Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kaip išdirbti kailį (III dalis)

in Medžioklės trofėjai

Antrą dalį skaitykite čia.

Pikeliuojamus kailius reikia dažnai vartyti. Nepatartina jų šiame rugščiame tirpale laikyti nei per ilgai, nei per trumpai. Iš dviejų blogybių vis dėlto blogesnė antroji. Jei pikeliavimas per ilgai užtruko, tirpalas dar parūgštinamas — pridedama 5-10 g/l sieros rūgšties. Bet tada jau reikia kailį tikrinti kas valandą.

Kaip nustatyti, kada kailį rauginti ar pikeliuoti jau pakanka? Ištrauktą iš tyrelės ar pikelio kailiuką prie pas­lėpsnio sulankstome į keturias dalis kaišenomis į viršų, kampą stipriai suspaudžiame ir per briauną pertraukia­me nagu, o po to atleidžiame. Jei kai­liukas „subrendo”, tai ant sulenkimo linijos kurį laiką išliks šviesi juostelė. Yra ir kitas būdas. Iš paslėpsnio pešami plaukai ir, jei tai galima padaryti be didesnių pastangų, procesas baigtas.

Atsigulėjimas. Iš pikelio iš­traukti kailiai lengvai nuspaudžiami ir sudedami į krūvą plaukais į viršų. Ant tos krūvos uždedamas krovinys, pavyzdžiui, kibiras su vandeniu. Atsi­gulėjimas trunka dvi paras. Per tą lai­ką kailiukas baigia bręsti. Į krūvą sukrauti kailiai (per atsigulėjimą) pri­dengiami šlapiu maišiniu audeklu.

Neutralizavimas. Ant kailių plaukų lieka rūgšties, ji neutralizuoja­ma sodos tirpale (1—1,5 g/l). Ši proce­dūra trunka nuo dvidešimt minučių iki valandos. Jei įmanoma nustatyti pH, būtų gerai, kad po neutralizavimo būtų pH6.

Rauginimas (šikšninimas). Tai svarbiausia kailių dirbimo operaci­ja, negrįžtamai pakeičianti dermos, iš dalies ir plaukų savybes. Rauginti kai­liai įgauna naujų savybių:  padidėja odos suvirinimo temperatūra (toje tem­peratūroje ji staiga pradeda trauktis), džiūdama oda mažiau traukiasi, išdžiū­vusi lieka akyta, padidėja atsparumas tempimui, fermentams, padidėja kai­lių plaukų tamprumas, oda ne taip greitai drėksta, brinksta vandenyje. Rauginimo būdų yra daug: mineralinis (chromo, aliuminio, cirkonio ir kt.), organinis (tanidais, sintanais, aldehi­dais, riebalais ir kt.), mišrus. Namų sąlygomis kone labiausiai paplitęs chrominis ir tanidinis rauginimas. Ima­ma 7 g/l chromo alūno ir 50-60 g/l valgomosios druskos. Kailiukai tirpale laikomi 12—24 valandas. Po tokio rauginimo kailiukai gali susilpnėti, nes odos audinio rūgštingumas būna ne didesnis kaip pH3,5. Todėl kailiukus po rauginimo (kaip ir po atsigulėjimo) reikėtų neutralizuoti soda.

Aliuminio bei kalio alūnai, kuriuos vartoja daugelis mėgėjų, išsiplauna. Šiomis druskomis rauginta oda yra labai minkšta ir tąsi, bet nestipri, o sudrėkusi ir išdžiūvusi standėja, grum­ba. Tokius alūnus galima vartoti tik sumaišytus su chrominiais.

Tanidinis rauginimas — tai kailiukų laikymas žievės nuovire. Į indą pride­dama karklo (gluosnio) žievės, smulkių šakučių (nesuslegiama, nesutrambuoja­ma), užpilama vandeniu ir pusę valan­dos verdama. Po to skystis nupilamas, įberiama į jį 50 g/l valgomosios drus­kos ir atvėsinamas. Kailiukai šiame nuovire laikomi nuo 12 valandų iki 4 parų. Po to — atsigulėjimas. Kailiukus galima rauginti ir ąžuolo žievių nuo­vire, bet jis sutraukia odą (ji būna kietesnė) ir šiek tiek odą bei kailį nu­dažo geltonai.

Geriausiu laikomas tokios sudėties raugas: į kibirą karklų (gluosnių) nuo­viro įpilama 2—2,5 litro rūgštynių šak­nų nuoviro. Pastarasis verdamas taip pat, kaip ir karklų nuoviras.

Rauge per ilgai laikyti kailiukus ne­pageidautina. Rauginimo proceso pa­baiga nustatoma taip: nuo kailiuko ties paslėpsniu nupjaunama maža skiautelė ir per lupą žiūrima, ar pjū­vio vietoje raugas persigėrė per odą (rauginant tanidais — geltona spal­va). Jei visa oda persigėrė žievės nuo­viru, rauginimas baigtas. Po to kailiu­kai baigiami brandinti — jiems lei­džiama dvi paras atsigulėti.

Riebinimas (įriebinimas). Kad kailiukų oda būtų minkštesnė, tampresnė, atsparesnė vandeniui, ji su­tepama vandenine riebalinių medžiagų emulsija. Štai trys emulsijų receptai:

  1. Gerai suplaktas glicerino ir kiau­šinių trynių mišinys (santykis 1:1).
  2. Pusėje litro verdančio vandens ištirpinama 50 g muilo, pamaišant įpi­lama 0,5 kg ištirpintų kiaulės (ar kito gyvulio) taukų ir pridedama 5—10 ml amoniako.
  3. Kaip ir 2 recepte, tik 5 procen­tus (25 g) taukų pakeičiama mašinine alyva (buitiniams prietaisams tepti), 6 procentus (30 g) — glicerinu, iki 50 procentų (250 g) — kiaušinių tryniais. Amoniako dedama daugiau — 30 ml/l. Labai svarbu visus tuos komponentus gerai sumaišyti ir suplakti.

Emulsija teptuku ar tamponu tepa­ma ant kaišenų, ir kailiukas sulenkia­mas (kaišenos prie kaišenų), jam lei­džiama 3-4 valandas atsigulėti.

Džiovinimas. Išdirbti kailiukai džiovinami kambario temperatūroje. Džiūstantys kailiukai maigomi dažnai ir įvairiomis kryptimis. Išdžiūvę jie sušukuojami, o jų kaišenos įtrinamos kreida ar dantų milteliais. Kreida su­geria riebalų perteklių, nudažo kaiše­nas. Po to kaišenos nutrinamos švitri­niu popieriumi, kailiukas išdaužomas, išvalomas šepečiu.

Stasys Skrebeika

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės trofėjai

Mūsų tauriųjų elnių ragai

Praėjo beveik porą mėnesių, kuomet Lietuvoje prasidėjo tauriųjų elnių medžioklės. Jų medžioklės

Kur ieškoti ragų?

Briedžiai meta ragus lapkričio-gruodžio mėnesį. Pirmiausia meta ragus vyresnio amžiaus, gerai išsivystę
Pakilti į Viršų