Kaip žiemoja vabzdžiai

in Gamtos stebėjimai

Atėjo žiema …

Ji trim savo veiksniais gresia gyvių gyvybei. Pirmas veiksnys šaltis (jis betarpiškai veikia gyvio organizmą, jo kūną), antras badas ir trečias — staigus aplinkumos pasikeitimas (žemės, van­dens užšalimas ir pan.). Tačiau gyvybė per žiemą neišnyksta ir žie­ma nėra „mirties laikotarpiu“ — gyviai prisitaiko prie naujų žiemos aplinkybių ir pakenčia jas. Stebėdami gyvių žiemos gyvenimą, mes pastebime, kaip jie saugojasi nuo žiemos veiksnių — šalčio ir bado, ir kaip jie prisitaiko prie sniego. Taip, pavyzdžiui šaltųjų sričių vabzdžiai, gyveną žiemą, turi smulkų kūnelį ir tamsią spalvą ir laikosi, visuomet masiniai, krūvomis. Tamsi jų spalva sugauna daugiausia šykščių saulės spindulių ir šilumos, negu kita kuri spalva, o smulkus kūno paviršius išspinduliuoja kuo mažiausia šilumos. Daugumas gi mūsų krašto vabzdžių žiemos metu kažkur pranyksta, pasislepia.

Panagrinėję mūsų krašto vabzdžių žiemojimą, mes iš tikrųjų ir rasime, kad daugelis jų nuo šalčio pasislepia į nepavojingas vietas, užmiega žiemos miegu. Kiti gi vabzdžiai žiemą praleidžia įvairiose savo stadijose — kiaušinėlio, lervos ar lėliukės būklėje. Vienų vabz­džių pats kiaušinėlio apvalkalas yra pakankamas apsaugoti kiauši­nėlio vidų nuo šalčių (kai kurių vabzdžių lervos jau rudenį išsivysto, tačiau dar neišsikala ir laukia kiaušinėliuose šiltų pavasario dienų), kitų gi — patelės pačios sudeda kiaušinėlius rūpestingai parinktose slėptuvėse, užuovėjose, žievės atplaišose, plyšiuose ir kit. Tačiau, kad tai atlikus, vabzdžių patelė turi būti labai smulki, kad visur galėtų prasiskverbti, arba turi turėti tam tikrus pritaikytus kiaušinėliams dėti prietaisus, kad galėtų visur pasiekti. Kitaip taikosi didesni vabz­džiai, neturį minėtų kiaušinėlių dėjimo prietaisų: vieni jų sudėtus kiaušinėlius apdengia smulkiais plaukeliais, kiti gi išskiria iš savo kūno tam tikrą skystį, kuris apdengęs kiaušinėlius sustingsta, vėl kiti kiaušinėlius sudeda giliai į žemę ir skylutes užkemša tam tikra mase.

Lervos stadijoje žiemojimas daugiausia vyksta taip: ateinant rudens šalnoms, palaipsniui lerva nustoja ėdusi, ieško ramaus kam­pelio ir ten užmiega letargo (žiemos) miegu. Tokie ramūs kampeliai yra visur: po medžių žieve, išpuvusiuose kelmuose, nukritusiuose la­puose, išdžiūvusioje žolėje, po akmenimis, paklote, samanose. Vienų šeimų lervos žiemoti susirenka krūvomis, nors prieš tai gyveno pa­vieniui, kitų šeimų atvirkščiai — žiemoja pavieniui; yra vėl tokios lervos, kurios sudaro bendras slėptuves, tam tikrus lizdus ir ten išsi­laiko per žiemą. Labai retai lervos žiemoja ten, kur augo, nebent tos vietos būtų gerai apsaugotos ir joms tinkamos.

Ypač gerai pakenčia žiemą lėliukės stadija. Smulkios lervos, atei­nant žiemai, įsiskverbia į gilius ir siaurus plyšius, didesnės gi — įlenda į paklotą, į žemę, kitos gi įsigraužia į augalo audinius ir čia virsta lėliukėmis. Pastebima, kad lėliukės, žiemojančios medienoje ar po žieve, arba giliau žemėje, dažniausia neturi storų chitino (tam tikros medžiagos) apvalkalų ir yra taip vadinamos laisvosios lėliukės (puppae liberae), tos gi lėliukės, kurioms gresia šaltis, yra padengtos chitino sluoksniu, yra taip vadinamos uždaros lėliukės (puppae optectae). Lėliukių gi, žiemojančių žemėje, po paklotu ar samanomis, chitino apvalkalas yra dar padengtas riebaliniu sluoksniu, kuris ap­saugoja jas ir nuo šalčio, ir nuo drėgmės. Daugelis vabzdžių, nors ir išsivysčiusių, tačiau laukia pavasario lėliukės būklėje, kartais gi, esant ilgam ir šiltam rudeniui, jie išsikala ir prieš žiemą. Tada di­džiausiam mūsų nustebimui spalio mėn. mes sutinkame, pav., gram­buolį ar kit.

Apskritai, žiemos metu vabzdžiams nėra kenksmingi dideli šal­čiai — priešingai, jiems yra kenksminga šilta žiema, nes tada be susitrukdymų auga įvairūs jų kenkėjai — mikroorganizmai (jie matomi tik per padidinamus stiklus), kurie susitelkusius vienoje vietoje vabz­džius masiniai užpuola ir naikina. Vabzdžių pasislėpimo vietos — mažai perpučiami, drėgnesni kampeliai kaip tik yra puiki dirva veistis įvairiems jų priešams — bakterijoms ir grybeliams. Tokiu būdu daug kenksmingesnės vabzdžiams yra rudens šalnos (kada dar vabzdžiai nėra pasirengę), negu žiemos šalčiai.

Vabzdžių žiemojimo būdų žinojimas yra labai naudingas miški­ninkui, nes jis tada gali pritaikyti ir kovos priemonę prieš vabzdžius, atitinkamai išnaudodamas tą laikotarpį, kada, pav., vabzdžiai masi­niai keliasi į žiemojimo vietas ar atvirkščiai – keliasi iš žemės ieš­koti maisto (darymas klijų juostų ant medžių), arba kada vabzdžiai susirenka tam tikrose vietose žiemoti (rinkimas pakloto, arimas dir­vos), arba kada jie yra geriausiai pasiekiami (naikinimas jų lizdų, sudėtų krūvomis kiaušinėlių, šakų piovimas, kur yra vabzdžių susi­telkimai) ir t.t., nes kiekviena kovos priemonė gali būti tik tada sėk­minga, kada yra gerai pažintas priešo gyvenimas ir laikymasis.

“Mūsų girios” 1940 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*