Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kaip pasirinkti šuniuką

in Kinologija

Šunų veislių daug ir kai kurios iš jų visiškai skirtingos. Pra­dedančiajam šunų augintojui būtinai norisi įsigyti „visų geriau­sią“. Taigi, kokia visgi veislė geresnė? Kokia blogesnė? Jau pats šio klausimo suformulavimas neteisingas. Nėra blogų arba gerų veislių. Geros visos veislės, kiekviena savaip. Jei būtų kitaip, tai kam tada iš viso reikėtų tiek daug įvairių veislių? Juk daug paprasčiau būtų turėti vieną ar dvi labai geras veis­les, jas dauginti, jomis rūpintis? Taip samprotauti — reiškia menkinti praktinę šunininkystės reikšmę. Juk toks veislių įvai­rumas padeda mums pilniau patenkinti savo estetines reikmes pagal kiekvieno pomėgius ir skonį.

Pasirenkant kurią nors medžioklinių šunų veislę, reikia at­sižvelgti į medžiojamųjų žvėrių ar paukščių gausumą medžiok­lės plotuose. Taip pat svarbu iš anksto nuspręsti, kur nuolat šuo bus laikomas — lauke ar kambaryje? Mat, ilgaplaukiai šu­nys šiltai laikomi pradeda „plikti“,— retėja jų plaukų danga. Jie greit persišaldo, suserga, žodžiu, tampa ne tokie ištvermin­gi, praranda vieną iš pačių vertingiausių savo savybių. Todėl tokius šunis geriausia laikyti lauke.

O kokį šuniuką pasirinkti iš lizdo? Paprastai stengiamasi iš­sirinkti stambesnį. Ginčytis negalima. Tam šioks toks pagrin­das yra. Bet visgi storas šuniukas toli gražu ne visada geriau­sias. Dažnai tokie šuniukai būna ištižę ir tingūs. O tai rimtas trūkumas. Ištižusį, vangų šunį sunkiau dresuoti, prasčiau dirba jis ir medžioklės metu. Be to, storas šuniukas, išaugęs ne bū­tinai bus pats tvirčiausias ir didžiausias. Mat, šuniukai auga ir vystosi labai nevienodai, ir kartais mažiausias gali praaugti patį didžiausią. Pagaliau ne vien tik dydis apsprendžia šuns gerumą. Medžiotojų tarpe yra įsigalėjusi taisyklė — imti patį judriausią, energingiausią. Tą, kuris pirmasis pripuola žįsti motinos, pirmasis prie dubenėlio su maistu, tą, kuris godžiai ėda, mitriai bėgioja. Ir nereikia nuogąstauti, jei jis ne toks sto­ras ir ne pats stambiausias. Jo gyvybingumas pati patikimiau­sia garantija, kad jis neatsiliks nuo broliukų.

Šuniuko kailis turi būti švarus, blizgantis, nosis drėgna, nesupūliavusios akys (tai dažniausiai kokių nors organizmo su­trikimų požymis). Matyt, verčiau imti „pavasarinius“ šuniukus, t. y. gimusius vasario—gegužės mėnesiais. Juos ir auginti leng­viau, jie geriau išsivysto. Nors gerai prižiūrint ir žiemą galima (nė kiek neblogiau, negu vasarą) išauginti šuniuką. Bet rūpes­čių daugiau. Pasirenkant šuniuką, reikia atsižvelgti, kaip jis sukanda dantis. Teisingiausias sukandimas, kai viršutiniai dan­tys užeina ant apatinių ir liečia juos (žirklinis). Svarbu ir akių spalva. Kuo ji tamsesnė, tuo geriau. Mėnesio šuniukų akių spal­va dažniausiai būna melsva. Vėliau akys patamsėja, įgauna normalią kavinę spalvą. Jei šuniuko akys žalsvos, šviesios — tokios jos pasiliks visam šuns gyvenimui. O tokių spalvų akys „nemadingos“, net laikomos šuns trukumu. Geriausi šuniukai būna trečio ar ketvirto lizdo. Jei kalė sukergta jaunesnė negu pusantrų metų, tai šuniukai bus neišsivystę, menkų griaučių.

Nepatartina imti šuniukų iš senesnių kaip aštuonių—devynių metų kalių. Jie kartais būna nepatvarūs, neatsparūs ligoms.

Kas geriau — šuo ar kalė?

Daugelis medžiotojų baiminasi, kad nebūtų per daug vargo su šuniukais ir vengia auginti kales. Kažin ar tai pateisinama. Kalė, be abejo, turi kai kurių pranašumų, o rūpinimasis šuniu­kais, juk tai savo rūšies malonumas. Kaip tik dėl šio malonumo kai kas augina tik kales. Dažnai tenka girdėti medžiotojus tvir­tinant, kad kalės labiau prisiriša prie šeimininko, lengviau dresuojasi, ne tokios piktos, lyg tai turi geresnę uoslę, geriau dir­ba medžioklėje. Visa tai mažai įrodyta, nors, žinoma, dalis tiesos, matyt, yra. Pavyzdžiui, kam teko stebėti būrį šunų (me­džioklėje ar parodoje), įsitikino, kad kalės kiek švelnesnio bū­do, ramesnės. Bet iš tikrųjų — juk šunys būna nė kiek nema­žiau prisirišę prie šeimininko, o kalės dažnai nė kiek nenusilei­džia šunims piktumu. Šuo kiek didesnio ūgio, kalė — mažesnė, lengvesnė. Svarbiausia — šuniukai, kurie, laikant kalę, neiš­vengiamai atsiranda. Tačiau, tie, kurie mano, kad išsirinkę šunį neturės jokių vargų, klysta. Stiprus, normaliai išsivystęs gyvu­lys (o toks ir turi būti), nepriklausomai nuo lyties, neišvengs gamtos balso šauksmo. Perkant šuniuką, būtina pasidomėti, ko­kia kalės fizinė būklė. Geresni yra dresuotų tėvų palikuonys. Tokius šuniukus lengviau mokyti, jų dresavimui sugaištama ma­žiau laiko. Mat šunų „inteligentiškumas“ (ta prasme, kaip jis suprantamas šunininkystėje) persiduoda palikuonims.

Kartais kyla ir toks klausimas: kas geriau — šuniukas ar su­augęs šuo? Be abejo, šuniukas. Nors, žinoma ir suaugęs šuo gali prie naujo šeimininko labai prisirišti. Bet jei šuo turės kokių nors trūkumų, tai šeimininko nepasitenkinimas būtinai persiduos šuniui, ir tai galų gale viską gali sugadinti. O šuniu­ką galima išauklėti taip, kaip norima.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų