgnumo dirvose. Tik vaivorai, gailiai bei sama­nos Sphagnum nemoreum yra tipiški drėgnų dirvožemių augalai ir mūsų kli­mato sąlygomis paprastai auga tik pel­kėse. Tačiau tikruose kalnuose jos au­ga ir sausose dirvose, kur gruntinis vanduo giliai. Pavyzdžiui, pelkines šilauoges Šveicarijos bei Vokietijos kalnuo­se galima pamatyti ir kalninių pušų sąžalvnuose. Pelkinių augalų augimas tokiose vietose rodo, kad čia dirvože­myje, nors gruntinis vanduo yra giliai, būna pakankamai daug drėgmės. Sausadurpės arba nesusiskaidžiusios miš­ko paklotės sluoksnis yra lyg kempinė — jame ilgai išsilaiko drėgmė. Be to, šiuose ekotipuose — pajūryje ir upių krantuose yra drėgnesnis oras. Mat čia turi įtakos jūros ar upės artumas, in­tensyvus vandens garavimas, taip pat šiauriniai ir vakariniai kalvų bei ko­pų šlaitai, kurie mūsų geografinėje zo­noje yra visuomet drėgnesni ir vėses­ni; pagaliau specifinis drėgnesnis miš­ko mikroklimatas — čia iš dirvožemio paviršiaus mažiau išgaruoja vandens.

Tokiomis sąlygomis gerai išryškėja ekologinio atitikimo reiškinys: padidin­tas atmosferinto oro drėgnumas atstoja dirvožemio drėgmę. Stora padurpėjusi miško paklotė (sausadurpė) ilgai išsilai­ko žemės paviršiuje, silpnai skaidosi dėl per didelės ekotopo drėgmės, o tik­ra durpė iš tokios paklotės nesusiformuoja dėl per mažos ekotopo drėg­mės. Tada stačiuose šlaituose susifor­muoja specifiniai dirvožemiai su sausadurpe paviršiuje, panašūsį tikrų kal­nų atitinkamos zonos dirvožemius. Tai­gi tokiose vietose būtų galima auginti įvairias introdukuotas kalnų augalų rūšis. Tai praktiškai ir daro miškinin­kai. Pavyzdžiui Lietuvos pajūrio kopose auginamos kalninės pušys, kurių natū­rali augimvietė yra Karpatų, Alpių ir kiti Vidurio bei Pietų Europos kalnai. Gal kiek ir neįprasti atrodo tie toli nuo kalnų esantys Pabaltijo „kalniniai“ dirvožemiai. Tačiau tai visiškai dėsnin­gas reiškinys. Juk žinome, pavyzdžiui, kad Pabaltijyje yra ir stepės augalijos. Tad nieko nuostabaus, jog gali pasi­taikyti ir į kitų gamtinių zonų dirvo­žemius panašių ekotipų fragmentai su būdinga jiems augalija bei klimatu. Be to, kalnų augalijos zonų ribos su bū­dingu joms klimatu ir dirvožemiu že­mėja artėjant prie jūros bei einant nuo pusiaujo žemės poliaus link.

Taigi jūros artumas bei „šiaurinė“ padėtis sudaro palankias sąlygas ir Pabaltijyje susiformuoti „pseudokalninei“ augalijai, taip pat ir kalnų klimato bei dirvožemio analogams.

Mečislovas Vaičys


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Flora ir fauna

Žuvinto apylinkės

Vidgirėlių miško, Miknonių Palių, Riečių balų gyventojai Lietuvoje mes turime daugybę miškų,
Pakilti į Viršų