Kaip sukasi Ratas

in Fotografavimas

Savaitgalis prasidėjo prieš savaitę. Nepamenu savęs tokio nekantraujančio vėl atsidurti ten kur vaikšto baltas danielius. Tik šį sykį aš būsiu kantrus. Būsiu labai kantrus, ir jis ateis…

Ne tiek jau daug man reikėjo pastangų, tik sėdėk tyliai ir lėtai lėtai sukiok galvą. Vieta ir dėkinga ir ne labai. Bokštelis ant Liaušės upelio kranto. Melioratorių kažkada pasistengta ir jai suteikta tobula griovio forma. Ir pats kiek sykių praeidavau ir nė nesusimąstydavau, kad čia “griovys” su pavadinimu. Iš bokštelio galėjai dairytis kairėn, dešinėn, į keliuką priekyje ir net atgal, kur irgi galėjo bet kurią akimirką pasirodyti žvėrys… Reikėjo turėti pelėdos kaklą…
Tikriems Gamtos fotografams tokia pozicija nebent pirminei žvalgybai tiktų. Fotografavimo kampas blogas, negražus fonas ir dar kas nors… man tiko viskas, kad tik jis ateitų…

Vykstanti danielių ruja, jų pastovūs klajonių takai ir, matyt – tai svarbiausia. Norėjau, kad pasikartotų jau praėjusi diena  – aplinkybės leido tikėtis, kad viskas taip ir bus…

Žvėrys labiausiai migruoja rytais ir vakarais. Vakare eina į monokultūrų laukus (na čia taip mandriai aprašiau rapsą, želmenis, burokus), o ryte, jei jų niekas (grybautojai, medžiotojai, fotografai ir t.t.) nepabaidė per tą laiką vėl grįžta tuo pačiu keliu atgal. Tad turėjau 4 galimas fotosesijas: penktadienio vakaras, dvi šeštadienines ir sekmadienio rytas, ne taip ir mažai. Sėdėti ruošiausi ilgai… Žieminis kostiumas, veltiniai ant kojų ir šilti avikailiai neleis sušalti. Seno brezento palapinukė apačioje bokštelio tiko puikiai nakvynei. Valgyti turėjau. Jokio heroizmo, ne duobėje sėdžiu, ne vizijų regėjimo laukiu…

Pirmoji diena buvo šlapia, vėjuota. Bet pagaliau įsikūrėme su Loreta… O beržai tai pagelto… ir kvapas, tas protą sujaukiantis rudeninių lapų kvapas atėjęs iš vaikystės… Vėjas vis dreskia naujus lapus. Lyg būrelis mažų paukštukų pasipila nuo šakų. Pirmam ir paskutiniam skrydžiui. Po to vėjas juos dar kiek pagainios. Lietus priplos prie žemelės, o žvėris amžiams prispaus savo kanopėle… taip sukasi Ratas.

… pirmas danielius buvo juodas. Su juo atėjo ir patelė su jaunikliu. Nors atrodė, kad pavyko nufotografuoti, bet jis nesusifokusavo…

… su sutemomis atėjo daugiau žvėrių. Ir elniai ir šernai… klykavo žvirblinė pelėda ir užmaurojo danieliai. Visai šalia. Jų keisti krioktelėjimai man priminė liūtų balsus. Kokį pusvalandį jie taip mus džiugino… Sutemo, kad net su binokliu nebesimatė, tad miegot – ryt anksti keltis… nakties garsai visada paslaptingi… net ant palapinės brezento nukritęs lapas gali atrodyti, kad dangus griūva…

… ai kaip nesinori lysti iš šilto miegmaišio… raminu save, kad dar tamsu, kad vis tiek negalėsiu fotografuoti… Juk man svarbi ir žvalgyba, įtikinėju save, keliuosi t.y. bandau žemutėje palapinukėje ištraukti ilgas kojas iš maišo ir tuo pat metu nenugriūti ant šalia miegančios Loretos, bandau susigraibyti man reikalingus rūbus. Išlendu lauk… o dangau… vėjas per nakt nupūtė debesis ir žvaigždės žiūri tiesiai į mane… bandydamas įkišti koją batan – nugriūnu ir nuplėšiu virvę laikančią kartelę (palapinė sovietinė). Reikia suraišioti iš naujo, tenka pasišviesti… ai kaip man visa tai nepatinka… pagaliau drėgnais ir slydžiais kopėčių skersinukais lipu į bokštelį… Žvaigždės, pelėdos, šnaresiai… pagaliau nuo šalia esančio stumbryno pasigirsta pirmieji (?) gaidžiai… Tuoj ims brėkšti. Žvaigždės keliauja dangumi, bet skliautas jau bala. Jokio debesėlio. Bus puiki diena…

… toliau kažkoks keistas sutapimų ruožas. Nieko nebuvo, nebuvo ir staiga batc – čia ir Loreta lipa bokštelin, jai dar nespėjus nė atsisėsti pasirodo ant keliuko, visai po mumis,  šernai (sėskiššššššššš, šnypščiu it gyvatė), šernai pasibaido ir lekia atgal, gi kitu upelės šlaitu kyla gražuolis rusvas danielius gražiausiais ragais… Laikau  jį į vaizdo ieškiklyje, spaudžiu – … ir matau tik užrašą Razariadilasj batareika… Kol karštligiškai bandau įgrūsti lizdan naują akumuliatorių visas veiksmas ant tako baigiasi… Išsikeikiu, bet nė kiek nepalengvėjo…

… po to buvo medžioklė su varovais… pasigirdo varymas, šūviai, tiesiai mums už nugarų, na gal šone labiau… Atsisukau ton pusėn… Čia galėjo pro medžiotojų liniją prasimušę žvėrys pasirodyti… Žvėrių nėra, tik pamačiau žydrą mašiniuką… Tas žolėmis apaugęs keliukas veda tik link bokštelio… Medžiotojai, naujas adrenalino pliūpsnis nueina gyslomis… ne, tai vis tik buvo Gamtos fotografas… ai kaip gerai, kad žiūrėjau ton pusėn… būtų mus pričiupęs it lapė kvailus viščiukus… vaikšto jis tyliai… O mes vot irgi, tipo, ne pėsti, matom ir girdim tave… truputi pakalbėjom, nes man klausymų daugiau nei atsakymų.. Sužinojom, kad  tuoj bus kitas varymas. Dabar jau mūsų pusėn…

… praėjo ir tas varymas… šūviai visai šalia. Pirmam varyme suskaičiavau 14, gi dabar 11. Kaip per Naujuosius… matėm tolumoje sunkvežimius, priekabas laimikiui sukrauti, ir grįžtančius medžiotojus džipais… ir šernus, kurie sėkmingai išnešę kailį kėlėsi per upelį… O kokia graži diena. Saulė saulė saulė. Visą dieną tik saulė. Vėjelis, krankliai melodingai klaksi krunksi, … niekas nenorėjo mirti…

Loreta išvažiavo namolio… likau vienas su mintimis… Po medžioklės dingo tikėjimas, kad viskas bus kaip tikėjausi… Nors vakarop dar pasirodė kelios elnės, bet vakarykščio judėjimo ant tako nebebuvo… danieliai nebemaurojo… Švietė pilnatis, takas lyg sidabrinis… ir taip lenkė į miegus, kad nebesipriešinau… nelipau nė palapinėn… ryte  vėl bus sunku keltis… su visais rūbais ir susiraičiau bokštelyje.

… pabusdavau kas dvi valandas… apie pusiaunaktį užėjo debesys, dingo mėnuo… paryčiais ėmė baubti elnias ir danieliai… vieną sykį pašokau iš miegų išgirdęs griūvant mišką… taip būna kai tankme braunasi stumbrai… pašokau ant kojų ir nusitvėriau binoklį… po to, matyt, pagaliau pabudau ir galvoju ką su juo, na, binokliu aš turėjau pamatyti…

… sapnai, sapnai… seniai tiek jų beregėjau. Prabusdavau kas porą valandų, užmiegu, vėl naujas sapnas… kažkokia moteriškė šliūkštelėjo paplavų kibirą ir… atbudau… matyt vandeniu ėjo žvėris… Upelis buvo mūsų suokalbininkas prieš žvėris… Mes dar nieko nematydavom, o Liaušė jau pasakydavo – būk budrus, girdi kaip mano vandenys teška…

… elnias maurojo galingai… visai netoliese pelkutėje… ir danieliai tarsi pasistūmėjo ton pusėn… Ant tako prašokavo miškinė kiaunė, praėjo vienas danieliukas, vakarykštis matytas jau porą kartų… tolėliau pasirodė elnės… viena, dvi… šešios… neskubriai ėdrinėja žolę, skabo krūmo šakeles… tolokai… per daug jomis nebesidomėjau… tik matau, kad šalia jų dar viena išėjo, ir didesnė… didesnis, kad jį kur… taigis patinas storais aukštais ragais dar vedžiojasi tokį haremą?… nelaukdamas kol aš ką nors spėsiu padaryti, didžiaragis dingsta paskui savo pateles… net negirdėjau jo baubiant, ne jis baubė visą rytą… nukabinau nosį, toooks elnias…

… ir vėl baubia ir baubia anas, kitas, elnias… net sakyčiau, kad žinau kur jis… eiti pas jį… sėdžiu čia kaip apuokas… kojos pačios prašosi eiti… baltas danielius taip ir nepasirodė… kitų nesugebėjau nufotografuoti nors buvo ranka pasiekiami… brač ką veikiu čionai… aš virtau vienu nervų kamuoliu… mane erzina garsiai vaikščiojantys užtrauktukai… štatyvo kojelių barkštelėjimas… rūbų šlamesys… sausų šakelių traškėjimas, ir tos pačios šakelės įsivėlusios į plaukus… visi garsai mane erzina… o čia dar tas elnias su savo gundymais… velniop tą sėdėjimą, užteks… užteks tos nepelnytos sėkmės, “akla višta”, kuri mane iki šiol lydėjo… žvėrį reikia susekti,  prislinkti… man tai dar neduota… išsėdėjau 41 su puse valandos… reikia baigti tą kvailą eksperimentą… išmėtau iš bokštelio miegmaišį, kailius, batus… nesilaikydamas tylos griaunu palapinę, metaliniai sudurstomi kuoliukai garsiai skambčioja… ir tegu… kišu viską maišuosna… ir gyliai kvėpuoju… girdžiu kaip daužosi širdis… brač,  koks pašėlęs nuovargis užėjo…
Pagaliau išvažiuoju… dar sakau  apžiūrėsiu elnių brydes… pasiimk fotoaparatą, tarsi kažkas man  pasakė… palieku dviratuką ir einu link upeliuko… toli, ten kur aš ką tik sėdėjau, ant tako stovi BALTAS DANIELIUS…………

… Ruduo nebeilgai mus džiugins savo spalvomis… jaučiau kad negaliu taip imti ir pasukti namolio… širdy per  daug nerimo ir sumaišties, nepasitenkinimo savim… Miško keliukai drėgni ir minkšti… gera buvo minti pedalus ir traukti traukti rudeninį aromatą į save, kad ilgam užtektų…

… pravažiuoju trumpą atkarpėlę ir suku į pažįstamą taką… priešais mane stovi trys juodi dideli šernai… ne, gi stumbrai… karvės, jos žiūri į mane, po to paprastai nusisuka: “mes tavęs nematom, reiškia tavęs ir nėra”… gerai, taip ir stovėkit… ir vėl viskas prasideda iš pradžių… vėl greitai, it sulėtintame kine, traukiu fotoaparatą … stumbrai matyt nubėga. Kažką filmuoju, kažką gaudau… lekiu į gretimą proskyną… va jie – stumbrai lėtai dairydamiesi eina… eina, aš pagaliau kiek nurimstu pasislepiu už medžių… stebiu per binoklį, nufilmuoju… štai ir vėl nepelnyta sėkmė, tarsi nė nebūta tų mane kankinusių minčių, pažadų, protingų išvadų… Ir vėl Ratas sukasi…

Valdas Vasiliauskas

Baltijos vilkas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.