Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Juodoji našlė ir kiti…

in Patarimai

Kiekvieną pavasarį nemaža mūsų turistų pabyra po Vidurinės Azijos dykumas, pu­sdykumes, jas supančias priekalnes, kal­nus.

Visa tai įdomu ir gerai; negerai, kad ne kiekviena grupė būna pasirengusi gy­dytis nuo gyvačių ir voragyvių įkandimų. Pats gerai žinau tokį atvejį — Kopetdago kalnuose musų turistai prisigaudytus skorpionus bandė maitinti… karakurtais ir ta­rantulais (!), kurių, aišku, visai nepažinojo.

Taigi dažnai ne tik kad vaistų neturime, bet nė nežinome, kas per voras po pala­pinę roplinėja…

N. Ėrgaševas Uzbekijoje yra aptikęs 15 rūšių nuodingų voragyvių, o V. Varlamovas Turkmėnijoje vien tik skorpionų su­rado septynias rūšis.

Karakurtas — pats nuodingiausias voragyvis, ypač patelė, kuri dar vadinama juodąja našle. Jos kūno ilgis siekia iki dviejų centimetrų; patinas gerokai mažes­nis — iki 0,7 centimetro, pilvelis margas, su baltomis dėmelėmis ir raudonu apvadė­liu iš kraštų.

Karakurtai dažniau aptinkami drėgnes­nėse vietose. Gyvena tarp skurdžios auga­lijos, dirvos plyšiuose, apleistuose grauži­kų urveliuose, po akmenimis, žemės gru­mstais. Po pavasario migracijos karakurtai gyvena sėsliai. Aplink urvelį pritiesia 20 — 40 centimetrų ilgio tvirtų gaudomųjų tinkių, netvarkingai ištiestų į visas puses. Patelė kiaušinėlius deda į kokonus, kurie yra gelsvai balti, apvalūs, mažo riešuto dydžio ir kabo urveliuose. Karakurto nuodai pavojingiausi birželio—rugpjūčio mė­nesiais.

D. Charitonovo duomenimis, Kopetdago kalnuose dažni baltieji karakurtai. Jų bio­logija nedaug tesiskiria nuo tamsiųjų gi­minaičių biologijos. Pilvelis baltas, galva – krūtinė ir kojos — šviesiai rudos. Patelių pilvelis turi keturis ryškius taškučius. Lizdą suka augalų viršūnėse — per 30 — 100 centimetrų nuo žemės paviršiaus. Lizdo forma primena apverstą piltuvėlį. Nuo jo iki pat žemės tįso gaudomieji tinklai.

Karakurtų nuodai 15 kartų stipresni už gyvatės barškuolės nuodus. Jie plinta lim­fos apytaka, veikdami centrinę nervų, kraujo apytakos sistemas, kraujo sudėti; vystosi anemija.

Karakurtas arba juodoji našlė. Nuotr. - 500px.com
Karakurtas arba juodoji našlė. Nuotr. – 500px.com

M. Sultanovas aprašo atvejį, kai karakurtas įkando į alkūnę. Įkandimo vieta pa­raudo, atsirado vandeninga pūslelė. Nu­kentėjusiojo būklė buvo sunki: dusulys, širdies tachikardija, kritęs arterinis krau­jo spaudimas, skausmas, paplitęs po visą kūną, stiprus ašarojimas, lipnus šaltas pra­kaltas. Veikiant karakurtų nuodams, būna chaliucinacijos, kliedesys, atsiranda mir­ties baimė; nukentėjusysis gali blaškytis, raudoti, rėkti. Beveik visada būna galvos skausmai, kartais jaučiami tariamojo apen­dicito priepuoliai.

Štai kas apie karakurto nuodus rašoma knygoje „Gyvūnų gyvenimas“ (trečias to­mas):

,,Įkandimo vietoje matyti maža raudona dėmelė, kuri greit pranyksta. Po 10 — 15 minučių aštrus skausmas apima pilvą, juosmenį, krūtinę, tirpsta rankos. Praside­da stiprus psichinis susijaudinimas, įkąsta­sis jaučia mirties baimę. Neretai ima suk­tis galva, trūksta oro, prasideda traukuliai, vėmimas. Būdingi požymiai — pamėlyna­vęs veidas, pulso sulėtėjimas ir aritmija, baltymai ir kraujas šlapime. Po to įkąsta­sis pasidaro vangus, tačiau būna neramus, stiprus skausmas jam neleidžia miegoti. Po 3 — 5 dienų odoje pasirodo būdingi iš­bėrimai ir būklė pagerėja. Visai pasveikstama per 2 — 3 savaites, bet silpnumas jaučiamas dar daugiau kaip mėnesį. Sun­kiais atvejais, kai nebūna medicininės pa­ramos, praėjus dienai ar dviem po įkan­dimo, ištinka mirtis.“

Geriausias vaistas, įkandus karakurtui, — prieškarakurtinis serumas. Beje, jis tin­ka, įkandus tarantului, skorpionui, nes šių voragyvių nuodų cheminė sudėtis panaši, įleidus į raumenis 5 — 10 kubinių centimet­rų, įkąstojo kančios sumažėja, o po 3 — 4 dienų jis pasveiksta. Leidžiant serumą, būtina pasirengti anafilaktinei reakcijai (šokui), todėl būtina turėti specialų prepa­ratą.

[mks_pullquote align=“right“ width=“300″ size=“14″ bg_color=“#1e73be“ txt_color=“#ffffff“]Bėda ta, kad miegantysis karakurto įkandimo gali ir nepajusti. Kai atsiranda skausmas, nuodai jau būna pasklidę po visą kūną.[/mks_pullquote]P. Marikovskis teigia, jog tais atvejais, kai nėra serumo, įkandimo vietą būtina prideginti degtukų galvutėmis. Aukštoje temperatūroje nespėję pasklisti nuodai su­yra. Tačiau tą reikia padaryti žaibiškai — po dviejų minučių jau būna vėlu.

Nuo karakurtų įkandimų labai kenčia gyvuliai. Ypač jautrūs kupranugariai ir arkliai; jie dažniausiai žūsta. Tais metais, kai karakurtų smarkiai pagausėdavo, kris­davo labai daug gyvulių.

Bėda ta, kad miegantysis karakurto įkandimo gali ir nepajusti. Kai atsiranda skausmas, nuodai jau būna pasklidę po visą kūną. Todėl prideginimas tinka tik tada, kai juntamas ar matomas pats kan­dimo momentas.

Vidurinėje Azijoje gausu skorpionų. Kai kada jie užauga net iki 8 centimetrų ilgio. Kūno spalva geltona arba juoda. Gyvena apleistuose graužikų urveliuose, po akme­nimis, įvairiuose plyšiuose.

Skorpionas
Skorpionas

Skorpionai nuodus įleidžia uodegos smū­giu. Skorpiono įgėlimas — tai puolimo ir gynybos įrankis. Skorpionų nuodai smul­kius bestuburius gyvūnus, kuriais jie minta, veikia beveik akimirksniu: tie kaipmat nustoja judėję. Tačiau stambesni šimtako­jai ir vabzdžiai miršta ne iš karto, gyve­na dar dieną kitą. Smulkiems žinduoliams skorpionų nuodai dažniausiai būna mirtini. Žmonėms skorpionų įgėlimai nebūna mir­tini, nors yra pasitaikę ir labai sunkių atvejų, net pasibaigusių mirtimi; dažniausiai taip būna, kai įkandami vaikai. Įgėlus skorpionui, pajuntamas skausmas, įgėlimo vieta ima tinti, vėliau apima mieguistu­mas, ima krėsti šaltis, kartais pakyla tem­peratūra. Paprastai po dienos ar dviejų tie reiškiniai dingsta, tačiau gali ir užsitęsti. Viskas priklauso nuo to, koks skorpionas įkando, kada ir ką.

Skorpionų nuodai veikla centrinę ir periferinę nervų, kraujagyslių, kvėpavimo sistemas. Padėti galima jau minėtu prieškarakurtiniu serumu, nors yra gaminamas ir specialus priešskorpioninis serumas.

Skorpionų nuodai pagal poveikį užima tarsi tarpinę vietą tarp karakurtų ir taran­tulų.

Įkandus tarantulams, rimtos grėsmės gyvybei paprastai nebūna. Kai kanda ta­rantulas, jaučiamas skausmas, odoje ma­tyti du pradūrimai; atsiranda dvi dėmelės, įkandimo vieta parausta, audiniai patinsta. Skausmas po kūną neplinta. Įkąstasis bū­na apatiškas, mieguistas. Žinoma, tarantu­lo nuodai nė iš tolo neprilygsta karakurto nuodams. Jų poveikį galima palyginti su stambių širšių įgėlimais. Labiausiai skauda, įkandus stambiųjų rūšių vorams — patelėms vasaros pabaigoje.

[mks_pullquote align=“left“ width=“300″ size=“14″ bg_color=“#1e73be“ txt_color=“#ffffff“]Išbandyta: nelaisvėje laiko­mos ir specialiai penimos jos ryja tol, kol sprogsta jų pilvas, o šiam sprogus — vis tiek ryja…[/mks_pullquote]Nuodingiems voragyvlams N. Ėrgaševas priskiria ir juoduosius vorus. Šie dažniau sutinkami priekalnėse. Patelių kūno ilgis siekia iki trijų centimetrų. Iš viršaus jų kūnas tamsus, galva – krūtinė — gelsva; patinų pilvelis raudonas, su 4 arba 6 juo­dais taškučiais, galvakrūtinė juoda. Lizdą susisuka purioje dirvoje, urveliuose, šalia ištiesia gaudomųjų tinklų. Įkandus juoda­jam vorui, iš žaizdos gali bėgti kraujas, jaučiamas stiprus skausmas, įkandimo vie­ta aptirpsta.

Trumpalaikius sveikatos sutrikimus gali sukelti skolopendrų įkandimai. Tose vie­tose kūnas patinsta, gali pakilti tempera­tūra. Žinoma, jautresniems žmonėms ir skolopendrų nuodai pridaro daug nema­lonumų: pavyzdžiui, įkandus į plaštaką, ranka gali ištinti iki pat alkūnės, tempera­tūra gali pakilti iki 39 laipsnių (kartais net daugiau), ima krėsti šaltis, pykina. Tokie reiškiniai po poros parų išnyksta.

Pas mus dažniausiai pasitaikančios žie­duotosios skolopendros būna iki 10 cen­timetrų ilgio, rusvai gelsvos spalvos. Turi net 23 poras kojų. Tai plėšrūnės, mintan­čios įvairiais vabzdžiais, jų vikšrais.

Nuodingomis laikomos ir falangos. Iš pir­mo žvilgsnio jos primena tarantulus. Kūno spalva šviesiai gelsva, ilgis — iki 7 cen­timetrų. Pavojaus metu būna gąsdinamoji poza: pakeltos į viršų priekinės kojos, at­verti žandikauliai. J. Pavlovskts įrodė, kad falangos nenuodingos.

Žieduotoji skolopendra arba šimtakojis
Žieduotoji skolopendra arba šimtakojis

Falangos — irgi plėšrūnės, be to, nepap­rastai ėdrios. Išbandyta: nelaisvėje laiko­mos ir specialiai penimos jos ryja tol, kol sprogsta jų pilvas, o šiam sprogus — vis tiek ryja…

Visi čia minėtieji nuodingieji bestubu­riai aktyvūs naktį. Dieną juos sunku pas­tebėti. Todėl būtina būti atsargiems sute­mus, prie laužo, o nakvoti rūpestingai pa­rengtose palapinėse. Naktį lauke palieka­mus daiktus verta sudėti į maišus, o šiuos užrišti. Rengiantis nakvynei, svarbu ap­žiūrėti vietą; juk, be voragyvių, dar gali pasitaikyti ir gyvačių.

P. Marikovskis nustatė, kad žmonių tai­komi apsaugos būdai nuo voragyvių netu­ri jokios prasmės. Voragyviai beveik ne­turi uoslės ir nereaguoja nei į veltinį, nei į avikailį, nei į virvutę; taip pat nebijo drėgmės, cheminių medžiagų — lizolio, kreolino, karbolio rūgšties. Šios priemonės, matyt, gali padėti tik saugantis nuo gyva­čių.

Žodžiu, rengiantis keliauti po Vidurinę Aziją, reikia pasirūpinti vaistais, grupėje turėti mediką, išmanantį, ką daryti, jei įkanda karakurtas ar gyvatė.

Vytautas Oškinis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai

Turisto savikontrolė

Žygio metu turistas neturi pamiršti savikontrolės: teisingai pasirinkti žygio tempą, laiku pastebėti

Higiena turistiniame žygyje

Pasiruošimas žygiui pradedamas nuo treniruočių, kurių krūvis nuolat didinamas, kol pasiekiamas rei­kalingas

Mityba turistiniame žygyje

Žmogaus darbingumui didelę reikšmę turi gerai organizuota mityba. Tai ypač svarbu sudėtingose
Pakilti į Viršų