Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Kada, kaip ir kur žūklauti

in Patarimai žvejui

Žuvys mėgsta skardingus, pavėsingus krantus, kur nuo medžių į vandenį krenta vabzdžiai, nevengia žole, nendrėmis, meldais, vandens lelijomis apaugusių vietų.

Kuo sunkesnis priėjimas nuo kranto, tuo žūklė sėkmingesnė, nes čia neišbaidytos žuvys. O būna ir atvirkščiai – kur dažnai meškeriojama, žuvys pastoviai jaukinamos, ten jos aktyviau kimba. Sėkmingiausia žūklė esti anksti rytą ar vakare, kai saulė mažiau įkaitina vandenį. Tik raudės noriai kimba vidudienį.

Pavasarį žuvys aktyviai ieško maisto prie įtekančių upelių ar vandens telkinių pakraščiuose, kur srovė, skalaudama krantą, išplauna įvairaus jauko. Čia būriuojasi aukšlių, raudžių, saulažuvių, kuojų ir kitų smulkių žuvelių. Sietuvose, povandeninėse duobėse grobio tyko šamas, lydeka, sterkas, ešerys bei kiti plėšrūnai. Giliose vietose jie tūno ir vasarą. Tik rudenį (ypač rytais) maisto ieško vandens paviršiuje, pakraščiuose.

Mažuose upeliuose žuvys buriuojasi sietuvose. Didelėse upėse mėgsta sūkurius, prie įgriuvusių medžių, vandenyje tūnančių akmenų, srovę reguliuojančių įrenginių. Pavasarį upės tėkmėje pasitaiko salačių. Jie gaudomi spiningu ar museline meškere. Didelėse upėse gyvenantys šapalai, kiršliai ramiais vakarais mėgsta šokinėti ir vandens paviršiuje gaudyti ore skraidančius vabzdžius, museles.

Stovinčiuose vandenyse – ežeruose, upių senvagėse, užtvankose – mažos žuvys būriuojasi nendrėse, įlankėlėse, o didelės – plauko arčiau šlaitų, prie salelių ir giliose duobėse, tik medžioti kartais pakyla į pakraščius. Todėl sėkmingesnė žūklė užsiinkaravus valtį nuošaliau, o masalą metant į nendres, akivarus tarp vandens lelijų, meldų.

Ešerių, kuojų galima aptikti prie į vandenį suvirtusių medžių, kerplėšų. Lynas mėgsta dumblėtą dugną, o ešerys, sterkas – smėlėtą, žvyruotą ar akmenuotą.

Sėkmę lemia ir vėjas – patyrę meškeriotojai žino, jog sėkmingesnė žūklė, pučiant jam iš pietų ar vakarų. Svarbu ir jo stiprumas. Žūklei patogiausias lengvas vėjelis: raibuliuodamas vanduo kilnoja plūdę, judina masalą, į kurį žuvis greičiau atkreipia dėmesį. Didelis vėjas šiaušia vandens paviršių, trukdo tiksliai užmesti masalą. Jei vėjas pučia įstrižai – masalą reikia stengtis užmesti truputi toliau prieš vėją. Esant priešiniam vėjui, imamas kietesnis meškerykotis, masalas metamas platesniu ir stipresniu mostu. Pučiant vėjui iš užpakalio, masalui užmesti reikia mažiau energijos.

Masalas užmetamas taip, kad valas nuo meškerykočio viršūnės, iki plūdės būtų kuo tiesesnis ir trumpesnis. Kuo ilgesnis valas, tuo sunkiau pakirsti žuvį. Kilus labai stipriam vėjui, kuris nešioja plūdę, geriausia valą paguldyti ant vandens. Priešingu atveju vėjas išpučia valą puslankiu ir, kimbant žuviai, reikia labai plačiu mostu užkirsti, kad kabliukas gautu inercijos. Panašiai elgiamasi ir upėje, kai valas plaukia ant vandens pasroviui, o plūdė su masalu sūkuryje juda prieš srovę.

Užkibusią žuvį labai svarbu laiku pakirsti. Tai daroma keliais būdais:

  • meškeriojant vandens paviršiuje su musele, žiogu, karkvabaliu arba kitu gyvu masalu, užkertama trumpu, staigiu plaštakos (per riešą) judesiu;
  • meškeriojant su stambiu masalu, užkertama staigiu, neplačiu rankos mostu;
  • žūklaujant didele plūdine meškere ir išleidus ilgą valą, užkertama staigiu ir plačiu rankos mostu.

 

Užkertama, meškerykočio viršūnę keliant į viršų. Jei meškerykotis elastingas, valas bei pavadėlis labai ploni, – užkertama švelniai. Naudojant kietą meškerykotį ir storą valą, užkertama stipriau.

Užkirstą žuvį reikia tinkamai ištraukti iš vandens. Stambios žuvies traukti neskubama. Įtempus valą, leidžiama jai paplaukioti, nuvargti, o paskui laimikis iš lėto traukiamas.

Traukiant žuvį, negalima meškerykočio su valu laikyti vienoje linijoje – nėra amortizacijos, gali trūkti valas, pavadėlis ar kabliukas. Traukiant žuvį meškerykočio viršūnė turi būti pakelta į viršų. Kuo smailesnis kampas tarp meškerykočio ir valo, tuo geriau.

Keliant žuvį iš vandens, graibštas (jei naudojamas) turi būti vandenyje. Virš jo atitempiama nuvarginta žuvis staigiai pakeliama. Priešingu atveju žuvis, pastebėjusi graibštą, staigiai metasi į šoną ir gali nutraukti valą. Taip atsitinka, jeigu graibštu imama iš žuvies uodegos pusės. Išsigandusi ji šoka į viršų ir nutrūksta.

Jei meškeriojama iš valties ir po ja palenda traukiama žuvis, meškerykočio viršūnę reikia merkti į vandenį. Kitaip – valas kimba už nelygaus valties dugno, nusitrina. Sumeškeriota žuvis graibšto pagalba iškeliama iš vandens.

 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Sartai

Sartų ežeras tyvuliuoja Dusetų draustinyje, kurio ašis kaip tik ir sutampa su

Sterkų apetitas

Sterkų žūklė – viena įdomiausių, tačiau jai reikia kruopš­čiai pasirengti. Sterkų žūklei

Dringis

Dringis – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajono teritorijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žeimenos baseine,

Kai kliūva už dugno

Vietose, kur dugnas akmenuotas, žūklė dažnai būna sėk­minga, jei ne viena bėda:
Pakilti į Viršų