Ką turi mokėti Jagdterjeras (I dalis)

in Kinologija

Jagdterjerus — mažus, bet stiprius, iš­tvermingus, drąsius, miklius šunis vokie­čių medžiotojai išvedė išimtinai praktiniams tikslams. Buvo stengiamasi išvesti „Jėgerio” šunį, tinkamą visapusiškiausiam darbui. Veislės kūrėjai nerekomenduoja jagdterjerų masiškai laikyti šunų veisly­nuose bei tiems žmonėms, kurie mažai iš­mano šunininkystės reikalus. Manoma, kad jagdterjeras — tinka medžiotojui prakti­kui, kuris pats turi mokėti išauginti ir išmokyti savo augintinį, dažnai buvoti su juo medžioklės plotuose. Šie šūnys labai išplito ne tik Vokietijoje, bet ir Danijoje, Austrijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzi­joje, Čekoslovakijoje, JAV, Kanadoje.

Į Lietuvą pirmuosius Jagdterjerus atsivežėme prieš trisdešimt metų irjie jau spėjo tapti viena populiariausių medžioklinių šunų veislių.

Ar mūsų medžiotojai išnaudoja visus jagdterjerų, kaip universalių medžioklinių šunų, sugebėjimus, ar ekspertai teisingai vertina jų eksterjerą? Ką gi sugeba medžiotojas iš­spausti iš šios veislės šunų? Apie tai be­ne geriausiai galima sužinoti iš lauko ban­dymų reikalavimų. Įdomu, kad jagdterjerams Vokietijoje sudaryta speciali kompleksinė lauko bandymų programa.

Beje, Vokietijoje Jagdterjerų lauko bandymai būna trijų rūšių. Pirmieji — jauniems šunims — iki 15 mėnesių. Per juos gali­ma patikrinti šuniukų paveldėjimo prad­menis, įsitikinti, ar tinkamai kergimui bu­vo parinktos poros, kaip tėvai sugeba perduoti paveldimąsias savybes. Per ban­dymus galima pamatyti, kokiam darbui šuo turi įgimtų savybių, kokiose medžiok­lėse jį ateityje galima panaudoti, kokius medžioklinius įgūdžius dar reikia išugdyti. Kaip tik dėl to tokiuose bandymuose pri­valo dalyvauti visi šunys.

Jei šuo gerai pasirodė šiuose bandy­muose, tai visiškai nereiškia, kad jis jau tinka veislei. Dėl to reikia sėkmingai įveikti dar vieną barjerą, vadinamuosius tinkamumo veislei lauko bandymus. Ir ne tik juos. Šuns eksterjeras ir plaukų dan­ga turi atitikti standarto reikalavimus. Šiuose bandymuose gali dalyvauti visi šū­nys nuo 15 iki 36 mėnesių amžiaus.

Tačiau šunį vestis medžioklėn galima tik po to, kai jis įveiks „gamybinius”, ar­ba vadinamuosius tinkamumo medžioklei, lauko bandymus. Juose gali dalyvauti visi šūnys, nesvarbu kokio amžiaus. Šiuose bandymuose (jų reikalavimai visų aukš­čiausi) gerai pasirodę šūnys taip pat pri­pažįstami tinkamais veislei.

Jei šuo tinkamumo medžioklei ban­dymus išlaiko iki 15 mėnesių amžiaus, tai veislei tinkamu jis bus pripažintas tik po to, kai sulauks šio amžiaus, kai bus tei­giamai įvertintas jo eksterjeras ir nebus rasta jokių paveldėjimu perduodamų ydų.

Kad neturėtų lemiamos įtakos atsitiktinės nesėkmės, jagdterjerai, negavę diplomo dviejuose tinkamumo veislei bandymuo­se, gali savo medžioklines savybes įrodyti sudėtingesniuose — tinkamumo medžiok­lei bandymuose.
Per bandymus urvuose šuo neturi būti beatodairiškai piktas, jis turi ryžtingai įveikti priešininką. Atsiradus patyrimui, jis privalo išmokti urve tinkamai stverti žvėrį, niekada nesitraukti. Jei žvėris ar­šiai ginasi, šuo turi pulti dar pikčiau. Idealus atvejis, jei šuo stveria lapę ar opšrų (ne mažesnį, kaip pats šuo), laiko jį kurį laiką arba tempia. Labai gerai ver­tinamas šuns darbas, kai jis laiko opšrų minutę, o puikiai — kai dvi minutes. Šuo opšrų turi stverti už sprando arba už skruosto, o lapę — už gerklės arba krūti­nės.

Norint išlaikyti bandymus urve, šuo tu­ri bent jau loti ant žvėries ne toliau kaip už metro. Po žvėries šuolių šuo privalo tuoj prat grįžti per minimalų atstumą.

Medžiojant urvuose žvėris, iš šuns rei­kalaujama tam tikro atkaklumo. Kai tikri­namas šuns balsas prieš uždarytą sklendę (dirbtiniuose urvuose), nieku blogo, jei šuo po kurio laiko iš urvo išbėgs. Tačiau, jei šuo išbėga iš urvo, kai sklendė pakel­ta, jo darbo įvertinimas mažinamas balu. Jei šuo palieka urvą daugiau kaip tris kartus — darbas nutraukiamas, šuo ban­dymų neišlaikė.

Šuns balsas, kaip įau minėta, tikrinamas prieš uždarytą sklendę. Kadangi kai ku­rie šunys prieš sklendę loja silpnai, jų balsas vertinamas darbo metu. Sutikęs žvėrį, šuo turi nuolat garsiai loti. Šuo nebeloja tik tuo metu, kai žvėrį stveria ar­ba kai žvėris pabėga. Kai tarp lojimo būna ilgos pauzės, įvertinimas mažinamas. Loji­mas be žvėries laikomas klaida. Taip kar­tais būna, kai šuo dresuojamas tuščiuose urvuose. Rimta klaida — šuo lyg katė prie žvėries sėlina, taip šuniui elgiantis, medžioklė niekuomet nebus sėkminga. Taigi ir dėl balso šuo gali bandymų neiš­laikyti.

Į urvą šuo turi bėgti tuoj pat po šeimi­ninko komandos. Tik jaunų šunų bandy­muose šeimininkas gali savo augintinį skatinti tai daryti.

Šuo taip pat privalo sugautą arba pasmaugtą žvėrį ištraukti iš urvo. Šiam darbui reikia kito, ne trumpesnio kaip keturių metrų ilgio dirbtinio urvo. Ban­dymams naudojamos katės arba lapės. Pageidautina, kad jos būtų sumedžiotos bandymų dieną. Iš šuns nereikalaujama, kad jis žvėrelį atneštų. Pakanka, jei šuo katę ar lapę ištraukia iš urvo. Minimalų įvertinimą šuo gauna tada, kai jis žvėrelį ištraukia iš urvo per metrą — kad šeimi­ninkas galėtų pasiekti jį ranka. Jei šuo savarankiškai netraukia žvėries iš urvo, šeimininkas gali jam padėti pavadėliu, bet tuo atveju jo darbas įvertinamas taip pat žemu balu. Kai kurie šunys netraukia žvėrelio iš urvo, kai aplinkui sukiojasi svetimi žmonės ir šunys. Todėl prie urvo turi būti tik ekspertas ir šeimininkas.

Šuns uoslė tikrinama, kai jis seka bė­gančio, nematomo kiškio pėdsaku. Be to, šuns uoslę galima įvertinti pagal jo darbą urve, vandenyje, kraujo pėdsaku. Šunys, greitai ir teisingai narpliojantys kiškio pėdsakus, be abejo, turi gerą uoslę, ypač jei jie mažai blaškosi į šalis, neklysta. Jei šuo dažnai pameta pėdsaką, vingiuoja, tai paprastai rodo, kad jo uoslė ne per geriausia. Tačiau tai galima paaiškinti ir pernelyg dideliu šuns jaudinimusi, ypač jei jis jaunas.
Vertinant šuns uoslę, būtina atsižvelgti į orą, vėją, Jo kryptį, drėgnumą, vietovę.

Vertinant ieškojimo tikrumą, žiūrima, ar randa šuo šviežius pėdsakus ir kaip jis iuos randa, ar toli eina pėdsaku, kaip įvei­kia kliūtis. Nelaikoma klaida, jei šuo bė­ga šalia pėdsako iš pavėjinės pusės.

Labai svarbu, ar šuo nemeta pėdsako, vos iš jo išklydęs. Ryžto, atkaklumo daž­nai trūksta tiems, nors ir gerą uoslę turintiems šunims, kuriuos mokydamas šei­mininkas „laikė trumpai” (vos tik šuo dingdavo iš akių, tuoj kviesdavo, neturė­davo kantrybės palaukti, kol šuo išnarp­lios nubėgusio žvėries pėdsakus). Kartais pėdsakų kvapas gali būti labai silpnas, bet atkaklus šuo vėl ir vėl grįžta į tą vie­tą, kur pėdsakus pametė, rodo didelį norą jais sekti. Jagdterjeras privalo loda­mas (kaip ir skalikas) persekioti matomą kiškį bei pėdsaku nematomą. Labai gerai vertinamas šuns darbas, jei jis lodamas vejasi matomą kiški tris šimtus metrų. Tokį pat atstumą jis turi persekioti kiškį ir įo nematydamas.

Jagdterjerus būtina išmokyti sekti krau­jo pėdsaku. Kaip lauko bandymuose tik­rinami šie šuns sugebėjimai? Imama ket­virtis litro galvijų ir laukinių žvėrių krau­jo mišiniu ir pavėjui daromas dirbtinis (prieš tris valandas iki bandymo) 400 metrų ilgio pėdsakas. Atstumas tarp dvie­jų kraujo pėdsakų turi būti ne mažesnis kaip šimtas metrų. Pėdsakas turi turėti du bukus kampus. Pėdsako pradžia (kur kul­ka kliudė žvėrį) pažymima ryškia kraujo žyme ir nukirptų šerių kuokštu. Pėdsakų pabaigoje dedamas nukautas žvėris (išskrostas, išdarinėtas ir užsiūtas).

Šeimininkas su pavadėliu (ne trumpes­niu kaip penkių metrų ilgio) atveda šunį prie pėdsakų pradžios, ir šis privalo sa­varankiškai (o ne šeimininko tempiamas) sekti pėdsaku ir atvesti prie žvėries. Jei šeimininkas pats mato, kad šuo nukrypo nuo pėdsako, jis gali jį pataisyti. Jei tai atsitiko ne daugiau kaip tris karius, šuns darbo įvertinimui tai neturi reikšmės (jei šuo pametė pėdsaką, šeimininkas gali jį grąžinti į tą vietą, kur tai atsitiko). Tuo tarpu jei šuns klaidą yra priverstas ištai­syti ekspertas, tai dėl kiekvieno tokio grąžinimo šuns darbas vertinamas vienu balu mažiau. Jeigu tai tenka daryti dau­giau kaip tris kartus — šuo bandymų ne­išlaikė. Kiekvienam bandomam šuniui tu­ri būti daromas atskiras kraujo pėdsakas.

Pasibaigus bandymams kraujo pėdsaku, žiūrima, kaip šuo reaguoja į sumedžiotą žvėrį. Dėl to šuns šeimininkas ir eksper­tai slepiasi maždaug už trisdešimties metrų nuo žvėries. Šuo dar kartą siunčiamas prie jau matomo žvėries. Jeigu jis bando žvėrį smaugti, stverti, kratyti arba sten­giasi jį tempti pas šeimininką — viskas gerai. Tuo tarpu jei šuo pradeda žvėrį draskyti — jis egzamino neišlaikė.

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.