Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Iš “populiariojo” ožio medžioklės

in Medžiotojo dienos

Paskubomis artėjo vakaras. Miškas, pasinėręs besileidžiančios lie­pos mėnesio saulės aukso spinduliuose, buvo beeinąs miegoti.

Buvo ypatinga diena. Nepakenčiamoje kaitroje uodai negailestin­gai sukapojo mane iki kraujo. Kraujas siauromis srovelėmis sruveno nuo aptinusio veido ir rankų. Pažvelgiau į laikrodį — artinosi aštunta valan­da. Po ištisos valandos vaikymo be paliovos tebepuolančių uodų, išvar­gęs ir nuskaustas, nenorėdamas baidyti netoliese besiganančios stirnos, atsargiai pasikėliau iš tankaus alksnių krūmo ir pasileidau tiesiai per liū­ną link namų.

Staiga dangus apsiklojo sunkiais debesimis, pranašaujančiais neiš­vengiamą audrą. Buvau nuvargęs ir troškau poilsio. Netoli jaunuolyno atsisėdau ant kelmo ir pypkės dūmais baidžiau padūkusiai mane puolu­sius uodus. Tuo tarpu tankumyne sušlamėjo. Keli skubūs žingsniai, ir prieš mane dvidešimties žingsnių nuotolyje atsistojo puikus ožys. Sėdė­jau nejudėdamas, tarytum, suakmenėjęs, vien tiktai žvilgsniu kainodamas ožio sprandą. Tai buvo reto grožio sutvėrimas. Ragų atžalos gra­žiai sugumbėjusios, nepalyginamai aukštos ir įdomiai išlenktos į sprando užpakalį. Ožys staiga grįžtelėjo ir, slėpdamasis tankiame miške, dingo man iš akių.

Tai buvo, be abejonės, vadinamas „populiarusis“.

Artimoje apylinkėje per dvejus metus buvojo tvirtas ožys. Atsiras­davo jis medžiojamose vietose, ne kartą viena nuo kitos po keliolika kilo­metrų nuotolyje, visuomet tuo laiku, kai mažiausia jo ten buvo laukiama.

Tas ožys jau taip visur buvo pastebimas ir gerai žinomas, jog greitai gavo „populiariojo“ vardą.

Medžioklės kaimynai su kažkokiu nuostabiu užsispyrimu tykojo jį, net šaudydavo į jį. Tačiau ožys pasprukdavo, tarytum, tyčiodamasis iš medžiotojų. Ilgainiui „populiarusis“ tapo visų medžiotojų trokštamu ob­jektu, prie kurių priklausiau ir aš, nors ir kaip paskutinis. Vienok ryžau­si ožį už bet kurią kainą laimėti.

Sekančią dieną laukiau jo jaunuolyne. Šalia šio jaunuolyno buvo užsėti keli margai seradelės, į kurią, buvo sakoma, „populiarusis“ išeida­vo. Toje vietoje sėdėjau iš eilės keturias dienas. Penktą dieną, kai jau gerokai sutemo, ožys, neramiai uostinėdamas, išdidžiu žingsniu išėjo į seradelę. Pažengė kelis žingsnius link manęs, staiga pastyro… nelauk­tai apsigręžė ir, keletą kartų subliovęs, jau buvo tankiame miške.

Užuodė…

Nuo tos dienos mano noras laimėti „populiarųjį“ darėsi vis didesnis. Sekančią dieną išsišakojusios pušies viršūnėje pasidariau iš medgalių sė­dynę, kurioje sėdėjau ir laukiau po kelias valandas per dieną, rytą ir va­karą, nepaisydamas oro. Taip laukiau daugiau negu visą savaitę.

Aštuntą dieną į pavakarį ėmė lynoti smulkus lietus. Lengva migla pridengė regėjimo plotą. Po dviejų valandų laukimo tiesiai iš po mano sėdynės išėjo silpnas pusmetis, į kurį nešoviau, vienok visą savo dėmesį sutelkiau į ramiai besiganantį ožiuką. Po pusvalandžio jauniklis nera­miai pakėlė į viršų galvą ir stropiai pasižiūrėjo į tankų jaunuolyną. Pa­sekiau jį akimis ir miško pakraštyje išvydau „pagarsėjusį“, kuris po to keliais šuoliais prišoko prie besiganančio ožiuko. Prasidėjo padūkęs lakstymas po seradelę. Pagaliau, mano nusiminimui, abu ožiai dingo ar­timame jaunuolyne.

Užstojo valandėlė nervuoto lūkesčio. Po to įtartinas trakštelėjimas laužomų šakų, ir „populiarusis“ jau patsai vienas išsineria iš jaunuolyno. Sužavėtas dailių ragų atžalų, ilgesnį laiką jį stebiu. Pagaliau, pakėliau Mauzerį prie akies, rūpestingai nusitaikiau, paleidau kulką ir po akimir­kos stovėjau jau prie užmušto ožio.

Trylika dienų netikrumo, vargo, šalto kraujo ir kantrybės liko pa­galiau apvainikuota puikiais ir retais ragais. Vienok vargas, kurį pergy­vena šventojo Huberto išpažintojas, palyginus su emocijom, kurias jis pa­tiria, atrodo niekais.

Jurgis Molvicas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžiotojo dienos

Sibiro medžiotojai

Daug metų gyvendamas Rytų Sibire, Jeni­siejaus gubernijos Krasnojarsko mieste, turėjau progos šiek

Laukinis kalakutas

Didžiųjų kunigaikščių laikai, mūsų neįžen­giamos traškančios girios, ir garsios stumbrų, lokių, briedžių,
Pakilti į Viršų