Išgyvenimo stacijos – “Nojaus laivai”

in Mokslas

Pilkasis kiškis. Kiek su juo susiję vil­čių ir širdies plakimo. Tos viena ar dvi dienos metuose, kai susirengiama juos pagainioti, iš tikrųjų tapo reta švente. Ir nueiti per rudeniškus lapkričio arimus bei kalveles tenka vis daugiau, o laimikis vis menkesnis. Kiškių smarkiai sumažėjo vi­soje Europoje, taip pat Lietuvoje. Tačiau yra dar nedidelių vietelių, kur net šiais kūdais metais medžioklę galima baigti per kelias valandas, įvykdžius planą. O kiek dar sėkmingai jų pasprunka po šūvio? Medžiojant kelerius metus, iš eilės vis ten pat, tokias vietas pavyksta nustatyti.

Įdomu, kad susieti tai su orais, maisto atsargomis ne visada pasiseka. Tokioje vietoje gali būti dobilai, kitą kartą ražie­nos, arimas ar šiaip pieva, o žiūrėk, lap­kričio pradžioje ten kyla kiškelis po kiš­kelio. Praeini tokias „laimingas” vietas, aplink lyg nieks labiau nepasikeitė — o baltos uodegėlės visai retai švysčioja. Manau, kad tokių vietų yra ne kiekvieno būrelio medžioklės plotuose. Tačiau tiems, kurie jų turi, tokiose vietose medžioti reikėtų ypač atsargiai. Gausumo židiniai daug reiškia rūšies atkūrimui, ir medžioto­jų garbės reikalas nors patiems nepaskandinti šių „Nojaus laivų”.

Gyvūnų gausumas konkrečioje vietoje nėra visą laiką pastovus dydis, jis kinta. Toks reiškinys būna ne tik ten, kur žmo­gus gerokai paveikė aplinką — „prikišo rankas” prie daugelio rūšių gyvūnų, ir jų smarkiai sumažėjo arba jie net išnyko, bet ir palyginti mažai pakilusiuose natū­ralios gamtos plotuose. Ir net esant nuo­latiniam neigiamam žmogaus poveikiui, gyvūnų gausumas įvairuoja. Tarp stuburi­nių tai būdinga smulkiems žinduoliams. Apskritai gausumo dinamika yra gyvūnų prisitaikymas prie aplinkos. Jis gali reikš­tis paskiro individo reakcija (fenotipinė adaptacija), individo palikuonių reakcja (genetinė adaptacija), gyvūnų populiacijos reakcija (populiacinė adaptacija). Populia­cijos reakcija — tai vidupopuliacinių gru­pių dydžio ir sudėties, pavyzdžiui, įvai­raus amžiaus individų grupių santykio, lyčių proporcijų, pakitimai. Galiausiai prisi­taikymas gali reikštis visos bendrijos biocenolinių santykių ir organizacijos pakiti­mu. Visuose gyvosios materijos lygiuose (nuo molekulinio iki biogeocenotinio) vykstantys procesai turi įtakos gyvūnų gausumui. Jie vyksta ne tik horizontaliai (vienu organizacijos lygiu), bet ir vertikąliai (tarp įvairių lygių). Procesai čia susi­pynę, sujungti grįžtamaisiais ryšiais. Kom­pleksinis šių procesų tyrimas — sudėtin­gas ir kartais labai painus uždavinys. Vi­siškai neteisinga aiškinti gausumo svyra­vimo mechanizmą tik dviem vienas nuo kito priklausančiais komponentais — maistu ir jo vartotoju.

Šiame „prisitaikymo labirinte” plačiau paanalizuosiu rūšies bei vidurūšinių gyvū­nų grupių struktūras. Yra pateiktos kelios koncepcijos. Pavyzdžiui, akademiko Sta­nislavo Švarco nuomone, rūšį sudaro sava­rankiškų, neapibrėžtai ilgai gyvuojančių populiacijų visuma, o porūšis susideda iš gretimų populiacijų, kurių vienodos morfofiziologinės ir ekologinės savybės. Pro­fesoriaus Nikolajaus Naumovo požiūriu, rūšis yra sudėtinga, skirtingų hierarchinių rangų populiacijų sistema. Pagal šią sam­pratą hierarchinė populiacijų struktūra prasideda nuo gyvūnų grupės, kuri garantuoja savo reprodukciją. Beje, įvairūs au­toriai skirtingai vadino šias grupes. Ta­čiau kai kurie pavadinimai prigijo ir daž­niausiai vartojami konkrečios rūšies gru­pei apibrėžti, pavvzdžiui, naminių pelių — didelės šeimos (J. Eibl-Eibesfeldt), liūtų – praidai (J. Adamson), miško pelių — klanai (J. Brown). Nikolajus Naumovas pateikė parcelinės grupės terminą (pagal reikšmę atitinka analogišką botanikų var­tojamą parcelės sąvoką).

Parcelinės grupės sudėtis ir dydis prik­lauso nuo rūšies seksualinių santykių sis­temos — monogamijos, poligamijos, promiskuiteto ir panašiai. Tarp žinduolių jos gana sudėtingos ir labai įvairios. Skirtumai priklauso nuo paveldimų elgsenos savy­bių, o jų realizacija — nuo gyvūnų bū­senos, padėties grupėje, stimuliuojančių ar slopinančių aplinkos veiksnių. Parcelinė grupė užima konkrečią, bet kartais daž­nai besikeičiančią teritoriją. Ji egzistuoja ne tik mozaikiniuose biotopuose, bet ir ištisinėse, didelius plotus užimančiose gy­venvietėse. Jų plotas priklauso nuo audiovizualinės ir cheminės reguliacijos ga­limybių. Tyrinėtojui patogiausia šias gru­pes nustatyti, registruojant gyvūnų kon­taktus — dažniausiai susitikinės tos pa­čios parcelinės grupės nariai, įvairių rūšių gyvūnų parcelinės grupės plotai ne­vienodi: didžiųjų smiltpelių (Rhombomys opinius) — nuo vieno iki 20 — 30 hektarų, pilkųjų švilpikų (Marmota baibacina) 20 — 300 hektarų, rudųjų pelėnų (Clethrionomys glareolus) — kelios dešimtys ar šimtai kvadratinių metrų. Parcelinių grupių biologinė reikšmė glūdi bendroje signalizacijos sistemoje, aplinkos pritaiky­me gyvenimui. Gyventi tokioje grupėje lengviau — paprasčiau susirasti maisto, gelbėtis nuo priešų, iškęsti blogus orus.

Kelios parcelinės grupės sudaro elemen­tarią populiaciją (kartais gali būti ir vie­na parcelinė grupė). Elementarios popu­liacijos teritorijoje gyvūnų tankumas gali būti nevienodas. Jei individų gausu, jie aptinkami visame plote. Jei gyvūnų mažai, jie koncentruojasi tam tikrose vietose, va­dinamosiose išgyvenimo stacijose. Būtent tik jose elementarios populiacijos gali eg­zistuoti neapibrėžtai ilgai. Švilpikų, starų, smlitpelių, pelių ir pelėnų elementarios populiacijos yra šių graužikų gyvenvietės, biotopo požiūriu esančios vienodame skly­pe, jei šis šimtus ir tūkstančius kartų didesnis už šeimos ar individo teritoriją. Paukščių ir žinduolių elementarių populia­cijų gausumas ir sudėtis nepastovūs. Jas sudaro ir išplitimo, ir išgyvenimo stacijų gyvūnai. Visoms elementarioms populia­cijoms būdingi gyvūnų pasikeitimai — da­lis jų iš išgyvenimo stacijų išeina į greti­mus biotopus.

Kelios elementarios populiacijos viena­me landšafte sudaro ekologinę, arba lo­kalią, populiaciją. Šios populiacijos stabi­lumas susijęs su struktūra. Nesuskirstyta į smulkesnes dalis vienalytė ekologinė po­puliacija, užimanti didelius „difuzinių” žvėrelių gyvenviečių plotus, neturinčius išgyvenimo stacijų, per gyvūnų gausumo depresijas išmiršta arba lieka tik jos li­kučiai. Sudėtingos struktūros ekologinė populiacija, kurią sudaro elementarios po­puliacijos, gerokai stabilesnė.

Aukščiausio hierarchinio rango yra ge­ografinės, arba nepriklausomos, populia­cijos. Jas sudaro vieno landšaftinio geog­rafinio rajono ekologinės populiacijos. Ne­priklausomos populiacijos gali neapibrėž­tai ilgai egzistuoti ir be ryšio su gretimo­mis geografinėmis populiacijomis, kiekvie­na jų gali turėti savą gausumo svyravimo ritmiką. Tačiau nereikia pervertinti šių populiacijų galimybių, užimtos teritorijos pastovumo.

Išgyvenimo stacijos — tai optimalių bio­topų ploteliai. Juose dažniausiai gimsta daugiau gyvūnų, negu miršta. Gretimuose, ne tokiuose „geruose” ploteliuose per gy­vūnų gausumo depresijas miršta daugiau individų, negu gimsta. Išgyvenimo stacijos — rūšies išlikimo rezervatai, savotiški Nojaus laivai. Paprastai jie būna landšaf­tų arba biotopų sandūrose. Ypač tai ryšku stepių, pusdykumių, šiaurės miškų pak­raščiuose. Graužikams dažniausiai tai bū­na augalų bendrijos, kuriose susiformavo jų rūšis. Sezoninė sąlygų kaita (temperatū­ra, drėgmė ir krituliai, maisto ištekliai) veikia išgyvenimo stacijas, tačiau jose gy­vūnai visada gali rasti palankesnę vietelę savo poreikiams tenkinti negu aplinkiniuo­se plotuose. Nuo išgyvenimo stacijų dy­džio ir dažnumo visame gyvūnų rūšies areale labai priklauso gausumas ir jų skai­čiaus pastovumas.

Kintant populiacijos struktūrai, kinta ir gyvūnų gausumas. Kai jų labai sumažė­ja, gali išmirti daugelis parcelinių grupių. Kas vyksta po to? Iš pirmo žvilgsnio populiacijos struktūros atkūrimo mecha­nizmas gali pasirodyti ekologiškai nenau­dingas. Išlikę gyvūnai pasidaro gerokai judresni, daug keliauja, ir tai neišvengia­mai padidina jų žuvimo galimybes. Antra vertus, gyvūnai koncentruojasi išgyvenimo stacijose, kurios irgi praretėjusios. Susi­daro naujos parcelinės grupės (pagal api­brėžimą, garantuojančios tos rūšies gyvū­nų dauginimąsi — gausėjimą), susiformuo­ja rūšies gausumo atkūrimo židiniai. Di­dėjant populiacijai, gausėja parcelinių gru­pių bei narių skaičius jose, kol galiausiai nesidauginanti populiacijos dalis išstumia­ma į prastesnius biotopus. Iš parcelinių grupių išeina jau bręstantys individai ir sudaro populiacijos rezervą. Šios kategori­jos gyvūnai labai judrūs, keliauja be krypties, ir jiems priklauso visų rūšių „tolimo ėjimo” rekordai. Šitaip vyksta rū­šies dispersija. Tam tikrą dalį to rezervo sudaro ir plėšrūnų „sugriautų” parcelinių grupių suaugę gyvūnai arba „bjauraus charakterio”, ušvyti iš grupės gyvūnai. Tokie atvejai žinomi tarp plėšrūnų, kanopinių ir kai kurių kitų žinduolių. Dėl populiacijos „organizuotos” dalies sąvei­kos su rezervu ne tik gerėja populiacijos struktūra, bet ir padidėja jos lankstu­mas — populiacija gali reaguoti į nuolat vykstančius tiek ritmiškus, tiek ir nepe­riodiškus aplinkos kitimus. Ten, kur yra išgyvenimo stacijos, gyvūnų gausumo svyravimai mažesni. Netoli ir daugiausia pa­vieniams individams migruojant, palaiko­mas ryšys tarp parcelinių grupių elementa­riose populiacijose. Dėl to būna stabiles­nės ir ekologinės populiacijos. Eksperimen­tai ir stebėjimai gamtoje parodė, kad tokie gyvūnų perėjimai dažnesni, kai mažai in­dividų, ir jie darosi retesni, gausumui di­dėjant.

Hierarchinė populiacijų sistema palyginti tobula. Rūšis reaguoja į aplinkos paki­timus plastiškai, ir atskiros jos „dalys” yra gana savarankiškos. Hierarchija tam tikru mastu didina centralizaciją — visų rangų populiacijų „paklusnumą” rūšies po­reikiams, nemažindama visos sistemos lan­kstumo. Tai labai svarbu, nes visame are­ale aplinkos sąlygos niekada nebūna visi­škai vienodos. Tačiau tokia hierarchinė struktūra ne tik reguliuoja vidurūšinius procesus, palaikančius rūšies vientisumą konkrečiu istoriniu laikotarpiu, bet ir yra natūralios atrankos pagrindas. O natūrali atranka fiksuoja pirminius mikroevoliucinius pakitimus, formuoja naujas rūšis ir dar stambesnius taksonus.

Išgyvenimo stacijų įtaką rūšies gausumo dinamikai galima pailiustruoti profesoriaus Nikolajaus Naumovo ir jo kolegų atliktais darbais Paaralės Karakumų maro židinyje. Maro sukėlėjo — bakterijos (Pasteurella pestis), jo pernešėjo — blusų (daugiausia Xenopsilla genties) ir pagrindinio šeimi­ninko — didžiosios smiltpelės santykiai gana sudėtingi, plačiau jų neaptarsiu. Tik nurodysiu, kad vadinamąjį elementarų ma­ro židinį sudaro ir didžiųjų smiltpelių gy­venvietės. Tarp jų yra tokių, kuriose net per šių graužikų gausumo depresijas indi­vidų skaičius išlieka nepakitęs, urvai sudėtingi, daugiaaukščiai, gausu paviršiu­je kaulų (vadinasi, gyvenvietė egzistuoja ilgai). Žodžiu, tokios gyvenvietės yra di­džiųjų smiltpelių išgyvenimo stacijos.

Dauguma smiltpelių (tais metais, kai jų negausu, ir visos) žiemoja išgyvenimo stacijose — giliuose urvuose, išraustuose aliu­viniuose smėlinguose gūbriuose. Čia mik­roklimatas palankus ir smiltpelėms, ir blu­soms. Pavasarį šiuose urvuose atvedamos pirmosios vados. Po to didesnė dalis su­augusių žvėrelių persikelia į gretimus, re­tai gyvenamus biotopus. Prie Aralo jū­ros — tai molingi sklypai, apaugę pelynais. Juose urvai negilūs, bet tinkami gyventi vasarą. Čia atsiranda antrosios vados, o vėliau apsigyvena ir išgyvenimo stacijose pavasarį gimusių žvėrelių dalis. Žiemojimo vietose smiltpelių sumažėja, o aplinkiniuo­se biotopuose gerokai padaugėja. Per va­sarą nemažai iš išgyvenimo stacijų išsikė­lusių žvėrelių žūva, o atgal žiemoti gali sugrįžti jau jų palikuonys — antrosios tų metų vados. Atėjusi žiema taip pat nusi­neša savo „duoklę”, ir jei prisideda epizootija, smiltpelių aplinkui labai suma­žėja. Gyvuoja žvėreliai beveik tik išgyve­nimo stacijose — centrinėse elementarių populiacijų vietose.

Tarp elementarių populiacijų yra susi­darę ryšiai. Kai didžiųjų smiltpelių mažai. Jos judrios, migruoja ir atkuria pažeistas elementarias populiacijas. Ryšiai būna tokie intensyvūs, kad, artėjant žiemai, labai pagausėja smiltpelių išgyvenimo sta­cijose, o atėjus pavasariui ir vasarai, — apylinkėse. Populiacijos, supančios išgyve­nimo stacijas, — nestabilios, o jų gausu­mas labai svyruoja. Profesorius Niko­lajus Naumovas šį reiškinį palygino su dideliu miestu ir jį supančiais vasarnamių rajonais. Iš tiesų tokiuose rajonuose labai nedaug nuolatinių gyventojų, didesnioji dalis žmonių čia tik vasaroja ir žiemoti sugrįžta į miestą. Žinios apie maro židinio komponentą — didžiųjų smiltpelių popu­liacijų struktūrą labai padėjo kovoti su šia liga. Daug darbo ir lėšų reikalaujan­čius graužikų naikinimo darbus ištisinėse teritorijose buvo galima pakeisti grauži­kų gausumo reguliavimu išgyvenimo sta­cijose.

Išgyvenimo stacijos gali būti susijusios ne tik su žiemojimu, ir gyvūnai jose ne­būtinai turi pasilikti ilgam. Kartais tai gali būti net netipiški rūšiai biotopai, pa­vyzdžiui, kalnų upelių pakrantės Viduri­nės Azijos kalnagūbriuose žvirbliniams paukščiams. Tian Šanyje ir Pamyro Alajuje gegužį, kartais ir birželį sninga, ir ne šiaip sau, o tiesiog verčia sniegą tris ke­turias dienas. Smulkūs vabzdžialesiai pauk­ščiai jau senokai būna suskridę, didesnio­ji jų dalis užėmusi gyvenamuosius skly­pus. Ir štai visi šlaitai atsiduria po storu sniego sluoksniu, krūmai ir medžiai apki­bę didžiausiomis jo kepurėmis. Pečialin­dos, žilagalvės ir dūminės raudonuodegės, juodagurkliai erškėtžvirbliai, kultupiai di­delėmis grupėmis susispiečia tarpeklių dugne prie sraunių upelių. Kiek beprisnigtų, jų krantuose prie pat vandens visad būna plotelių, kuriuose sniegą nutirpdo vandens purslai. Tokiose vietose ir glau­džiasi paukščiai, ieškodami šiokio tokio maisto. Pasirodžius pirmosioms protirpoms šlaituose, paukščiai pasitraukia nuo upelio, ir maitinantis prie pat vandens jų nebe­matysi visą vasarą. Be abejo, paukščiai galėtų gana greitai nusileisti žemyn į slėnius, kur gegužį ir birželį niekad nesnin­ga. Tačiau praleisti kelias sunkias dienas tokiose išgyvenimo stacijose smulkiems vabzdžialesiams, matyt, energetiškai nau­dingiau, negu migruoti į slėnius ir vėl grįžti atgal.

Išgyvenimo stacijas kartais nustatyti nėra lengva — be tinkamo biotopo didelę reikšmę gali turėti socialinės elgsenos ypatybės. Tam reikia detalių ir ne viene­rius metus trunkančių tyrimų. Tačiau iš­gyvenimo stacijos rūšiai egzistuoti yra labai svarbios, ir tokiose vietose bene lengviausia pakeisti jos gausumą.

Rimantas R. Budrys

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.