Kaip sekti laukinius žvėris ir paukščius

in Patarimai

Geriausis žvėrų sekimui laikas yra žiema, kada visa žemė apdengta sniegu. Šis baltas apsiaustas daug pasako ir parodo, kas tik iš jo moka skaityti.

Dauguma mūsų žvėrių, ypač plėšrieji, naktimis ir tegyvena — ieško maisto. Dieną sotūs būdami ilsisi, miega, o kaip tik sutemsta, jie pradeda savo medžioklę. Taigi ramus rytas, ypač jei sniegas prieš dieną nustojo snigęs, yra pats tinkamiausis sekimo laikas. Miškas tada būna išmargintas visokiais pėdais įvairiomis kryptimis. Prityrusi akis lengvai atskiria: nedidokus, viena eilute nuosagstytus, grakščius laputės pėdus; nors ir viena eile išmėtytus, bet visai nuvyžotus stambius vilko pėdus; kryžmai išbarstytus šokinėjančio zuikelio ilgakojo: nors ir kaip šokinėja mėto stirnelė, visvien neįstengia paslėpti sniege savo dviejų nagučių. Žinoma, nesuskaityti tos daugybės pėdsakų, kurie lieka iš nakties, bet dažnai būna svarbu ir net reikalinga nustatyti, kokio žvėrių skaičiaus tie pėdai palikti. Pavyzdžiui, laputė per naktį labai daug „apsiuva“; ji kartais viena skersai ir išilgai miškelį ir išraižo. Čia labai svarbu ir nelabai aiškiuose pėdsakuose nustatyti žvėries kryptį. Šiam reikia atidžiai apžiūrėti pėdą. Žvėris kaldama koją, ypač puriame sniege, iškelia sniego žiupsnį ir išberia į priekį smailaus kampo pavidalu, kurio viršūnė, lyg vilyčia, rodo žvėries kryptį. Statydama koją žvėris ne iš karto padaro duobę — pėdą, bet prieš ją išverčia sniege vagutę, kuri į priekį (bėgimo kryptimi) vis platėja ir gilėja. Mat, žvėris koją ne visai statmenai žemėn stato, o truputį į priekį, kitaip ir žingsnio nebūtų. Žvėris koją statydama pėdą sniege priešakinėje daly palieka statesne negu keldamas. Žinoma, jei nagų atspaudos būna žymios, tada uždavinys žymiai palengvėja.

Pažinus pėdą, nustačius žvėries bėgimo kryptį pasirinktame plote, belieka nustatyti tik žvėrių skaičių. Einant aplink pasirinktą plotą, suskaitomas žvėrių įbėgimų (pėdų) ir išbėgimų skaičius. Jų skirtumas duos uždavinio atsaką. Pavyzdžiui, Turžėnų miške eigulis apėjęs kv. 1, 12, ir 13 rado 11-ka lapės pėdsakų vedančių į tuos kvartalus, o išbėgta tik 8, vadinasi tame plote tuo momentu buvo 3 lapės. Nors pėdų yra ir daugiau, bet tai, žinoma, nereiškia, kad būtinai daugiau ir lapių turėjo būti, galėjo ir nebūti, o tos 3 lapės plačiai bėgiojo iš kvartalo į kvartalą. Tuo pačiu laiku kituose kvartaluose kaimynai eiguliai padaro tą patį. Visus šiuos davinius suvedus, gaunami patikimi daviniai atskiro miško ar atskiros girininkijos žvėrių skaičius.

Gali kilti klausimas, o kaip atskirti iš pėdų kiškius pilkąjį nuo baltojo. Čia jau sunkiau. Daroma šitaip: pavyzdžiui, kokiame nors plote rasta 15 kiškių; ankstyvesnėse medžioklėse pastebėta, kad iš 5-kių išvarytų kiškių buvo tik 1 baltas; iš to tenka spėti, kad esant tokiam pat sąstatui ir čia iš 15-kos bus 3 balti, o 12 pilkų. Eiguliai tai spėja dar iš to, kiek eidami pakelia pilkų ir kiek baltų kiškių ir iš to daro išvadas.

Paukščių sekimas jau sunkesnis. Jų pėdsakais nėr ko daug pasitikėti, ir ne visi ant žemės nusileidžia, o sparnai nepalieka jokių žymių. Čia tinka tik stebėjimai. Pavyzdžiui, tetervinus galima apytiksliai suskaityti tupinčius žiemą beržuose. Jerubių skaičius nustatomas laike medžioklės ir kitais stebėjimais. Tuo remiantis paskui nustatoma skaičius ir kitiems plotams.

Žvėrių registravimo pavyzdį papasakojo kartą vienas eigulys. „Sniegui šviežiai iškritus girininkas įsakė suskaityti visos mano eiguvoj esančius žvėris. Ankstį rytą, tik prašvitus, iš vakaro pasnigus, einu per eiguvą. Mano eiguva eina siauru ilgu ruožu. Niekad per 25 metus pas save nesu sutikęs briedžio; vilkas atbėga, bet neapsinakvoja. Brendu šviežiu sniegu, kramtau iš terbos virtas pupas ir žirnius, mat, buvo adventas. Mažai esu mokytas, o aritmetikos vaiku būdamas nemėgau, tai kam man čia galvą varginti, visvien suklysiu. Pamatau stirnos įbėgta į mano eiguvą — imu iš terbos pupą ir dedu į dešinę kišenę, pamatau lapukės įbėgtą į mano eiguvą, dedu į dešinę kišenę žirnį. Radau tos lapės iš mano eiguvos išbėgta dedu žirnį kairėn kišenėn. Jei randu kitokių žvėrelių, tai eglės šakutė pažymi kiškį, pušies — kiaunę ir kt. Apėjęs aplink visą eiguvą skaitau žirnius ir pupas skyrium kairėje kišenėje ir skyrium dešinėje. Randu po lygų skaičių abejose kišenėse — suvalgau, o kas lieka dešinėje — tai mano ganomi gyvulėliai.

J. Sokas “Mūsų girios”  1932 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*