Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Iš mūsų miškų faunos – slanka

in Flora ir fauna/Gyvūnų paveikslai

Pasibaigė šaltieji žiemos laikai. Saulutė šypsodama sugriovė šaltosios žiemos uždėtus miškams upėms ir upeliams ledo ir sniego šarvus. Visa kas gyva atgimsta nauja gyvybe. Maloniai dvelkiantis švelnutis pavasario vėjelis traukte traukia palikti namus ir keliauti miškus ir pievas, gėrėtis grįžusiųjų giesmininkų balsais ir kvėpuoti pilna krūtine skaniai kvepiančiu pavasario oru.

Čia girdi upelio čiurlenimą plaunančio karklais ir baltalksniais apaugusių krantų šaknis; čia žiūrėk pempė parskridusi sveikina „gy­vis“. Visa tai traukia kiekvieną gamtos mėgėją užmiršti valandėlei rūpesčius ir vargus ir sustingus klausytis giesmininkų balsų.

Iš tolimųjų kraštų pargrįžusi slanka medžiotojui atidengia naują periodą.

Taip saulutei besislepiant už žaliųjų miškų, kada saulėleidžiai aukso varsomis žvilga apibėrę sprogstančiais pumpurais padengtas medžių viršūnes ir šakas, medžiotojas suradęs platesnį kelelį ar aikš­telę ramiai rūkydamas papirosą laukia slankų traukiant. Pamažu ap­rimsta giesmininkai volungės, civiliai, zylės. Ir miškų daktaras genys pertraukia lankęs pacientus, užsnūsta ramiai drevėje pailsėti. Rytoj jis vėl tęs taip atsakomingą medžių sveikatos tikrinimo darbą. Tik retkarčiais strazdas pergązdintas suklykia, tai vėl viešpatauja tyla. Tik staiga tolumoje išgirsti lyg kvarkiantį, tai vėl lyg cypiantį balsą. Tik žiūrėk prieblandos danguje pora metrų virš medžių viršūnių pamatai ilgu snapu, tamsiai rusvą, didoką skrendantį paukštį. Štai pasirodė ir vėl išnyko artimuose skynimuose, tai slankos traukia.

Slanka, savo išore išvaizda, tai tikras tilvikas, gyvenąs miškuose. Už miško ribų pasirodo tik rudens ir pavasario kelionių metu, kai neišvengiamai turi praskristi. Rusva plunksnų spalva (patinėlių kiek šviesesnė), gražiai išmarginta juosvais taškeliais ir ruoželiais, nepa­prastai supuola su nukritusių, parudavusių lapų spalva, ir dėl to liz­de tupinčią slanką sunku išskirti nuo aplinkumos. Tatai, be abejo, padeda slankai lengvai apsisaugoti nuo priešų. Tamsios, nepaprastai gražios, didelės įspaustos viršugalvyje slankos akys, sugretinus ją su kitais naktiniais paukščiais, leidžia manyti ją esant nakties paukštimi. Iš tikrųjų gi slanka nėra nei dienos nei nakties paukštis. Dieną gludi ramiai prisiglaudusi prie žemės medžių tankumyne ir tik prieblandos metu skrajoja ir maisto sau ieško. Jos ilgas, 9 cm., snapas, kurio gale randame šiurkštumą, padengtą plėvelę turtingą nervų dirksniais ir aukštai viršugalvyje esančios akys, padeda slankai lengvai gilesniame žemės sluoksnelyje pajusti ir susirasti maistą. Jos ausys randasi prie­šakyje, arčiau į snapo pusę.

Slankos, kaip ir kiti tilvikai, mėgsta šlapias vietas. Jų nuolatinė buveinė — šlapia miško dirva, užpelkėjusios vietos, miško tankumynės, ir niekumet jų neužtiksi sausame šile. Mat čia jos savo ilgu snapu gali lengvai badinėti turtingą puvenomis žemę ir rinkti sliekus, vabzdžius lervas, o po lapais šliužus ir kt., kuriais daugumoje ir minta.

Medynų slankos nesirenka: joms lygiai patinka spygliuočių, lygiai la­puočių 10 — 15 metų jaunuolynai, ir vietos apaugę karklais, alksniais ir beržiukais, jei tik drėgna, minkšta ir turtinga maistu žemė.

Slabka (Scolopax rusticola)

Pavasaryje grįžta gana anksti, kovo — balandžio mėnesyje, kada dar sniego galima miškuose užtikti. Grįžta poromis ir pavieniai, kur-ne-kur patogioje vietoje sustodamos keletai dienų pailsėti. Jų grįžimas supuola su strazdų parskridimu: užtraukė strazdas su savo fleita gies­melę — pasirodo, ir slanka betraukianti. Pavieniai jų galima pastebėt ir daug anksčiau skraidant. Tai pas mus peržiemojusios slankos, pabudę po sunkaus žiemos miego, skraido susipažinti su apylinke. Papūtė šiltas vakaris vėjelis, perėjo smarkokas lietus, ir slankų skai­čius išsyk padaugėjo, lyg lietus su savimi jas būtų užnešęs.

Keletą dienų pailsėję, saulėleidžiams gęstant, pradeda traukti. Tai įdomiausias slankų medžiotojo ir stebėtojo gyvenime laikotarpis. Tai yra meilinimosi, vestuvių poravimosi laikas. Pirmiausia pradeda traukti patinėliai skraidydami neaukštai virš medžių viršūnių, šen ir ten leis­dami gargiantį balsą. Po keleto dienų pradeda traukti patelės, kurios norėdamos suvilioti aistros apimtus patinėlius pasipūtę, lėtai skrisda­mos pakyla virš medžių ir sucypusios „visi… visi“ pranyksta medžių tankumyne. Ir vėl pasigirdo balsai „splikt-splikt“ pribūva ir patinėlis ir iš tolo pamatęs patelę metasi jos linkui. Kartais abu sunyksta krū­muose, arba skrieja kelius syk aplink. Dažnai patelės balsan pribūva du ir trys patinėliai. Tada virš mylimosios galvos įvyksta dvikova: skraido aplinkui ir, ilgai snapais badydamiesi kits kitą, rodo narsumą. Prisidėjus trečiam, jei jis ta proga nepatraukė pas „meilužę“, įvyksta tikros imtynės. Gerokai apsidaužę pranyksta tankumyne, jei medžio­tojo šūvis pirm to jų neišskiria.

Slankų traukimas daug priklauso nuo vyraujančio oro. Ypač žemai ir lėtai skraido šiltais vakarais, kada smulkus, malonus lietutis dulkia. Priešingai, giedriais ir šaltais vakarais, pučiant šaltam šiau­rės vėjui, kada ir medžiotojui be kailinių neramu ilgai stovėti, jos traukia tyliai, aukštai ir greit; pamiršta šeimyninius pavasario jausmus, skrenda ant platesnių miško kelių ar į kitas pelkėtas pamiškio vietas kur bėginėdamos ir snapą šen ir ten po dumblynus badydamos ieškant sliekų, vabzdžių lervų ir kitų skanumynų — praleidžia visą laiką. Jautriu snapo galu, pajutę grobį, pasuką jį į vieną ir antrą pu­sę ir, lyg su pincetu, ištraukia sau skanų kąsnelį. Tada pametėja jį į aukštį ir kąsnis krisdamas patenka į gerklę. Sulaukę šiltesnio vakaro vėl pradeda džiaugtis pavasario jausmais. Gegužės antroje pusėje ir birželio pradžioje, sužaliavus krūmokšniams, kai visa žemė pabyra žydinčiomis gėlėmis, patelė suieško sau sausesnę, ramią, šiltą medžių tankumyne vietelę ir daro gūžtą būsimajai kartai. Miško paklotėje iš­suka duobutę ir iškloja sausomis nukritusių medžių šakutėmis, prinešus samanų ir žolių. Deda 3 – 4, rečiau 5, žemės spalvos, su rusvais ir violetiniai pilkais taškeliais išmargintus, kiaušinius.

Tenka pažymėti nepaprastas motinos prisirišimas prie savo liz­do. Yra žinomi atsitikimai, kad nepakildavo nuo lizdo ir tada, kai aplinkui buvo kertami ir verčiami medžiai. Dėl to jų daug išnaikina lapės, šeškai, šunys ir kiti grobuoniai. Netekę pirmosios kartos, deda antrąją ir todėl jaunų slankiukų galime sutikti iki pat rudens. Po trijų perėjimo savaičių išrieda gelsvi paukščiukai su tamsiais tarp akių rusvos spalvos ruoželiais. Tuo prasideda didžiausi motinos vargai. Neturėdama vietoje pakankamai maisto (nes peri sausesnėje vietoje) turi su šeima apleisti gimtine. Saulėleidžiams gęstant ima po vieną kojomis ir snapu prispaudus prie krūtinės ir neša iš lizdo į šlapias maistu turtingas vietas, kur žolės ir nubyrusios šakos padeda slapstytis nuo pavojų. Ten moko juos sliekus ir vikšrus rinkti. Po 3—4 savaičių jaunikliai sustiprėja ir pradeda skraidyti. Tada jie skiriasi nuo motinos, palikdami ją senoje vietoje, skrenda į kitus miškus ir pelkėtas vietas.

Slankos lizdas su kiaušiniais

Užklupta su jaunikliais priešo, prisimeta pažeista ir taip nuveda į šoną nepatyrusį medžiotoją ar šunį. Nuvedusi toliau nuo jauniklių sušunka „dakk-dakk“ ir jau visa gūžta išsislapsto nuo gresiančio pa­vojaus. Jie tupi kur duobutėje, po šakomis ar žolėse, kaklus įtraukę ir prisigužę prie žemės.

Atėjus šaltam rudens orui, maisto suradimas kaskart darosi sunkesnis. Tada jos vaikšto po mišką ir po nukritusiais lapais ieško šliužų, spragių lervų, kurios po nukritusiais lapais rengiasi žiemoti. Nesurasdami skanumynų pasitenkina minkštomis augalų šaknelėmis, geruogėmis, kadugio ir kitomis uogomis. Tuo metu, pavėlavusias išsiperėti šeimas, galima užtikti ravuose palei žieminius javus, ant ku­rių naktį išskrenda pasimaitinti. Sausose vietose jos metasi palei ežerus upes ir upelius.

Pas, mus slankų medžioklei skiriamas laikas pavasaryje, joms traukiant, iki pusės gegužės ir rudenyje po pusės rugpjūčio, kada jau išsiveda vaikus. Laike perėjimo neleistina yra atskirti tėvus nuo vaikų. Tėvų meilės instinktas prie vaikų padaro taip nebailias, jog ir rankomis galima būtų ant lizdo pagauti.

Rudenop jas šaudo naktimis prie vandenų ir bendrai atviresnėse vietose, į kurias mėgsta atskristi pasivanoti. Užtinkama ir šlapiose aikštelėse toliau nuo krūmų, nes rudens lietaus lašai krisdami nuo medžių sukelia neramumo ir verčia iš miškų pasitraukti.

Taip paviešėję ir išsiperėję jauniklius, šiaurės žiauriam vėjui snai­ges blaškant, pradeda smarkiai traukti. Bet tai ne pavasario trauki­mas, o ruošimas į šiltuosius kraštus. Taip diena po dienos apleidžia mūsų kraštą iki kito pavasario.

Prof. T. Ivanauskas „Mūsų girios“ Nr. 4, 1930 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Flora ir fauna

Žuvinto apylinkės

Vidgirėlių miško, Miknonių Palių, Riečių balų gyventojai Lietuvoje mes turime daugybę miškų,

Mūsų miškų sąmanos

Jei kam tenka susidurti su samanomis, tai pirmiausiai miškinin­kams ir durpynų tyrinėtojams,
Pakilti į Viršų