Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kaip medžiojame su urviniais šunimis

in Kinologija

Klasikinis medžioklės su urviniais šunimis pavyzdys paprastai būna toks. Žiemos pradžia. Nepastovūs orai: lyja, šlapdriba, sninga, pučia stiprūs vėjai. Tada lapės, mangutai guli urvuose. Opšrui oras neturi reikšmės – jis nuolat urve. Medžiotojai tyliai tyliai prieina prie urvo ir paleidžia urvinį šunį. Šuo loja urve ir po kurio laiko išveja lapę. Ją, sprunkančią į mišką, medžiotojas palydi šūviu.

O jei neišveja?

O jei ten mangutas ar opšrus, kurie nė už ką nenori palikti urvo? Kaip paruošti urvinį šunį ir kaip elgtis toje specifinėje medžioklėje, kuri reikalau­ja puikiai žinoti tiek žvėries, tiek šuns įpročius?

Čia ir norėtųsi pasidalinti kai kurio­mis išvadomis iš daugiametės patirties.

Šuniuko medžioklinis instinktas ima reikštis įvairiu laiku. Lėtesni, ramesni šunys susidomi žvėrimi vėliau o temperamentingesni — anksčiau. Praktika rodo, kad nėra jokio ryšio tarp pyk­čio žmogui ir žvėriui. Sakysime, vienas jagdterjeras išimties tvarka, jau penkių mėnesių amžiaus gavo trečio laipsnio lauko bandymų diplomą. Tai retas atvejis ir apskritai nepageidautina taip anksti šuniukui leisti medžioti — ga­lima jį lengvai sugadinti. Laukti irgi negalima. Šešių aštuonių mėnesių am­žiaus šuniuką pats laikas mokyti me­džioklės meno. Tuo metu vystosi, stip­rėja medžiokliniai instinktai, darbo maniera, įpročiai ir galima juos pako­reguoti norima kryptimi.

Specialistai įvairiai pataria, koks turi būti pirmasis šuns ir žvėries susi­tikimas. Vieni mano, kad į dirbtinius urvus iš pradžių geriausiai leisti ap­karpytais nagais kačiuką, antri — triu­šį, treti — žiurkę, jūros kiaulytę. Ma­no supratimu, šiam reikalui katės ma­žiausiai tinka. Visų pirma retas šuo moka kovoti su kate. Aršesnė katė ga­li ne tik snukį, ausis sudraskyti, bet ir akis jam iškabinti. Šuo, įpratęs vai­kyti kates, medžioklėje, vos užuodęs kate, veja ja iki vienkiemio ir kažkur malkinėje, užlindęs už malkų, loja. To­kiu būdu veltui gaištamas brangus me­džioklės laikas, gadinama nuotaika. Svarbu nepamiršti pažiūrėti į šuniuko dantis. Kai jis keičia iltis, pagrindinį savo ginklą (maždaug 4 – 5 menesių), medžioklės mokslus reikia nutraukti. Ar dažnai reikia mokyti šunį? Jei žaizdų nebuvo, kas 3 – 5 dienos. Jei šuo buvo sužeistas, palaukime kol žaiz­dos užgis ir šuo nebejaus skausmo.

Septynių aštuonių mėnesių šuniuką dirbtiniuose urvuose galima mokyti su jaunu mangutu, jauna lape. Opšrus, suaugusi lapė, suaugęs mangutas per kie­tas riešutas jaunam šuniui.

Pirmoji pamoka atrodo maždaug taip. Vielinio tinklo aptvare, ant žo­lės, paleidžiamas mangutas. Paleidžia­mas Šuo. Čia šuo gali įvairiai elgtis. Vienas atsargiai uostinėja iš toli žvė­rį, bet neloja ir neina artyn, antras laksto po aptvarą ir visai nekreipia dėmesio į žvėrį, trečias aploja iš toli, dažnai žiūri į šeimininką ir t. t. Visais šiais atvejais reikėtų leisti aploti žvėrį kartu su kitu prityrusiu šunimi. Geriausia jei šuniukas per kokį pus­metrį savarankiškai aploja mangutą ir net bando jį stverti. Visais atvejais reikia stengtis sužadinti šuns azartą pyktį. Pamoka turi tęstis tol, kol šu­niui nepraėjo aistra, kol jis puola. Tai labai svarbu. Tokio pobūdžio dviejų keturių pamokų pakanka.

Sekantis etapas — manguto medžiok­lė dirbtiniuose urvuose. Tikslas — šuo turi sučiupti mangutą. Pamoka baigia­ma kol šuo nepavargęs ir vis dar puola žvėrį. Visais atvejais šuo turi jaustis nugalėtoju. Jei pomokos metu mangutas „atsikirto” ir sužeidė šunį, vis tiek pamoka žūt būt turi baigtis šuniui puo­lant žvėrį. Jeigu nors kartą pažeisime šią jauno šuns mokymo taisyklę, jis gali psichiškai palūžti, pasidaryti bailus. Bū­na ir taip, kad mokinys greit perpranta manguto kovos taktiką ir stveria žvėrį už sprando. Kartą supratęs, kad tai padaryti nesunku, šuo dažnai per sa­kančias pamokas stveria žvėrį jau nebesisaugodamas. Tokiu atveju reikia būti atidiems, nepertreniruoti šuns. Ge­riausiai padaryti mokymo pertraukas, tik kartkarčiais užtvirtinti šią savybę, ir pradėti mokyti šunį su lape.

Kai šuo išmoko kovoti dirbtiniuose urvuose, pereikime į natūralius. Kaip atskirti kieno urvas? Jei opšraus — apie urvą būna švaru, nėra nei maisto atliekų, būdingų lapės urvui, nei išma­tų. Urvo anga plati, apverstos “U” rai­dės formos, toli nusitęsia urvo valymo griovelis. Lapės olos landa ovalo for­mos, šviežiai iškasta žemė išbarstyta apie urvą padrikai, mėtosi maisto at­liekos, išmatos. Lapė mėgsta gulėti duobutėje virš urvo, ji būna gerai matoma. Manguto urvas paprasčiausias, dažnai su viena anga, negilus. Praktiš­kai tik opšraus urvai skiriasi nuo kitų urvų, o esant darganotam orui, lapės urve galima užtikti mangutą ir atvirkš­čiai. Jeigu urvai labai seni, sudėtingi, turi daug angų, tai vienoje pusėje gali apsigyventi opšrus, o kitoje įsikurti la­pės ir mangutai.

Iš pradžių jaunam šuniui reikėtų leisti padirbėti su patyrusiu šunimi. Taisyklė tokia: iš pradžių įleidžiamas į urvą patyręs šuo, o kai jis pradeda loti — jaunas. Negalima daryti atvirk­ščiai. Senesnis šuo jausdamas žvėri ir negalėdamas prieiti, pradeda kandžioti priekyje esantį šunį. Pastarajam trau­ma būna tokia didelė, kad jis nieka­da nebedirba poroje su kitu šunimi, o kartais po to visiškai medžioklei nebe­tinka. Čia dar derėtų pridurti, kad ge­riausiai medžioti su vienu šunimi. Kai jis pavargsta ir išeina iš urvo, leidžia­me kitą. Kelis šunis leidžiame tada, kai urvai labai sudėtingi, užima dide­li plotą arba kai vienas šuo niekaip negali įvaryti žvėries į aklavietę arba išvaryti lauk.

Medžioklės taisyklės neleidžia ardyti urvų. Reikalaujama, kad medžiotojas, atkasęs urvą ir išėmęs žvėri, išvaly­tų žemes, pagaliais sutvirtintų urvo skliautą ir užpiltų žemėmis. Sutvar­kytuose urvuose žvėris vėl gyvena, ve­da vaikus, o rudenį iš vieno katilo galima išimti keletą žvėrių. Gerus, su­dėtingus urvus žvėrys kasa dešimtme­čiais, juos valo, daro ventiliacines an­gas platina guolius, iškloja juos žole­lėmis. Tuo tarpu žmogus kartais per keletą valandų su kastuvu visa tai su­griauna. Urvų ardymas — piktybinis brakonieriavimas.

Reikia stengtis labai tiksliai nusta­tyti šuns lojimo vietą, kad reikėtų kasti tik vieną kartą. Tam reikalinga patirtis. Pravartu turėti geležinį, buką (kad nesužeistų šuns) metro ilgio metalinį strypą. Badydami surandame urvo ertmę. Jei šuo loja labai giliai, 3 – 5 metrų gylyje, tikslios vietos nu­statyti neįmanoma. Tada reikėtų arba iš viso nekasti, arba palaukti, kol šuo išlys iš urvo ir po kokio pusvalandžio vėl ten leisti šunį. Mat per tą laiką žvėris gali išeiti į kitą aklavietę, ku­ri ne taip giliai po žeme.

Neretai, atkasus urvą, paaiškėja, kad žvėris yra dar už dviejų trijų metrų. Šiuo atveju labai pravartu turėti trosiuką su atraitytais vielos gabalais. Šį įrankį įsukę į plaukus ir ištraukiame žvėrį. Tuo būdu negadiname urvo an­gos. Jeigu šuo yra įpratęs atidarius urvą stverti žvėrį, tai suimame šuniui už uodegos ir kartu su žvėrimi ištrau­kiame. Dažnai lapės, o ypač opšraus nei vienu iš paminėtų būdų nepa­vyksta išimti. Tada šiam reikalui pravartų turėti specialias reples. Jomis suimame žvėrį už sprando.

Tuose pačiuose urvuose pakartotinai medžiojame po dviejų trijų savaičių, nes žvėrys jaučia šuns kvapą ir urvan nelenda.

Dažnai tiek per urvinių šunų lauko bandymus, tiek per medžioklę šuo ir lapė sugriebia vienas kitą už snukio. Jokiu būdu negalima skubėti, karščiuo­tis. Lengvai tiek šuo, liek lapė gali ne­tekti ilties, danties, o dar blogiau, nu­silaužti žandikaulį. Tokiu atveju dviems žmonėms reikia stipriai suimti (toje padėtyje, kaip rasta) šuni ir lapės galvą. Po to įkišame medinį pleištą šuniui tarp krūminių dantų (nesužeidžiant, neprispaudžiant lūpų liežuvio) ir, pasukę jį pražiodome. Tą patį daro­me ir lapei.

Patirtis rodo, kad urviniai šunys geri pagalbininkai medžioklėje būna ne­vienodą laiką. Su vienais medžiojama iki gilios senatvės, Jie įgyja didelę pa­tirtį, meistriškumą, supranta medžiok­lės rezultatą. Kiti šunys po trijų, ketu­rių metų „perdega”, pradeda bijoti žvėries. Dažniausiai šuns darbinės sa­vybės priklauso nuo paties šeimininko, jo mokėjimo auginti šunį, tausoti jį.

Edmundas Malūkas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų