Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Jie piešė briedžius

in Istorija

Labiausiai nuo mūsų dienų nutolusiame akmens amžiuje pirmykščio žmogaus vaiz­duotė buvo sukūrusi daugybę dievybių — miško ir vandens, oro ir žemės „šeiminin­kų“, kuriuos žmonės ir garbino. Iš kaulo, rago, titnago, medžio, molio, gintaro jie gamindavo įvairių žvėrių ir paukščių figū­rėles, darydavo apeigines lazdas, užsibai­giančias gyvūnų galvomis. Namų ūkio ra­kandai buvo ornamentuojami jų atvaizdais. Iš etnografinės medžiagos žinome, jog medžiotojų ir žvejų tautelės tikėjo, kad yra gamtos „šeimininkai“, valdantys tam tikras jos dalis. Paprastai tai būna dideli ir stiprūs žvėrys, galintys atiduoti žmo­gui savo valdomų bandų dalį. Žmonės jautėsi nuo jų priklausomi, jiems aukojo, prašė jų malonės. Nematydami tikrojo „šeimininko“, jie gamindavo „vietininkus“, kurie pavaduodavo neregėtas dievybes ma­ginių apeigų metu, meldžiant gausių me­džioklės ir žvejybos laimikių.

Šiuo metu Rytų Pabaltijo akmens am­žiaus archeologinėje medžiagoje yra žino­ma daugiau kaip, 60 zoomorfinių žvėrių ir paukščių figūrėlių. Tarp jų galima atpa­žinti briedžius, elnius, šernus, lokius, tau­rus, ruonius, bebrus, antis, žąsis, gulbes, tetervinus, linges. Antai unikalios Lietuvo­je yra Šventosios 3 b gyvenvietėje, datuo­jamoje III tūkstantmečio prieš mūsų erą viduriu, rastos iš kaulo padarytos apeigi­nės lazdos, užsibaigiančios realistiškai pavaizduotomis briedžių galvutėmis. Meni­ninkas, skaptavęs šias galvutes, labai ge­rai išmanė žvėries anatomiją. Jis pabrėžė nežymų, bet charakteringą gūbrelį ant kaktos, briedžiui būdingą atvipusią apatinę lūpą, ataugą pasmakrėje ir kitus bruo­žus. Tarp skulptūrėlių, vaizduojančių žvė­ris, briedis pasitaiko dažniausiai. Tai ir suprantama, nes jau nuo mezolito pradžios aštuntojo tūkstantmečio prieš mūsų erą briediena buvo kasdieninis maistas, o iš odos buvo siuvami drabužiai, iš vamzdi­nių kaulų buvo gaminami darbo įrankiai ir namų apyvokos reikmenys. Tarp paukščių skulptūrėlių vyrauja vandens paukš­čiai, paukščių galvutėmis dažnai baigiasi kaušelių rankenos. Neretai skulptūrėlių galvutės specialiai nulaužtos. Tai sietina su maginėmis apeigomis prieš paukščių medžioklę. Mat akmens amžiaus žmogaus mityboje paukščiai užėmė svarbią vietą, ypač pavasarį per badmetį. Vieninteliai du žuvų atvaizdai Pabaltijyje rasti Kretuono I b gyvenvietėje ant puodų, pagamintų trečiojo tūkstantmečio prieš mūsų era viduryje.

Pirmykščio žmogaus požiūris į aplinką ir jo dvasinis pasaulis pamažu kito drauge su į praeitį slenkančiu akmens amžiumi. Tuo metu į baltu genčių žemes iš dabarti­nės Austrijos ir Vengrijos teritorijų bei kitur Pietų Europoje buvusių vario, alavo, sidabro kasyklų buvo gabenami metalai, o atgal plaukė gintaras, žvėrių kailiai. Pra­slinko visas tūkstantmetis nuo geležies pasirodymo Lietuvoje, kol mūsų eros I tūkstantmečlo viduryje tarp materialinės kultūros dirbinių ryškiai sidabru ir žalva­riu suspindo unikalūs papuošalai ir buiti­nės paskirties reikmenys, ornamentuoti briedžių, elnių, antelių, žąselių figūrėlėmis, taurų galvų atvaizdais. Pavyzdžiui, pasta­raisiais metais Kėdainių rajone tyrinėtame Plinkaigalio kapinyne V — VI amžių kapuo­se rasti net keli dirbiniai, puošti gyvuliniu ornamentu. Tai iš tauro ragų padarytu apeiginių geriamųjų ragų sidabriniai ap­kalai, sidabrinė paauksuota ir žalvarinė lankinės sagės, kurių galai užsibaigia gy­vūnų galvutėmis. Joniškio rajone Jauneikių V — XII amžių kapinyne rastas žalva­rinis sidabro plokštele dengtas pakabutis su įrėžtomis žąselių figūrėlėmis ir dvi žalvarinės lankinės sagės, viena su anties (?) galvute, kita su stilizuota žvėries ar pau­kščio galvute. Mažeikių rajone Kukių V — VI amžiaus lobyje aptikti žalvariniai ge­riamojo rago apkalai su kiaurai išpjau­tomis antelių figūrėlėmis. Kretingos rajone Lazdininkų III — XII amžių kapinyne pastaraisiais metais rastos dvi VII- VIII am­žiaus žalvarinės lankinės sagės, papuoštos stilizuotomis gyvūnų galvutėmis.

Šie dirbiniai pagaminti vadinamuoju Di­džiojo tautų kraustymosi laikotarpiu (V – VIII amžiai). To meto amatininkai auksa­kaliai, palyginti su kitomis epochomis, ga­mino visai naujo stiliaus gaminius, orna­mentavo juos labai realistinėmis gyvūnų figūrėlėmis. Ilgainiui šis realistinis gyvūnų vaizdavimas nyko, užleisdamas vietą fantastiškesniems motyvams. Vis dažniau gy­vūnų figūrėlės būdavo stilizuojamos, daro­mos sudėtingesnių formų, pasirodė ir naminių gvvunų atvaizdų. Stilizuotu gyvuliniu ornamentu puoštų dirbinių dabar randama vis daugiau ir daugiau. Pirmiausia minėtos sidabrinės ir žalvarinės gyvulinės lankinės ir pasaginės sagės, apyrankės, kalavijų makštų galų apkalai, ypač paplitę Vakarų Lietuvoje. Jaučiama Šiaurės Europoje pa­plitusio ornamento įtaka. Mat vikingų epochoje (VIII amžiaus pabaiga — XI am­žius), plečiantis kultūriniams ryšiams su Skandinavija, vietiniai amatininkai, matyt, savinosi ir mėgdžiojo germanų kraštuose paplitusį labai stilizuotą gyvulinį ornamen­tą, kuriuo savaip perdirbtu puošdavo vieti­nius dirbinius. Tokio ornamento pavyzdys — Šilalės rajono Žąsino X — XII amžių kapinyne rastas žalvarinis kalavijo makšties galo apkalas su stilizuota išskleistais spar­nais paukščio figūrėle. Kito kalavijo makštų galo apkalo, rasto tame pačiame Žąsino kapinyne, ornamente dominuoja keturkojis gyvūnas. Jo ilgas, juostos pavidalo kūnas užima visą dirbinio paviršių. Stilizuotomis žirgų galvutėmis dabintos pasaginės sagės Lietuvoje pasirodė XI amžiaus pradžioje ir tarp kitų dirbinių dominavo net iki XIV — XV amžiaus pradžios. Jos rečiau randamos kapuose, dažniau lobiuose, šios sagės yra tikri taikomojo meno šedevrai. Keletas tokių sidabrinių pasaginių sagių su stilizuotomis žirgų galvutėmis atsitikti­nai rastos Ukmergės rajone Geilogaliuose, Kurklintiškiuose, Obeliuose, Trakų rajone Mitkiškėse, Šakių rajone Pakalniškiuose, Šilutės rajone Švėkšnoje, Prienų rajone Stakliškių XIII — XIV amžių lobiuose ir ki­tur.

Tad gyvulinis ornamentas praėjo daugelio tūkstančių metų raidos kelią. Akmens amžiuje ir ankstyvojo metalo laikotarpiu žvėrių ir paukščių figūrėlės bei atvaizdai buvo naudojami apeiginiams tikslams. Vėliau gyvulinis ornamentas prarado tie­sioginę paskirti ir tapo tik puošybos ele­mentu baltų, vėliau ir lietuvių materialinės kultūros dirbiniuose. Tuomet jis ir įgijo savitų, tik mūsų protėvių gaminiams bu­dingų bruožų.

Vytautas Kazakevičius

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų