Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Iš Vilniaus vandenų apsaugos istorijos

in Istorija

Nuo seno gyvas posakis, kad apie van­denį ir sveikatą nekalbama, kol jų turima. Deja, mūsų laikais apie vandenį kalbama jau pasauliniu mastu. Dabar vanduo pasi­darė problema. Vandens apsauga nuo už­teršimo taip pat virto problema, kaip ir gamtos apsauga apskritai. Pastaraisiais metais mokslininkai, įvairių sričių specialistai ir šiaip gamtos bičiuliai vis dažniau rašo apie mūsų vandenis ir jų ap­saugą. Sėkmingam su vandeniu susijusių prob­lemų sprendimui galėtų padėti žinios iš mūsų vandenų istorijos, tačiau lig šiol be­veik nieko nežinojome apie savo vandenų apsaugą praeityje.

Autoriui teko domėtis Vilniaus vandenų istorija. Šiek tiek susidurta ir su vandenų apsauga. Kadangi visais laikais valstybinės ir šiaip didesnės reikšmės dokumentai plis­davo po Lietuvą iš Vilniaus ir per Vilnių, tad ir su vandenų apsaugos istorija susiję faktai daugiau mini Vilniaus vandenis, ku­rių yra buvę gana daug: Be Neries ir Vil­nios, dabartinio miesto teritorijoje būta daugelio upelių, tvenkinių, ežerėlių ir šal­tinių, iš kurių vienas seniausiųjų medinis vandentiekis keturis šimtus metų teikė mies­tui geriama vandenį.

Apie vandenų, kaip nekilnojamo turto, apsaugą jau kalbama pirmajame Lietuvos Statute (1529 m), tačiau vandenų apsauga mūsų dienų supratimu gimsta tik XIX am­žiuje.

XIX amžiaus pradžioje Rusijos imperijo­je jau pradėta rūpintis vandenų švara, ir šiuo reikalu pasirodo vienokio ar kitokio pobūdžio juridinių aktų, kurie, suprantama, taikomi ir Lietuvai. Pirmas mums žinomas toks aktas yra 1803 metų. Tais metais impe­rijos vidaus reikalų ministras išleido cirku­liarą, kuriame sakoma, kad miestuose te­kančios upės ir šaltiniai neturi būti niekuo teršiami. Civiliniai gubernatoriai privalo ste­bėti, kad miestuose tekančių upių aukštu­pyje nebūtų statomos vandenį teršiančios įmonės. Iš archyvų dokumentų atrodo, kad minėtas cirkuliaras ir kiti juridiniai aktai Lietuvoje, ir, žinoma, pirmiausia Vilniuje, pradėta taikyti apie 1826 metus. Vilniaus gubernijos statybos komisijos įsakas įparei­goja miestų dūmas, gorodničius (policijos viršininkus), rotušes ir Trakų magistratą vadovautis minėtu cirkuliaru, taip pat dar ankstesniais 1728, 1782 ir 1828 metų ukazais. Atsižvelgiant į savininkų interesus dvokimą ir nešvarumus skleidžiančios įmonės paliekamos egzistuoti, bet už miestų turi būti paskirta vieta joms perkelti per dešimtį metų. Prie aukštupyje draudžiamų statyti įmonių, skleidžiančių nešvarumus, dvokimą ir galinčių sukelti gaisrą, priski­riamos skerdyklos, bravorai, kalvės, įvairūs fabrikai. Minimas reikalavimas pakartotas . 1816 metų miestų taisyklėse. Kaip šie rei­kalavimai buvo taikomi XIX amžiaus pirmo­je pusėje Vilniuje, konkrečių faktų nežino­me. Aišku, kad panašūs ukazai būdavo daž­nai pamirštami, nes mieste ir toliau kles­tėjo orą ir vandenį teršiančios įmonės. XIX amžiaus pabaigoje, kaip pastebėjo to me­to specialistai, Vilniaus upių ir kai kurių šaltinių vanduo jau buvo užterštas. Tuo lai­ku jau pradedama daryti vandens anali­zes — mokslinius tyrimus. Pirmoji mūsų su­rasta apie vandens analizę Vilniuje yra 1880 metų žinia. Tais metais, atidarant Chvoleso pirtį, dabartinėje Odminių gatvėje, buvo tiriamas plačiai naudoti skir­tas vanduo. Tyrė gubernijos farmaceutas (vaistininkas). Tai buvo gana visapusiškas vandens tyri­mas: konstatuota jo spalva, kvapas, skonis, išgarinta ir ištirta nuosėdos ir kt. Tyrimui vartota vadinamasis reaktyvinis popierius ir įvairios cheminės medžiagos. Pirties savi­ninkas turėjo pasižadėti miesto valdybai pirtyje naudoti tik gerą ir švarų vandenį.

Nuo to laiko prasideda konkretesnė van­dens apsauga. Sprendžiamą balsą šiuo rei­kalu turėjo miesto sanitarinė komisija, ku­rios kompetencijai priklausė vandenų ste­bėjimas, tyrimas, rekomendacijų davimas ir kt. Komisija, bijodama įvairių ligų epide­mijų, daugiau rūpinosi genamu vandeniu. Sanitarinių reikalavimų neatitinką šuliniai būdavo užkalami, užantspauduojami ir už­draudžiama gerti jų vandenį.

Turbūt, didžiausi Vilniaus atvirųjų van­denų teršėjai buvo įvairūs fabrikai, kurių bene daugiausia buvo Lukiškių rajone, prie Neries. XX amžiaus pradžioje šie fabrikai smarkiai teršdavo ir nuodydavo upės van­denį. Dėl to Lukiškių gyventojai ne kartą skundėsi miesto valdžiai. Nors įvairios už­sienio ir Rusijos firmos miestui siūlydavo savo paslaugas vandens valymo įrenginiams statyti, tačiau fabrikantai, gailėdami pinigų ir neatsakydami už vandens teršimą, tų pa­slaugų atsisakydavo, o jei ir įtaisydavo ko­kius nors panaudoto vandens valymo apa­ratus, tai, matyt, daugiau tik dėl akių. 1901 metais miestui buvo pasiūlyti Dervo ir Reizerto sistemos mechaninio ir cheminio van­dens valymo aparatai. Kaip matyti iš 1903 metų gubernatoriaus rašto, Vilniaus fabri­kai tuo laiku jau turėjo filtrus panaudotam vandeniui valyti, bet tie filtrai neveikė, nes fabrikantai vengė išlaidų.

Lukiškių fabrikantai, spaudžiami priemiesčio varguomenės, kuri vartojo Neries vande­nį buitiniams reikalams, ir raginami miesto valdžios, susitaikė su kompromisiniu spren­dimu: savo lėšomis sutiko įrengti bendra kanalą ir jį išvesti žemiau miesto. Tuo kana­lu ir turėjo nutekėti į Nerį fabrikų užterš­tas ir užnuodytas vanduo.

Antras didelis Vilniaus vandenų teršėjas buvo miesto kanalizacija. Įrengta XVIII am­žiuje, iš pradžių ji turėjo nedidelį tinklą, tad praktiškai kanalizacija upių vandeniui įtakos neturėjo Bet XIX amžiaus antroje pusėje miesto kanalizacijos tinklas gerokai išsiplėtė. Padaugėjo gyventojų. Kadangi vi­sas kanalizacijos turinys nevalytas sutekė­davo į Vilnią ir Nerį, tai upių užterštumas labai padidėjo. Tuo laiku fabrikų ir priva­čių namų savininkai nesunkiai gaudavo miesto valdžios leidimą kanalizuoti savo valdas ir kanalus suvesti į upes. Reikia pa­stebėti, kad nemaža kanalizacijos angų, dar dabar žiojėjančių Neries ir Vilnios pa­krantėse, yra likusių iš XIX amžiaus pabai­gos ir XX amžiaus pradžios. Teisybė, nau­jų kloakų atsiranda net ir mūsų dienomis.. .

Nors miesto valdžia draudė į kanalus su­leisti nuodingas medžiagas ir fekalijas, o už draudimo nepaisymą galėjo būti užkal­ti namų kanalai, vis dėlto jo nelabai kas paisė. Kartais dėl to kildavo ilgi ginčai. Vienas iš ilgiausių ginčų prasidėjo 1879 metais, kada miesto valdyba uždraudė leis­ti į kanalus fekalijas. Pasirodo, kad tokių išviečių būta Vilniuje net iki XIX amžiaus pabaigos. Tai­gi, kai minėtais metais Vilniaus miesto val­dyba griežčiau pareikalavo likviduoti mies­tui gėdą darantį reiškinį, kilo didelė reak­cija. Ypač priešinosi reikalavimui žydų bendruomenė, įsikūrusi senamiesčio centre. Ši bendruomenė jau XVIII amžiuje turėjo savo kanalą, kuriuo visi nešvarumai plūs­davo į Vilnią. Bendruomenės vyresnieji įrodinėjo, kad naudotis kanalu yra jų se­na teisė, jų turtas, kurio niekas negali atim­ti. Ginčas pasiekė net imperijos senatą. Senatas atsisakė svarstyti bendruomenės skundą, nes esą įstatymuose aiškiai pasaky­ta, jog draudžiama teršti upių vandenį. Kaip dažnai būdavo, ir šiuo atveju buvo rastas kompromisinis sprendimas, o bend­ruomenė dar ilgai teršė vandenį.

Kaip ir daugelis didžiųjų miestui taip ir Vilniaus kanalizacija pareikalavo iš gamtos aukų. Bene didžiausioji auka buvo Vingrio upelis. Šis upelis iš labai vandeningų Ving­rių šaltinių (dab. Vingrių gatvėje) tekėjo per miestą į Katedros pusę. Jo skaidrų van­denį miestiečiai nuo senų senovės ger­davo ir vartodavo kitiems reikalams. Taip buvo iki XVI amžiaus pradžios. Paskui upelis pamažu virto kanalizacijos grioviu. Jis prarado net savo senąjį vardą ir buvo pradėtas vadinti Kačerga, XIX am­žiaus pabaigoje, tapęs kanalizacijos kana­lu, upelis visai pasislėpė nuo žmonių akių.

Žinių apie kokius nors rimtesnius žingsnius gamtos apsaugos srityje XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje neturime. Vandenų apsauga tada buvo daugiau tik sudėtinė miestų sanitarijos, o ne gamtos apsaugos dalis.

Jonas Jurkštas

Nuotraukoje baigiąs užželti ežerėlis Vingio parke. XX a. pradžioje. Senovėje tai būta nemažo ežero. Miestui augant, atvirais grioviais į jį sutekėdavo nešvarumai, kol ežerėlis visai išnyko.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų