Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kaip išdirbti kailį (I dalis)

in Medžioklės trofėjai

Prieš pradedant pasakoti apie švelniaplaukių žvėrelių kailių dirbimą, matyt, pravartu skaitytojams keliais žodžiais priminti, ką turime galvoje sakydami „išdirbti kailį”. Gyvūnų odoje yra kolageno (graikiškai kolla
klijai + genos — giminė — fibrlinis baltymas, svarbiausias gyvūnų jun­giamojo audinio komponentas) skaidu­lų, susiklijavusių į monolitinius susipy­nusių plonų plaušelių kuokštus. „Išdir­bti kailį” tai reiškia fiziškai arba che­miškai paveikti tuos monolitinius kuokštus, išskirstyti juos atskirais plau­šeliais, iškedenti ir padaryti taip, kad tie plaušeliai vėliau vėl nesusiklijuotų. Štai tada kailiukas bus minkštas elastingas ir švelnus kaip šilkas.

Paprasčiausias kailių dirbimo būdas jų maigymas, trynimas. Nors šis būdas ir paprastas, bet darbo reikalau­jantis bene daugiausia. Taip kailius dirba šiaurės tautelių moterys. Jei kil­tų noras su jomis pasivartyti darbštu­mu, pabandykite.

Iš pradžių nedidelis plotelis išdžio­vinto kailio apipurškiamas ar apšlaks­tomas pienu (taip, kaip prieš lyginimą drėkinami skalbiniai). Po to trinamas, maigomas vienas kvadratinis centimet­ras po kito — taip, kaip sausas purvas iš kostiumo. Tuo pat metu nuimamos ir plėvelės. Ir taip visas kailis. Mecha­niškai veikiant kailį, kolageno kuokš­tai išsikedena į plaušelius, iš dalies nutrūksta ir nebesulimpa į kuokštus.

Nuo nulupto kailiuko tuojau pat neaštriu, bet ilgais ašmenimis pei­liu nugramdoma likusi mėsa, rieba­lai, kraujas, gyslelės. Labai svarbu kruopščiai nuvalyti riebalus. Mat jie sudaro palankias sąlygas puvimui, mikrobams veistis. Riebalai valomi braukiant peiliu nuo uodegos į galvos pusę. Gerai nuvalyta oda blizga, yra švari, lygi, be įpjovų ir įdrėskimų. Prastai nuvalytos kailio vietos kaip­mat ima šusti, iškrinta plaukai. Ypač stropiai reikia nuvalyti kojų pėdų ir galvos odą.

Smulkių ir vidutinio dydžio žvėrelių kailiukai prieš valymą užtraukiami ant lentelės. Reikia žiūrėti, kad oda būtų gerai ir lygiai ištempta, Didesnių žvėrių kailius patogiau valyti ant me­dinės trinkos.

Nuvalytas kailis užtraukiamas ant žerglių, gerai išlyginamas (kad nelik­tų raukšlių) ir džiovinamas. Žergles galima pasidaryti iš lentelių. Tokios lentelės (viename gale platesnės ir nuolaidžiai siaurėjančios į kitą galą) ilgis ir plotis daromas pagal žvėries dydį. Tiksliai nurodyti žerglių dydžio nei kurios nors vienos rūšies žvėre­lių kailiukams džiovinti negalima. Juk tie patys žvėrys priklausomai nuo amžiaus, lyties, gyvenimo sąlygų bū­na didesni ar mažesni. Geriausia, kai išdžiovintas kailis būna tokio pat dy­džio, kaip ir gyvo žvėries. Ant per mažų žerglių užtempta oda raukšlėjasi, ant per didelių — suplonėja ir net gali plyšti.

Kai kurių žvėrių, kaip antai vilkų, lapių, mangutų, ūdrų, lūšių, kiaunių kailiukai iš pradžių džiovinami (už­traukiami ant žerglių) plaukais į vidų. Po to, kai oda truputį pradžiūsta, kai­liukas išverčiamas plaukais į viršų ir taip baigiamas džiovinti. Prieš užtrau­kiant kailiuką plaukais į viršų, plau­kai gerai iššukuojami.

Kailis džiovinamas 30 – 35 laipsnių temperatūroje. Karštyje išdžiovintas kailis susiraukšlėja, pasidaro kietas ir palyginti trapus. Negalima kailio džiovinti ir šaltyje. Mat vanduo, ku­ris sudaro daugiau kaip du trečdalius kailio svorio, sušąla, išsiplečia, ir kai­lis pasidaro nestiprus, purus. Jei kailį džioviname drėgnoje, prastai vėdina­moje patalpoje, jis ilgai nedžiūsta, ima gesti. Beje, tokioje patalpoje ne­galima laikyti ir išdžiovintų kailių.

Kai visos kailio vietos (uodega, ko­jos, ausys) daugmaž vienodai išdžiūs­ta, jis laikomas išdžiūvusiu. Nepatarti­na džiovinti kailių, prikimštų šiaudų, šieno ar pelų. Ne tik dėl to, kad prie odos sunkiau prieina oras — nekokia būna išdžiūvusio kailio forma.

Jei išdžiovinto kailio oda yra vis dar riebi, ji valoma pakaltintomis la­puočių medžių pjuvenomis arba sėle­nomis. Tiks ir karštas smulkus švarus smėlis. Kailio plaukai pabarstomi ir trinami pjuvenomis, sėlenomis ar smė­liu tol, kol į juos susigers visi rieba­lai. Šią procedūrą reikėtų keletą kar­tų pakartoti — išpurtyti, pabarstyti, patrynus vėl išpurtyti, pabarstyti.

Tačtau kai kailį esame numatę iš­dirbti patys, galima jį iš karto nulu­pus sūdyti. Kaišenos (poodinis audi­nys — apatinis odos sluoksnis, kuria­me plaušeliai išsidėstę lygiagrečiai odos paviršiui ir susisluoksniavę su riebaliniu audiniu) įtrinamos druska, po to kailis ištempiamas ir išdžiovi­namas pavėsyje. Druska po poros dienų nupurtoma.

Priklausomai nuo dirbimo technolo­gijos kailiai skirstomi į žaliaminius ir raugintuosius. Pirmuoju atveju kola­geno kuokštai išsiskirsto rauginami (rūgdami) arba pikeliuojami. (Beje, kalbant apie kailių dirbimą, sunku iš­siversti be dviejų taip pat skambančių žodžių — „rauginimas”, bet apibūdi­nančių skirtingus procesus — rūgimą ir apdorojimą rauginėmis medžiago­mis — chromo, aliuminio druskomis, tanidais). Raugintųjų kailiukų išskirs­tyti plaušeliai yra apdoroti chromo alūnais arba augaliniais raugintais skiediniais.

Kailius galima išdirbti įvairiais bū­dais, pasitelkus įvairias chemines me­džiagas. Čia pasakosime apie namų są­lygomis prieinamiausius dirbimo būdus.

Kailių dirbimo technologinį procesą galima suskirstyti į šias operacijas: paruošiamąją — mirkymas, poodžio (kaišimas) riebalų pašalinimas; dirbi­mas — pikeliavimas (dermos pureni­mas) ir fiksavimas (rauginimas); apdailinimas — džiovinimas, odos audinio ir plaukų kosmetika.

Mirkymas. Džiovintas, sūdytas ar kitaip konservuotas kailis mirkomas vandenyje, kad oda įgytų tokį pat drėgnumą, kaip tik ką nulupta, ir išsi­plautų konservuojančios medžiagos. Be to, mirkant pašalinamas kraujas ir tirpstantys baltymai.

Stasys Skabeika

(Bus daugiau)


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Mūsų tauriųjų elnių ragai

Praėjo beveik porą mėnesių, kuomet Lietuvoje prasidėjo tauriųjų elnių medžioklės. Jų medžioklės
Pakilti į Viršų