Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Iš mano medžioklės dienyno

in Medžiotojo dienos

1926 m. grudžio mėn. 9 d. „Spaudpelkėje“ nušoviau lapiną. Svėrė 6 klgr. 300 gr. Apykaklė ir uodegos galas balti. Kailis širvai raudonas, puikus.

Aš sėdėjau ant kelmo pakraštyje „Spaudpelkės“ ir klausiaus. Miškas buvo giliai prisnigtas ir rymojo lyg apsnūdęs. Apaugusi menkais nu­skurusiais berželiais ir pušelaitėmis, Spaudpelkė atrodė kaip kokia mieganti karalystė. Jos pakraščiuose augo tankūs eglynai, o dar toliau atkalnėse stovėjo šimtametės pušys. Ten iš kairės kalne didieji lapurviai, visados lankomi ir visa­dos apgyventi. Čia tikra lapių viešpatystė, nuo­latinė jų buveinė.

Kur taip užtruko mano skalikai, ar tik ne­laimei nesurado kur kokių stirnų pėdų? Tuomet galas medžioklei. Ak ir reikėjo man juos per anksti paleisti!

Lygiai tuo pat laiku, kada taip aš galvojau, išgirdau šuns lyptelėjimą, net tylų suskalijimą. Vadinasi, jis eina mano pėdomis. Ir iš tikrųjų, brisdamas per gilų sniegą ir laikas nuo laiko paknisdamas pėdas, ištysęs, šuoliais ėjo „Kapočius“. Pribėgęs prie manęs lyžtelėjo ranką, krito ant šono, paskui pervirto ant nugaros, patenkin­tas raižęs ir raitės. „O kur Smakas? Kur palikai Smaką?“ Bet Kapočius tik juokės, matyt, neno­rėdamas imti atsakomybės už Smako elgesį, ir tik uodega vizgino.

„Na, tai eik į pelkę, eik ieškoti!“ tariau jam, ir patenkintas Kapočius, raitydamas uodegą, uos­tinėdamas į kairę ir į dešinę, pasinėrė žemuose pelkės medeliuose.

Neilgai man beliko sėdėti. Greit išgirdau, kaip Kapočius pačiam pelkės tankumyne užtiko pėdas. Jis tuoj padavė storą balsą (taip jis visada skalija, kai seka senomis pėdomis) ir retai ska­lydamas pamažu ėmė tolti nuo manęs. Jau an­troje pelkės pusėje išgirdau prisidedant aukštą ir skambų Smako balsą ir po kelių sekundžių miš­kas skambėjo ir plyšo pilnas gražiausių garsų, taip brangių medžiotojo širdžiai.

Varymas ėjo skersai pelkės Silkiškės link. Kad tik nebūtų stirna ir nenuvestų šunų į Vainagių girias. Greitu žingsniu skubu prie lapurvių. Laikas nuo laiko pabėgęs sustoju, pasiklausau. Aišku, ne kiškis. Ar stirna, ar lapė? Taip be pertrūkio liejasi šunų balsai. Jau nebespėsiu, jau šunes prie lapurvių. Varymas eina tolyn, nesu­stoja. Štai ir jų pėdos, čia pačia tankme praėjo tiesiog pro urvus. Sunku suprasti, kas nuvaryta, šunes užtrypė pėdas. Bet štai aiškiai matyti maža apskrita pėdikė. Lapė, tikrai lapė!..

Nieko išmintingiau nepadarysi, kaip kad pa­seksi čia atkalnėje prie urvų. Jei šunes nepames, tai lapė turi grįžti. Nors miškas ir tankus, bet mikliai šaudant pataikyti galima, yra kelios ir proretmės, pro kurias aiškiai matyti visa atkalnė.

Šunų lyg ir negirdėti. Toli, toli lyg aidas skamba varymo balsas. Jie nepames, žinau tai tikrai, nes geri mano skalikai. Jau pusvalandis praslinko, protarpiais varymo visai negirdėti. Bet štai! Dabar girdėti aiškiau, suka į dešinę, į vaka­rinį Spaudpelkės galą. Žinau tikrai, kad jei sugrįš į pelkę — būtinai vėl užsuks ant urvų, vadinasi, tuomet turiu daug šansų nušauti. Dėl visa ko pasirenku geresnę vietą. Iš čia matyti visi urvai, dalis atkalnės ir pradžia tankaus pelkės eglyno. Pro pušų šakas matyti lygios žemo Spaudpelkės miško viršūnės, lyg ežero paviršius. Kaip plaka širdis, skalikai jau pasiekė pelkę. Nenuilstamai karštai skamba Smako balsas, taip ir vaizduojuos jį apsiputojusį, išsikarščiavusį, nejuntantį daugiau nieko kaip tik karštas lapės pėdas. Kapočius lyg trokšdamas seka paskui Smaką, ir jo galingas balsas vilnimis skamba per mišką.

Mano rankos kiek dreba—juk varo lapę. Ge­ras trivamzdis liko mano kūno dalimi. Vis žiūriu ir klausaus šunų link, varymas eina pakeliui tie­siog ant manęs.

Lyg kas truktelėjo mane iš kairės; atsigręžiu ir matau raudonai rudą lapę, atskubančią tiestai į urvus. Vos praleidęs prabėgti jai paskutinę tankmelę, greitai prisidedu ir spaudžiu. Skaudžiai su­trenksi bedūminio parako šūvis ir lapė, vietoje nukirsta 3½ mm. šratų užtaisu, pervirsta per galvą.

Nors medžiojau vienas, nors nėra kam pra­nešti apie šūvio rezultatus, bet vis tiek didelio džiaugsmo sujudintas nusikabinu trimitą ir groju signalą „lapė užmušta“. Toli nuskamba trimito balsas ir atsimušęs aidu miško šlaituose pamažu nutyla.

S. P. „Medžiotojas“ Nr. 7, 1929 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžiotojo dienos

Sibiro medžiotojai

Daug metų gyvendamas Rytų Sibire, Jeni­siejaus gubernijos Krasnojarsko mieste, turėjau progos šiek

Laukinis kalakutas

Didžiųjų kunigaikščių laikai, mūsų neįžen­giamos traškančios girios, ir garsios stumbrų, lokių, briedžių,

Medžioklės prietarai

– Atsitrauk, ponas, — ponia pamatys, bus skandalo, — ramino savo poną,
Pakilti į Viršų