Kalės ir jauniklių priežiūra

in Kinologija

Kalė paprastai rujoja 8 — 9 mėnesių, bet sukergti galima tik dvejų metų. Tada jos organizmas būna jau pakankamai išsi­vystęs (mažų veislių šunys — foksterjerai, taksai, spanieliai — subręsta šiek tiek anksčiau). Ir šuo, ir kalė turi būti sveiki, stiprūs, gerai išsivystę, be fizinių trūkumų. Veislei kalės tinka iki 8 — 9, šunys — 11 — 12 metų. Geriausia kalę sukergti žiemos pabaigoje arba anksti pavasarį. Vasarą šuniukus lengviau au­ginti. Jie pirmąją žiemą sutiks jau sutvirtėję. Nors kalė per metus gali atsivesti du kartus, bet to daryti nepatartina, gali pakenkti kalės sveikatai. Jei ruja praleidžiama, reikia sekti, kad kalė nesusikergtų atsitiktinai. Rujos metu negalima jos leisti bėgioti be priežiūros, pasivaikščioti geriausia išsivesti su pava­dėliu. Labai svarbu, kad kalė nesusikergtų per pirmąją rują. Tai gali pakenkti jos vystymuisi. Jei kalė susikergė su nežinomu arba kitos veislės šunimi, šuniukus reikėtų sunaikinti, kol jie maži ir akli. Tuoj pat paėmus šuniukus, kalei pienas dingsta, nereikia jokių vaistų.

Ruja tęsiasi apie dvi savaites, kartais visą mėnesį. Pirmieji rujos požymiai — papurtę išoriniai lytiniai organai ir kraujo išsiskyrimas. Maždaug po dešimt dienų kraują pakeičia gleivė­tos išskyros, kalė mielai prisileidžia šunį. Tuo metu ir reikia ją sukergti, o po poros dienų dar kartą. Geriausia kergti anksti ryte, prieš šeriant šunį, arba palaukti 3—4 valandas po šėrimo. Vadinamojo susirakinimo metu, kuris trunka nuo ketvirčio iki pusės valandos, šunų negalima baidyti, bandyti išskirti juos. Praėjus 2 — 3 valandoms po sukergimo, kalė pašeriama. Nėštu­mas tęsiasi 58—63 dienas, rečiau 64—65. Pirmieji nėštumo po­žymiai atsiranda po mėnesio, kalė pasidaro nerangesnė, padidė­ja jos pilvas, pritvinksta speneliai. Medžioti nelabai patartina. Kalė gali pervargti ir peršalti. Dresuoti galima tik pirmoje nėš­tumo pusėje. Kalę vesti pasivaikščioti reikia kasdien beveik iki tol, kol ji susilauks jauniklių. Prieš atsivedimą kalei reikia su­rasti ramų ir šiltą kampą pustamsėje vietoje — paruošti lizdą. Geriausiai tinka negili, erdvi dėžė. Dugnas išklojamas kuo nors minkštu, geriausia lygiu nauju veltiniu. Galima pakloti ir kelis kartus sulankstytą gelumbę, demblį, paprastą maišą arba sto­roką sluoksnį ruginių šiaudų. Negalima leisti, kad kalė atsi­vestų ant medinių grindų arba šieno. Taip pat negalima lizdo daryti tvarte. Ir kalė, ir šuniukai gali sugadinti uoslę. Dažniau­siai kalė atsiveda naktį. Jei gimdymas tęsiasi normaliai, per­trauka tarp pirmojo ir antrojo šuniuko būna ne didesnė kaip valanda. Gimdymas tęsiasi nuo 6 iki 12 valandų, rečiau visą parą. Jei gimdymas užtrunka daugiau kaip parą, reikia kreiptis į gydytoją. Kai kalė gimdo pirmą kartą, reikėtų ją iš toliau, be triukšmo stebėti. Mat, gimus vienam ar keliems šuniukams, kalė juos kartais palieka, pereina į kitą vietą. Stebėti turi savas žmogus, prie kurio kalė pripratusi. Vidutiniškai gimsta šeši— aštuoni, kartais net iki 20 šuniukų. Jei kalė silpnesnė, geriausia palikti šešis šuniukus, o kitiems paieškoti maitintojos.

Kalė maitintoja gali būti ir kitos veislės arba kiemsargė. Ji turi būti atsivedusi maždaug tuo pat metu, kaip ir šuniukų motina. Padėti šuniukus kalei maitintojai reikia ne iš karto. Prie motinos jie palaikomi bent parą, kad gautų jų organizmui būtinų krekenų. Be to, kalė maitintoja gali juos sudraskyti. Jei maitintoja turi mažai šuniukų ir jie nesunaikinami, tai, kalę nuvedus, prie vados pridedamas vienas, du svetimi šuniukai. Jie dedami i vidurį, kad įgautų lizdo kvapą ir neišsiskirtų. Maiti­nant iš pradžių svetimi šuniukai dedami prie užpakalinių spenių. Ypač atsargiems reikia būti, kai svetimi šuniukai ryškiai ski­riasi. Esti kitokios spalvos, didesni ar mažesni. Panašiai elgia­masi, kai pakeičiami visi šuniukai. Pakeisti reikia ne iš karto. Kai kalė pamaitina pirmuosius svetimus šuniukus, pakeičiami likusieji jos vaikai. Pamaitinusi šuniukus, kalė jau svetimųjų neliečia. Jų kvapas kaip ir lizdo. Jei kalė stipri, negalima palikti mažiau kaip du šuniukus. Vienas šuniukas nespėja išžįsti pieno ir gali būti tešmens uždegimas.

Šuniukai gimsta akli, be dantų. Jų akys atsiveria tik po dvie­jų savaičių. Per visą šį laiką nereikia nieko daryti. Kalė pati rūpinasi, apvalo šuniukus.

Tuoj po sukergimo ir ypač antrame nėštumo periode reikia kalę geriau maitinti. Į maisto racioną būtinai turi įeiti pienas, naudinga duoti žuvies taukų. Ypač reikia žiūrėti, kad kalė ne­suėstų sūraus, apgedusio maisto, apkartusių riebalų. Ji gali išsimesti. Jei kalė liesa, reikia duoti jai susmulkintos mėsos (bet tik neriebios, o juo labiau negalima jai lašinių). Labai sulysusi kalė gimdydama gali žūti. Prasti buna šuniukai (maži, silpni) ir labai riebių kalių.

Ką tik atsivedusi kalė neėda, tik laka. Jai reikia dubenėlio švaraus vandens. Pirmąsias dvi dienas negalima duoti sauso maisto, nes gali užkietėti viduriai. Kol šuniukai kartu su mo­tina, ją geriausia maitinti tris — keturis kartus per dieną. Da­bar ypač reikia jai duoti pieno, mėsos, šviežių ir virtų kaulų. Maistas turi būti skystas. Tada išsiskirs daugiau pieno. Į maistą gera pridėti daržovių: susmulkintų kopūstų, žuvies taukų. Mais­tas kalei duodamas ne prie šuniukų, o atskirai. Kalė vedama pasivaikščioti kaip įprasta. Po pasivaikščiojimo jos tešmuo nu­plaunamas šiltu vandeniu. Normaliai besivysiantys šuniukai daug miega. Jei jie stena, neramūs — vadinasi alkani. Reikia dirbtinai pamaitinti iš butelio per žinduką. Duodamas grynas, šiek tiek pašildytas šviežias pienas. Naudinga į pieną įmušti kiaušinį — vieną keliems šuniukams.

Dviejų savaičių šuniukams pradeda dygti dantukai. Dabar juos jau galima pradėti pratinti lakti iš dubenėlio. Palaipsniui jiems reikia pradėti duoti skystos manų košės, buljono, o vėliau ir stipresnio maisto. Papildomo penėjimo normos tokios: 5 — 10 dienų — ketvirtis stiklinės, 10 — 15 dienų — pusė stiklinės. 15 — 20 dienų — ¾ stiklinės ir 25—30 dienų — visa stiklinė.

Naudinga šuniukams duoti mėsos faršo, įmaišius jį į košę ar sriubą. Mėnesio amžiaus šuniukas per parą turi gauti ne mažiau kaip 100 gramų faršo. Maitinant reikia žiūrėti, kad visi šuniukai priėstų vienodai ir stipresni nenustumtų mažesnių. Au­gant dantukams, šuniukai vis labiau įkyri motinai, kandžioja ją, nagučiais braižo tešmenį. Kalė pradeda slėptis, bėgioti nuo jų. Pravartu nagučius truputį apipjaustyti.

Maždaug po mėnesio galima pradėti šuniukus atjunkyti. Tai daryti reikia ne iš karto, palaipsniui. Iš pradžių vieną, po dienos kitos — antrą. Taip daroma, kad nekiltų tešmens uždegimas, kad kalė nepaliktų nukarusiais speniukais. Atjunkinant nau­dinga speniukus ir pilvą apiplauti vandeniu, į jį įpylus šiek tiek acto.

Jaunesnių kaip mėnesio šuniukų atjunkyti nepatartina. Bene geriausias laikas — penkios savaitės.


 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.