Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ką Nemunas nusinešė praeitin

in Istorija

Paskutinėmis dienomis vėl girdimas žvejų verslininkų, nusikalstamas, reikalavimas dėl verslinės žvejybos draudimo atšaukimo Lietuvos vidaus vendenyse. Mes savo ruožtu pasikapstėme archyvuose ir pateikiame šiokios tokios statistikos apie tai ko ir kiek turėjome, deja neišsaugojome. Norisi tarti – „susimąstykime, kol dar ne vėlu“, tačiau paskaičius, susidaro įspūdis, kad jau vėlu…

Atlantiniai eršketaiAcipenser sturio L. Tai vienintelė eršketinių žuvų šeimos rūšis, kuri dar netoli­moje praeityje buvo gana gausi Šiau­rės ir Baltijos jūrų baseinuose. Pagal neršto ekologiją, eršketai — būdingos praeivės žuvys — užauga ir subręsta jūrose, o neršia vėlai pavasarį ir vasa­ros pradžioje didesnėse upėse. Patinai pirmą kartą neršia sulaukę 7—9, pate­lės — 8—14 metų amžiaus. Užauga iki 3,5 metro ilgio ir daugiau kaip 200— 300 kilogramų svorio.

Karaliaučiaus profesoriaus B. Benekės žiniomis (1881), atlantiniai eršketai dar 16—18 amžiaus Kuršių marių šiaurinėje dalyje, Nemuno avandeltoje ir jo že­mupyje buvo labai svarbios verslinės žuvys.

Eršketai Kuršių marių baseine, kaip ir Vakarų Europos vandenyse, pradėjo sparčiai nykti 19 amžiaus antroje pusėje. Praeito šimtmečio pirmoje pusėje eršketai Baltijoje ir Kuršių mariose tapo reta žuvimi. J. Elisonas rašo, kad prieš antrąjį pasaulinį karą vienas kitas eršketas kartais būdavo sugaunamas Nemune prie Kačerginės, Vilkijos, Sudargo ir Kuršių mariose prie Juodkrantės. Pagal J. Maniuką, paskutinį kartą migruojan­tis į nerštą eršketas (patelė, ilgis — 254 cm, svoris — 120 kilogramų, ikrų svo­ris 18 kilogramų) Kuršių mariose buvo sugautas 1955 metų pavasarį. Neringos žvejai kalbėjo, kad 1957—1958 metais Baltijoje buvo pagauti eršketai, tačiau šito mums patikrinti nepavyko. Mano­ma, kad didžiausią neigiamą poveikį šių labai vertingų ilgaamžių žuvų ištek­lių natūraliai reprodukcijai padarė gro­buoniška žvejyba per nerštą, suintensyvėjęs gamybinis vandenų užteršimas ir išsivysčiusi motorinė laivyba.

LašišosSalmo salar L. Natūra­laus paplitimo arealas — Atlanto van­denyno šiaurinės dalies jūrų baseinai. Kaip būdinga praeivė žuvis, subręsta jūrose, bet nerštui vasarą ir rudenį mig­ruoja į upes. Į Kuršių marias įplaukian­čių Baltijos lašišų svarbesnės nerštavietės rastos Minijoje, Nemune, Neryje ir didesniuose šių upių intakuose.

Pačioje Baltijos jūroje lašišos pasi­skirstę nevienodai: apie 70 procentų jų neršia Botnijos įlankos ir tiktai 30 procentų — kitų rajonų baseinuose.

Apie lašišų gausumą senesniais lai­kais Kuršių marių baseine galima susi­daryti tam tikrą vaizdą, tyrinėjant jų gaudymo būdus. Žinoma, kad iki XIX am­žiaus lašišų gaudymui įvairiose Nemu­no deltos atšakose prie Rusnės kiek­vienais metais būdavo pastatoma po kelis arba keliolika vartų, kurių įren­gimas buvo gana sudėtingas, brangus ir reikalavo nemažo žvejiško patyrimo. Antroje XIX amžiaus pusėje, sumažėjus lašišų ištekliams, Rusnės žvejai statyda­vo tiktai vienus vartus Skirvytėje. Sta­tant vartus pirmiausia nuo kranto iki kranto įstrižai upės vagos vienoje eilėje eidavo  15—20 centimetrų storio tvirti poliai, kurių galai išsikišdavo virš vandens apie metrą. Polių viršų skersai sujung­davo kartelėmis ir tuomet tarp dviejų polių vertikaliai sukaldavo po du plo­nesnius kuolus, vadinamus tarppoliais. Prie įrengtos polių ir kuolų tvoros nu­leisdavo į vandenį tinklinę užtvarą — ledingį su 80 milimetrų dydžio akimis, numegztą iš storo siūlo. Ledingį srovė prispausdavo prie tvoros, o jo apačią, kad nepraslystų lašišos, užbadomis ir smaigsčiais žvejai prispausdavo prie dugno, viršų pritvirtindavo prie polių. Mažiems laivams praplaukti prie kairio­jo Skirvytės kranto būdavo paliekamas 3 metrų pločio tarpas be tarppolių, o dideliems laivams — prie dešiniojo kranto — 6—7 metrų tarpas be polių. Laivai pro vartus būdavo praleidžiami tiktai nustatytu laiku, nuleidžiant tar­puose iki reikiamo gylio ledingį. To­kion užtvaron atsimušusios lašišos pa­kliūdavo į 15 metrų ilgio su trim lan­kais ir dviem inkilais venterį, kurio sparnai būdavo prismeigiami per 30 — 40 centimetrų žemiau užtvaros. Kai la­šišų buvo daug, žemiau vartų upės dugne būdavo išdėliojama daugybė tuš­čių bučių ir upę dar apžvejodavo trau­kiamu dviejų sparnų tinklu, vadinamu nešintiniu, padarant per dieną kelis traukimus. B. Benekė nurodo, kad 17— 18 amžiuose žemiau užtvaros su vente­riu žvejai įrengdavo antrą kuolų sie­ną ir prie jos tarpais nuleisdavo ledin­gį, kuris sulaikydavo nuo aukščiau esančių vartų atsimušusias lašišas, grįž­tančias į marias. Uždarius žemutinius vartus, skersai upės užmesdavo plaukia­mąjį (leidamąjį) tinklą, kurio galus, eidami krantu pasroviui prilaikydavo žve­jai. Senuose raštuose pažymima, kad vienu plaukiamojo tinklo užmetimu tarp vartų būdavo pagaunama po keletą šimtų lašišų. Pavyzdžiui, 1827 metais vieną rugpjūčio dieną Skirvytėje buvo sugauta 1500 lašišų.

PerpelėsAlosa fallax (Lacepede). Šios stambios (užauga daugiau kaip iki 50 centimetrų ilgio ir 1,2 ki­logramo svorio) ir pulkaus skonio silkės dar nelabai seniai buvo gana gau­sios europiniuose Atlanto vandenyno pakraščiuose, Šiaurės ir Baltijos jūrose. Kiekvienų metų gegužės — birželio mėne­sį iš Baltijos dideli perpelių būriai nerš­tui įplaukdavo į Kuršių marias ir Ne­muno žemupį. Nemaža šių silkių dar būdavo sužvejojama ir XX amžiaus pir­moje pusėje. Pavyzdžiui, 1936 metais jų Kuršių mariose buvo sugauta 59,66, o 1948 metais — net 57,5 tonos. Paskutini kartą 1957 metais statistikos už­registruotas perpelių verslinis laimikis mariose tesiekė tiktai pusę tonos. Pas­taruoju metu ši žuvų rūšis baseine be­veik visiškai išnyko.

SpariaiAbramis ballerus (L.). Skelbtomis C. Vogto, B. Hoferio ir B. Benekės žiniomis, šios į karšį labai pa­našios žuvys Baltijos jūros beseino di­desnėse upėse, kai kuriuose ežeruose ir Kuršių mariose iki 19 amžiaus buvo gana dažnos.

VėgėlėsLota lota (L.). Papliti­mo arealas — įvairaus tipo gėlieji Šiau­rės Azijos, Vidurio ir Šiaurės Europos vandenų baseinai. Kuršių marių baseine vėgėlės yra pusiau praeivės žuvys — užauga ir subręsta mariose, bet nerštui traukia į Nemuno žemupį, Miniją ir ki­tus didesnius intakus. Po neršto suau­gę žuvys tuojau pat grįžta į gilesnes marių vietas.

Iki 1972 metų vėgėlės Kuršių marių baseine buvo labai svarbios verslinės žuvys, visur gaudomos be jokių apribo­jimų. Laimikiai mariose 1948—1972 me­tais svyravo nuo 34,1 iki 343,1 tonų. Nemuno žemupyje 1950—1972 me­tais būdavo sugaunama 16,3—178,7 tonos vėgėlių.

Katastrofišką vėgėlių iš­teklių reprodukcijos sutrikimą aiškiai parodė 1976 metai, kai versliniai jų lai­mikiai mariose sumažėjo iki 11,5, o Ne­muno žemupyje ir Minijoje — iki 6,1 tonos. Šitiek vė­gėlių ankstesniais metais Rusnės žvejai Nemuno žemupyje pagaudavo per vie­ną dieną.

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų