Kadaise gyvenę ir Lietuvoje

in Istorija

Neogeno periodo (prieš 31 — 1,8 milijono metų) pirmojoje pusėje mūsų planetoje at­sirado dramblių, arklių, elnių, antilopių, jaučių, raganosių, tigrų. Neogeno pabai­goje (plioceno laikotarpiu) Europoje, Azi­joje, Afrikoje ir Amerikoje išpilto visų dabar gyvenančių šeimų žinduoliai. Ta­čiau neogeno žvėrys gerokai skyrėsi nuo kvartero (naujausio geologinio periodo) žinduolių kūno sandara ir gyvenimo bū­du. Dauguma pleistoceno (kvartero perio­do ledynmečių laikotarpio) genčių susi­formavo plioceno pabaigoje, o dabartinių — pleistocene. Europoje ir šalia jos ply­tinčioje Azijos dalyje dabar gyvena 119 žinduolių rūšių.

Stambių žinduolių to meto įvairovės likučiai geriausiai ištirti Moldavijoje, Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze. Pagal juos nustatyti tokie neogeno— kvartero žinduolių kompleksai: Moldavi­jos (prieš 3,5 — 2,45 milijono metų), Chaprų (prieš 2,45 — 1,8 milijono metų), Odesos (prieš 1,8 — 1 milijoną metų), Tamanės (prieš 1 — 0,85 milijono metų), Tiraspolio (prieš 0,85 — 0,38 milijono metų), Singilio (prieš 0,38 — 0,24 milijono metų), Chazarto (prieš 0,24 — 0,18 milijono metų), Mamutų (prieš 0,18 — 0,01 milijono metų) ir Dabar­tinio (prieš 10 tūkstančių metų — iki da­bar). Moldavijos ir Chaprų kompleksai pri­skiriami vėlyvajam pliocenui (neogeno pe­riodo vėlyvajam laikotarpiui), Odesos ir Tamanės — eopleistocenui (kvartero pe­riodo ankstyvajam laikotarpiui), Tiraspolio, Singilio, Chazario ir Mamutų — pleisto­cenui (kvartero periodo ledynmečių lai­kotarpiui), o Dabartinis — holoceinui (kvar­tero periodo poledynmečio laikotarpiui).

Moldavijos kompleksas apima žirafas, mastodontus, hiparionus, tapyrus, kardadančius tigrus, begemotus, raganosius. Šie gyvūnai buvo būdingi neogeno periodui. Kartu su jais tąsyk gyveno keleto naujų genčių žinduoliai: elniai, arkliai, drambliai. Tos gentys plėtojosi vėliau — kvartere. Moldaviškojo komplekso gyvūnai — pe­reinamasis etapas iš neogeno į kvartero periodą.

Chaprų kompleksas — radiniai netoli Taganrogo, šalia Chaprų kaimo, Azovo jū­ros seniausios terasos nuogulose. Tuo me­tu vyravo drambliai ir arkliai, taip pat gyveno mastodontai, hiparionai, ragano­siai, stambūs bebrai, elasmoterijai. Tai ste­pių žinduoliai. Būdingiausias jų — Gromovo dramblys (Archidiskodon gromovi). Jis — seniausia dramblių rūšis, gyvenusi buvusioje tarybų sąjungos teritorijoje.

Odesos kompleksas sudarytas pagal žin­duolių radinius Juodosios jūros viršutinėse terasose. Būdingas šio komplekso žvėris pietinis dramblys (Archidiskodon meridionalis meridionalis).

Pietinis dramblys (Archidiskodon meridionalis meridionalis). Šaltinis: dibgd.deviantart.com
Pietinis dramblys (Archidiskodon meridionalis meridionalis). Šaltinis: dibgd.deviantart.com

Tamanės pusiasalyje aptiktas kitas pie­tinio dramblio porūšis — Archidiskodon meridionalis tamanensis, Tamanės arklys (Equus tammanus) ir arklys Equus sūssenbornensis, etruskų raganosis (Dicerorhinus etruscus), Kaukazo elasmoterijus (Elasmotherium caucasicum). Tai stepių ir retmiškio (savanų) žinduoliai, sudarantys Tama­nės kompleksą.

Tiraspolio kompleksas nustatytas pagal radinius Dniestro slėnyje netoli Tiraspo­lio. Būdingi šio komplekso žvėrys — Vlusto dramblys (Archidiskodon trogontherii), Mosbacho arklys (Equus mosbachensis), didžiaragis elnias (Megaloceros verticornis), plačiakaktis briedis (Alces latifrons). Šetenzako bizonas (Bison schoetensacki), Merko raganosis (Dicerorhinus mercki). Ši gyvūnijos įvairovė atspindi klimato pašaltėjimą prasidėjus pleistoceno ledynmečiams. Lietuvoje tuomet buvo ankstyvojo pleistoceno Dzūkijos ledynmetis, Turgelių tarpledynmetis ir Dainavos ledynmetis.

Singilio kompleksas nustatytas palyginti neseniai. Būdingiausias žinduolis — senasis dramblys Palaeoloxodon antiquus. Kiti žvėrys panašūs į Tiraspolio komplekso. Lietuvoje tąsyk buvo Būtėnų tarpledyn­metis.

Chazario komplekso radiniai aptikti Volgos žemupyje. Tai mamuto prototipas – Mammuthus chosaricus, Chazario ark­lys (Equus caballus chosaricus), ilgaragis bizonas (Bison priscus longicornis), briedis (Alces alces), taurusis elnias (Cervus elaphus). Šis žinduolių kompleksas formavosi pašaltėjus kontinentiniam klimatui — mak­simalaus apledėjimo metu (viduriniojo pleistoceno laikotarpiu). Lietuvoje tuomet buvo Žemaitijos ledynmetis.

Mamutų komplekso radiniai aptikti vė­lyvojo paleolito žmogaus stovyklavietėse, todėl iš pradžių jis vadintas vėlyvojo pa­leolito vardu. Tuo metu kartu gyveno skirtingų ekologinių grupių — miško, ste­pių ir tundros — gyvūnai. Tai mamutai (Mammuthus primigenius), gauruotieji ra­ganosiai (Rhinoceros antiquitatis), šiaurės elniai (Rangifer tarandus), poliarinės la­pės (Alopex lagopus), trumparagiai bizonai (Bison priscus deminutus), urviniai lokiai (Ursus spelaeus) taurai (Bos primigenius), avijaučiai (Ovibos moschatus), lemingai (Lemmus obensis), saigos (Saiga tatarica). Išplito vilkai, šernai. Šis kompleksas for­mavosi viduriniojo pleistoceno antrojoje pusėje ir per visą vėlyvąjį pleistoceną. Lietuvoje tuo metu buvo Snaigupėlės tarp­ledynmetis, Medininkų ledynmetis. Merki­nės tarpledynmetis ir Nemuno ledynmetis. Šiauriniai žvėrys buvo išplitę gerokai pie­čiau negu dabar, o stepių ir pusdykumių žinduolių pasitaikydavo šiauriau. Šiauriau­si mamutų radiniai — Arkties vandenyno salose. Manoma, kad tąsyk gyveno mamutų ankstyvasis ir vėlyvasis tipas, taip pat miniatiūrinė jų forma, kuri Eurazijos Šiaurės rytuose aptikta dar holoceno pra­džios laikotarpio nuogulose.

Mamutas (Mammuthus primigenius). Šaltinis: nature.ca
Mamutas (Mammuthus primigenius). Šaltinis: nature.ca

Dabartinį kompleksą sudaro elniai, briedžiai vilkai, šernai, antilopės, jaučiai, tigrai, liūtai… Palyginti su Mamutų kom­pleksu šis yra ne toks įvairus, nes išnyko daugelis stambių žvėrių, svarbiausia – mamutai, gauruotieji raganosiai, urviniai lokiai. Gerokai susiaurėjo daugelio gy­vūnų, ypač gyvenusių tundrose ir stepėse (šiaurinio elnio, sabalo, lemingo, švilpikų), paplitimo arealas.

Ištyrus kompleksus, nustatyta, kad labai kito gyvūnų įvairovė plioceno pabaigoje —eopleistocene. Tuo tarpu Šiaurės pus­rutulyje nyko subtropikų gyvūnai (masto­dontai, hiparionai, kardadančiai tigrai, kai kurios dramblių rūšys) ir formavosi nau­ji kompleksai (avijaučiai, raganosiai, hi­popotamai), prisitaikę prie atšiauresnių są­lygų. Gyvūnų raida tąsyk atspindėjo šilto ir drėgno klimato kitimą į šaltą ir sausesnį. Vėliau klimatas varijavo periodiškai. Dėl to tarpledynmečiais vyravo miško žvėrys, o ledynmečiais — stepių gyvūnija, kurią didžiausi ledynai visiškai išstumdavo iš Lietuvos į šiltesnius pietų kraštus.

Plioceno ir ankstyvojo kvartero (eopleistoceno) nuogulose stambių žinduolių lie­kanų Lietuvoje neaptikta. Galbūt jie buvo sunaikinti egzaracijos (ledynų erozi­jos), arba šie žvėrys nepasiekė šiaurinių platumų. Lietuvoje pleistoceno laikotarpiu gyvenusių stambių žinduolių įvairovės li­kučių aptinkama neretai. Jų surandama nuo seno ir ypač pasitaiko dabar, kai pa­daugėjo žemės kasinėjimų. Štai XIX amžiuje iki Vilniaus universiteto uždary­mo Zoologijos kabinete buvo saugomi ma­mutų 79 kaulai, iš jų apie 40 dantų. Šių mamutų kaulus surinko įvairiu laikotar­piu universiteto darbuotojai, studentai ir vietiniai gyventojai Neries pakrantėse, di­desnioji dalis jų aptikta tuometiniame Vilniaus priemiestyje — Šnipiškėse.

Bene įdomiausias radinys aptiktas kasant kanalizacijos griovį Vilniuje, Antakalnio rajono Smėlio gatvėje 1957 metais. Tai bu­vo gerai išsilaikę mamuto (Mammuthus primigenius) griaučiai. Jie gulėjo Neries trečiosios viršsalpinės terasos smėlio ir žvirgždo su gargždu nuosėdose, pusketvir­to metro gylyje. Atkastos dešiniosios ma­muto ilties ilgis siekė 294 centimetrus, o kairiosios — 281. Didžiausias ilčių skers­muo — 17,3 centimetro. Aptiktas kaklo slankstelis, apatinis žandikaulis, dešinės priekinės kojos žastas ir dilbis, dešinio­sios užpakalinės kojos šlaunikaulis ir blauzdikaulis, keletas pėdos kaulų ir apie dvi­dešimt kitų skeleto dalių. Pagal griaučių dydį mamuto aukštis per gogą (nuo spran­do aukščiausios vietos iki priekinės kojos galo) buvo 3,2 metro. Apatinio žandikaulio skeleto kaulai suaugę (sukaulėję). Tai bū­dinga seniems individams. Vadinasi, jis žuvo senas. Šio mamuto skeleto dalis su­plovė upės vanduo ir palaidojo aliuvinės nuosėdos prieš dvylika tūkstančių metu. Tad jis gyveno pleistoceno pabaigoje. Da­bar šio mamuto liekanas galima pamaty­ti Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje.

T. Ivanausko zologijos muziejus
T. Ivanausko zologijos muziejus

Prie Naujosios Vilnios, Vilnios slėnyje, žvyro karjere (dvidešimties metrų gyly­je) taip pat 1957 metats aptiktas krūminis mamuto dantis. Ties Pagėgiais 1954 metais rasta mamuto apatinio žandikaulio dalis su krūminiu dantimi. Jiesios atodangoje prie Kauno dar 1859 metais iškasta ma­muto dantų, o vėliau — gerai išlikusi il­tis. Paskirų mamuto kaulų aptika Neryje ties Kaunu, Šilutės rajono Barzdėnų apy­linkėse, Kretingos apylinkėse, Nemuno šlaite prie Kruonio ir kitur. Dionizas XIX šimtmetį mamuto kaulus laikė Baubliuose — pirmajame Lietuvoje įkur­tame (1812 metais) muziejuje. Mamutų kaulų radiniai dabar saugomi Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje, Vilniaus universiteto Zoologijos, Geologijos ir mine­ralogijos muziejuose, Telšių, Panevėžio ir kituose kraštotyros muziejuose. Tad radi­niai, išbarstyti po įvairius muziejus, ne visi pakankamai ištirti bei įvertinti. Gai­la, kad dalis radinių prapuola.

Mamutai — didžiausi kada nors Lie­tuvoje gyvenę ir medžioti žvėrys. (Juos intensyviai medžiojo senojo akmens amžiaus — paleolito — žmonės.) Lietuvoje nesurasta apdorotų mamuto kaulų ar il­čių, tačiau šių žolėdžių žvėrių skeletų lie­kanų aptikta paleolito laikotarpio žmonių stovyklose. Mamutų Lietuvoje galėjo gy­venti keli tūkstančiai. Pagal turimus duo­menis mamutai Lietuvoje apsigyveno prieš 240 — 180 tūkstančių metų. Jų kūno aukš­tis per gogą siekė pustrečio pusketvirto metro, masė — iki septynių tonų. Gyve­no jie prie ledynų pakraščio — tundroje, mito žole ir krūmokšniais, kuriuos žiemą iš po sniego atkasdavo iltimis. Šios siekė iki penkių metrų ilgio. Mūsų šalies teritorijoje, kaip ir visame Šiaurės pusrutuly­je, mamutai išnyko prieš dešimt tūkstan­čių metų, tai yra visiškai pasitraukus le­dynams vėlyvojo pleistoceno pabaigoje (Lietuvoje — po Nemuno ledynmečio). Tą­syk Lietuvoje atšilus klimatui, be mamutų, išnyko didžiaragiai briedžiai, urviniai lo­kiai, gauruotieji raganosiai.

Gauruotieji raganosiai buvo stambūs žvėrys — iki trijų tonų masės. Šie ramus žolėdžiai žinduoliai buvo apaugę ilgais tamsiais plaukais. Ant jų nosies kyšojo metro ilgio ragas. Pirmykštis žmogus, nu­kovęs gauruotąjį raganosį, iš jo rago da­rydavo durklą arba ietigalį, iš kailio siuvo drabužius, mėsą valgė. Vilniuje, Antakal­nio rajone, 1928 metais atkastas 48,2 cen­timetro ilgio kairysis gauruotojo ragano­sio šlaunikaulis. Šios rūšies žvėrių kaulų aptikta Gardine ir kitur.

Iki holoceno pradžios (prieš dešimt tūks­tančių metų) Lietuvoje gyveno šiaurės el­niai ir avijaučiai. Šiaurės elnių ragų ir jų dirbinių aptikta Klaipėdos rajone, Ne­ringoje, Kaune ir kitur. Šie žvėrys svėrė daugiau kaip du šimtus kilogramų, o jų aukštis per gogą siekė 1,4 metro. Lietu­voje jie išnyko, atšilus klimatui po ledyn­mečio, o Estijoje šių žvėrių dar pasitai­kydavo mūsų tūkstantmečio pradžioje.

Kritusiais mamutais, lemingais ir kitais gyvūnais mito poliarinės lapės. Lietuvoje jos išnyko, išnykus lemingams — svarbiau­siam poliarinių lapių maisto komponentui. To meto lemingai turėjo kurmių ir pelių bruožų.

Palyginti neseniai — tik prieš kelis šim­tus metų Lietuvoje neliko pleistoceno gy­vūnų — europinių taurų, miškinių arklių (tarpanų), rudųjų lokių, ernių, vilpišių, vo­veriu skraiduolių, stumbrų (dabar gyve­nantys — ne vietinių žvėrių palikuonys) ir kitų. Prie to, matyt, prisidėjo ir žmo­gus, intensyviai medžiojęs gyvūnus. Vis dėlto, atšilus klimatui (pleistoceno pabai­ga—holoceno pradžia), išnyko daugiau žin­duolių, negu per pastaruosius šimtmečius jų sunaikino žmogus.

Algirdas Gaigalas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.