Iš Lietuvos miškų faunos – juodasis gandras

in Flora ir fauna/Gyvūnų paveikslai

Gandras juodasai kūno pavidalu, ūgiu ir iš dalies gyvenimo būdu panašus į daugelio taip gerbiamą ir mėgiamą gandrą baltąjį. Visas abiejų giminiečių skirtumas, kad gandras juodasai truputį mažesnis, snapą turi ilgesnį, plonesni ir vaikšto pasirėdęs juodais rūbais. Jo kūną dengia gražios plunksnos, kurių spalva galvoje, kakle ir, apskritai, visame kūno viršuje vyrauja juosvai juoda, žalsvai purpu­rinio metalinio atspalvio; apačia, pradedant nuo pagurklio, balzgana; sparnai ir uodega juodi; snapas, kojos ir pliki žiedai aplinkui akis raudonos spalvos; raginės pirštų nagos tamsios. Seniai patinai esti kiek didesnio ūgio ir plunksninių rūbų metalinį atspalvį turi ryškesnį; patelės kiek mažesnės ir truputį ruduman pasinešusios. Jaunikliai ligi mėnesio amžiaus, rasi ir kiek ilgesnį laiką, per kurį spėja net dvejus pūkinius rūbus sunešioti, vadinas, nusišerti, esti beveik sniego baltumo, turi gelsvą snapą ir šviesiai rausvas kojas, kurios kiek vėlėliau darosi beveik baltos. Pusamžiams jaunikliams, kurie ruošiasi skristi iš lizdo, plunksniniai rūbai atitinkamose vietose ima tamsėti, nors metalinio atspalvio dar neįgyja, o snapas ir kojos virsta gelsvai pilki; aplinkui akis jie turi pilkokus žiedus. Praslinkus pirmiesiems amžiaus metams, jaunikliams juodiesiems gandrams snapas, žiedai aplinkui akis ir kojos paraudonuoja. Seniai juodieji gandrai rudenop darosi tamsesni, o senatvėn — žalsvesnio plunksnų atspalvio ir ryškesnės plikose kūno vietose raudonos spalvos. Minėtina, kad 3 ją plasnojamąją plunksną sparnuose juodieji gandrai turi visų ilgiausią (baltųjų gandrų 4-ji).

Gyvenimo būdu gandras juodasai tiktai iš dalies primena baltąjį savo giminietį ir visų pirma tuo skirtumu, kad nemėgsta bet kurios kaiminystės ir pažinties su žmogumi; vengia jisai ir su savaisiais šali­mais gyventi. Priklauso prie paukščių keleivių, ir pavasarį atsiranda pas mumis truputį vėlėliau už gandrą baltąjį, apie šv. Jurgį. Sugrįžęs iš šiltųjų kraštų, jisai tuojau ieško patogios apsigyventi vietos, kurios geromis aplinkybėmis ilgai nepameta ir kasmet grįžta jon. Kaip ir daugelis kitų paukščių, pasirinkdamas gyventi vietą, gandras juodasai taiko ją taip pasirinkti, kad jam sotu būtų prasimaitinti, ramu jaunik­liai išperėti ir niekas nuolatos tąja vieta nelandžiotų, kitaip tariant, geros jam nuotaikos negadintų. Paprastai tokią vietą jisai susiranda kur nors šlapiose ir lieknais turtingose giriose, dideliuose prie vandens miškuose, balose, pelkėse ir kitose drėgnose vietose, kuriose nestinga aukštų medžių gūžtai susisukti ir vandenyje žuvų pasigaudyti. Atvirame lauke arba kitoje kurioje nors visų lankomoje vietoje gandras juoda­sai ne tiktai negyvena, bet net retai kada ir pasirodo, nebent rudenop, kada jų jaunikliai platesne apylinke ima lakioti ir valgio ieškoti; apskritai, rudenį nedideli juodųjų gandrų būreliai tenka kartais arčiau žmogaus pamatyti ir tuo metu, kai jie susiruošia kelionėn šiltuosna kraštuosna; nusileidžia jie visų akyvaizdoje varlių pagaudytų ir pavasarį, begrįždami iš sunkios kelionės atgalios.

Gandras juodasai minta tuo pačiu, kaip ir baltasai jo giminietis, valgiu, nes taip pat mėgsta pavarlinėti, pagyvačiauti ir šiaip įvairių balos gyventojų parinkinėti. Be to, jisai nemenkas ir žuvautojas, — gaudo vėžius ir įvairias žuvis, kurių visų daugiausia sunaikinąs vijūnų, lydžiukų ir balinių karosiukų (ties jo lizdu nuolatos randama žuvų liekanų). Pastebėta, kad jisai, tinkamo maisto beieškodamas, ir kai kurių nuodėmių papildąs, pav., darkąs beperinčiųjų žemės paviršiuje balinių paukščių lizdus arba, atskridęs laukan, pataikąs iš besiganančiųjų žąsų būrio vieną — kitą žąsiuką nutverti. Nelaisvėje laikyti juodieji gandrai visų labiausiai mėgę gyvas varles ir žuvį iš vandens ryti; tikusi jiems ir žalia mėsa, kurios paduodavę jiems taip pat pripiaustytos vandenin; ragaudavę jie ir šlapių žolių su tokiomis pat samanomis. Vanduo būtinai jiems reikalingas; jaunikliams vandens seniai atnešą gurklyje.

Juodasis gandras (Ciconia nigra)

Jaunikliams perėti lizdą, kuris patarnauja jam ir poilsio vieta, gandras juodasai taisosi paprastai raistuose ir kitose sunkiai prieina­mose vietose, kuriame nors aukštame ir nulaužta viršūne medyje; visų dažniausiai tam reikalui jisai pasirenka stiprią, horizontalę seno plačiašakio ąžuolo šaką arba aukšto juodalksnio viršūnę; kalnuotose vietose įsitaisąs lizdą ir uoloje, pas mumis gi žemės paviršiaus jisai vengia, užtatai man labai įdomu buvo patirti iš miškų urėdo p. B. Kemėšio, kad jisai buvęs radęs juodojo gandro lizdą, kimšose sukrau­tą, liekno paviršiuje. Štai jo rastojo lizdo aprašymas: „Juodojo gan­dro lizdą turėjau progos nufotografuoti 1929 m. VII. 26 d. Draskių (Kulaikiškių) miške (eig. Norkaus Juozo eiguva, l-ji Gruzdžių girininkija, Joniškio Miškų Urė­dija) apie 3 klm. atstu nuo Gruzdžių miestelio, ties Karvelių ir Gurbų kaimais. Lizdo vieta pasirinkta liekne, kuriame ant aukštų kupstų auga juodalksniai, beržai ir retai eglės. Beveik visą laiką stovi van­duo; tik praeitą sausą vasarą lieknas buvo gerokai išdžiūvęs. Viename iš aukštesnių kupstų, 60—70 cm. aukštumoje, tarp dviejų suaugusių juodalksnių buvo padėti kiaušiniai ir išperėti gandriukai. Patsai lizdas tiktai iš kraštų buvo plonai apkrautas sausomis šakomis. Vidury ant samanų buvo sudarytas iš pūkų minkštas guolis. Gandriukai foto­grafavimo metu buvo tarp lydekų (apie 20 cm. ilgio) priėdę, kad net jų galai iš snapų kyšojo lauke. Kuriam nors sujudėjus, lydekos kris­davo žemėn, ir tuojaus kitas kuris jas pagaudavo. Eigulis pasakojo, kad anksti pavasarį jisai pastebėjęs gandrus sukant liekne ant vieno iš kupstų lizdą ir pradėjęs juos sekti. Gandrai tą kupstą metę ir pasislėpę toliau liekne. Vėliau jis suradęs jų lizdą naujoje vietoje ir Lizde jau buvęs vienas kiaušinis, be kurio gan­drai padėję dar keturius, tokiu būdu viso lizde buvo penki kiaušiniai. Išsiperėjo tiktai keturi gandriukai, vienas kiaušinis neišskilo ir buvo iš lizdo išmestas. Iš keturių gandriukų vienas silpnesnis greitai nunykęs. Likę trys gandriukai išaugę gerai ir, girininko pranešimu, rudenį kartu su kitais gandrais išskridę. Juodųjų gandrų gyveno ir gretimuose miškuose, bet jų lizdai buvo aukštuose medžiuose“. Lizdą juodasai gandras suneša didelį, apie 1 m. diametre, bet vis tiktai už baltojo gandro kiek mažesnį. Besiartindamas prie jo lizdo, tuojau pamatysi viršum galvos juodą žabų ir įvairaus storio pagaliukų krūvą. Vidus išlipdytas moliu, sausų žolių, samanų, plaukų ir prineštas plunksnų. Jei vieta lizdui pasiseka rasti rami, tai juodasai gandras kasmet jon grįžta ir pasitenkina tuo, kad abudu seniu, atskridusiu iš šiltųjų kraštų, turėtąjį lizdą pataiso ir iš naujo paruošia jį tinkamą jaunikliams perėti; retkarčiais susineštu lizdu tiktai vieną vasarą jaunikliams iš­perėti tepasinaudojama, o jei vieta pasidaro nerami, pav., piemenys landžioja ir kiti smalsaus būdo žmonės nuolatos ima lankytis, tai juodasai gandras lizdo išsižada ir kitur kraustosi gyventų.

Kiaušinių juodasai gandras deda 2—5, bet dažniausiai 4. Kiau­šiniai esti kuone tokie pat, kaip baltojo gandro, tiktai kiek mažesni, laibesniais galais ir balsvos spalvos; jų kevalas krentamoje šviesoje pasinešęs žaliuman. Jauniklių perėjimą abu gandru — juodasai ir baltasai — pradeda ir baigia beveik vienu metu. Jaunikliais juodasai gandras labai rūpinasi ir klaidingu sodiečių manymu „nei kiaušinio, nei gandriuko iš lizdo nemetąs“: šita nelaimė neretai ir jam atsitinka. Perėjimo metu palestų seniai tepasivelija pačiame miške, atvirose vietose nesirodo. Beperėdami arba jauniklius, kai šie dar nepaskrenda iš lizdo, beaugindami, seniai juodieji gandrai pameta įgimtą nenorą susitikti su žmogumi ir, kai pastarasai prie jų artinasi, nepa­kyla tuojau skristi. Rūpestingai senių prižiūrimi ir nuolatos gausaus valgio gaudami, jaunikliai, nebaigė trijų savaičių amžiaus laukti, pra­deda stoviniuoti, o devynias savaites paūgėję viduvasariui tiek sutvir­tėja, kad, nupiautus rugius gubosna statant, pradeda jau patys skrai­džioti ir maisto prasimanyti. Rudeniop jaunikliai ir seniai juodieji gandrai pradeda rinktis nedideliais, 4—6 arba daugiausia 12 asmenų sudarytais, būreliais, kurie truputį vėlėliau už baltuosius gandrus išsi­ruošia kelionėn šiltuosna kraštuosna. Patirta (žieduotų asmenų pa­galba), kad šita jų kelionė, ligi jie pasiekia žiemos metui Vidurinę ir Pietinę Afriką, vyksta įvairiomis kryptimis: pro Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Vengriją ir kitus pietinius kraštus.

Juodasis gandras lizde su jaunikliais

Būdo atžvilgiu juodasai gandras atsargus, ramų gyvenimą mėgstąs ir bet kurios pažinties su žmogumi, kaiminystės su kitais paukščiais vengiąs paukštis, kuris bevelija, nelyginant tasai atsiskyrėlis, vienų viena šeimyna girios glūdumoje gyventi. Jisai tiek nevisuomeniškas, kad net tokių pat juodųjų gandrų draugės vengia, — kelios jų šeimynos vienoje apylinkėje neišsitenka gyventi. Pataikė juodasai gandras pamiškėje su baltuoju susitikti, ir tuojau prasideda nesusipratimai: abudu giminiečiai susipeša, ir baltasai gandras nuveikia juodąjį, vėją jį tolyn. Pastebėta, kad juodasai gandras kartais mėgina pagrobti kiek atokiau nuo žmo­gaus gyvenamųjų trobų besančius baltojo gandro lizdus, vienok tokiais atsitikimais baltieji gandrai numuša juoduosius, o jei pastarieji nesi­liauja lindę, tai baltųjų suskrenda daugiau ir bendromis pajėgomis nuveja užpuolikus. Atsitikimų, kad juodasai gandras su bal­tuoju vienoje draugėje ramiai pabūtų, taip pat pastebima, bet tiktai retkarčiais, — progos pavarginti juodąjį gandrą baltieji jo giminiečiai nepraleidžia. Atsargumo juodasai gandras didelio ir iš tolo neprisi­leidžia žmogaus; apgauti jisai sunku. Įdomu, kad kantraus būdo žmonėms kartais pavyksta juodasai gandras, jaunas iš lizdo nelaisvėn patekęs, namie užsiauginti. Vieną tokį atsitikimą esu nugirdęs iš p. E. Liepos buvus Traksėdžių apylinkėje (Klaipėdos krašte) prieš Didįjį Karą; ūkininkas, kuris tą juodąjį gandrą auginęs, vėliau dovanojęs jam laisvę, o kuriam laikui praslinkus vietos gyventojai vėlios pastebėję toje apylinkėje juodąjį gandrą, kurį spėjo buvus to ūkininko užaugintą. Kitą atsitikimą teko nugirsti iš kap. S. Syraus (T. Adomulio užrašas), kuris buvęs Salako valsč. Vienas to valsčiaus ūkininkas, Širvys pavarde, pagavęs 1925 m. Salako girioje visą kruviną juodąjj gandrą. Pagautasis buvęs jauniklis ir turėjęs sužeistą kairjjį sparną, kuriame trūkę 6 plunksnų; praminę belaisvį Gužiuku. Iš pirmų dienų jisai labai šalinosi žmonių ir nieko nelesęs, bet praslinkus kokioms trims dienoms jau drąsiai vaikščiojęs, lesęs bulves ir tešlą. Žiemos metu išeidavęs oran pasivaikščiotų ir pasivaikščiojęs grįždavęs grįčion. Sulaukęs Gužiukas 1926 m. balandžio mėn. pradžios ir, kaip išėjęs vieną dieną pasivaikščiotų, taip ir nebegrįžęs. Gužiukas buvo pagau­tas tuo laiku, kaip kiti gandrai jau buvo išskridę. Skraidžioja juo­dasai gandras nuolatos plevendamas sparnais, jo balso klausimu gamtininkų nuomonės skiriasi, nes vieni jų mano, kad juodasai gandras turįs tokį pat, kaip baltasai gandras, balsą ir tiktai rečiau klegenąs, o kai kas tvirtina, kad jisai jokio balso neturįs. Dr. O. Heinroth, kuris turėjo progos ilgai tyrinėti nelaisvėje augintus juo­duosius gandrus, sako, kad dešimties dienų jaunikliai savo alkį pareikšdavę keksėjimu, o kai „pasisveikinimui“ praskėsdavę snapą, tai pasigarsindavę tiktai užkimusiu tonu. Mėnesio amžiaus sulaukę, keksėjimą jie pakeitę pratęsiamu dejojimu, kuris galima buvę išreikšti garsu „quieeeeeeee“. Sulaukus gabumo skraidžioti, jų balsas virtęs švil­piamu sniaukrojimu: „uij, uij, uij“.

Suaugę juodieji gandrai kartais sukalena savo snapu, bet šito jų kalenimo jokiu bodu negalima esą lyginti su baltųjų gandrų klegenimu.

Gaila, kad vietomis juodasai gandras — visais atžvilgiais retas ir saugotinas paukštis — neranda pas mumis ramios kertelės gyventi ir jauniklius perėti: bereikalingi miško lankytojai lenda jo lizdo pažiū­rėtų, o beganantieji galvijus piemenys ir kiti įvairaus plauko kiaušiniau­tojai neturi sarmatos jo lizdą apkraustyti. Vietomis tamsūs medžiotojai šaudą ir pas mumis juodąjį gandrą jo mėsai valgyti arba nenorėdami praleisti progos savo akies taiklumui parodyti. Kai kurie tų medžiotojų mėgina tuo būdu pasiteisinti, kad, girdi, juodasai gandras kurapkas ir kitus medžiojamuosius paukščius naikinąs! Kaltinimas beveik jokio pagrindo neturi. Apskritai, juodasis gandras nuodėmių prieš žmogų, praktikos gyvenimo atžvilgiu, tiek papildo, kad kartais uolokai ima gyvenamoje apylinkėje žuvauti, bet, atsimenant menką musų krašto žuvų ūkį, nebent kuris didelis žuvininkas, ir tai daugiau pavydo raginamas, turėtų juodajam gandrui ką nors už jo nuodėmes prikišti. Teko girdėti, kad Ukrainos kazokai turėję paprotį gražiai, raudona juodojo gandro kojų oda dengti kalavijų ir durklų makštis. Šiandien apie tokius pagražinimus netenka galvoti, nes bet kuris juodojo gandro naikinimas niekuo nepateisinamas. Kartą išbaidytas juodasai gandras vengia begrįžti nevaišingon apylinkėn. Rimti sodiečiai turėtų piemenis ir kitus vaikagalius drausti nuo bet kurių sumanymų ramų šito paukščio gyvenimą ardyti, o visų miškininkų tiesioginė būtų pareiga juodąjį gandrą visais atžvilgiais saugoti. Reikėtų taip pat ir medžių su juodojo gandro lizdais kirtimo metu neliesti.

Juodasis gandras

Paslaptingas juodojo gandro gyvenimo būdas, ir retas baltųjų gandrų draugėje jo rodymasis, davė progos susidaryti mūsų žmonių psichikoje įvairioms apie jį nuomonėms, kurių plačiau žinomų tvirti­nimu juodasai gandras esąs baltųjų savo giminiečių karalius — vadas ir teisėjas. Žinome, kad baltieji gandrai rudenį, prieš kelionę šiltuosna kraštuosna, pradeda burtis vienon vieton. Kiekvienas tokių būrių turįs savo karalių — vadą, juodąjį gandrą, kuris sudarąs gandrų tarybą ir vienus gandrus už įvairius prasikaltimus teisiąs nužudyti, kitus liepiąs palikti vietoje visai žiemai pasižiūrėtų, kas dedasi Lietuvoje ir kaip žmonės joje gyveną žiemą. Jei nuteistasai likti gandras pamėginąs kartu su kitais gandrais skristi, tai kelionėje jį ištinkanti nelaimė, — kiti gandrai užkapoję. Skrendančius šiltuosna kraštuosna gandrus kelionės metu vedąs juodasai gandras, kuris ir atgalios iš šiltųjų kraštų juos atvedąs. Kilus kuriam nors gandrų šeimynoje nesusipratimui, jo bai­gime taip pat dalyvaująs juodasai gandras, kuris einąs teisėjo pareigas, skiriąs bausmę ir kt. Reikia spėti, kad juodasai gandras senovės lie­tuvių samprotavimuose plačiau, negu šiandien, buvo minimas, nes vietomis jį „starku — kunigu“ (matai, juodais rūbais pasirėdęs vaikšto), o kitur net „laiminguoju paukščiu“ (matai, jisai apsaugąs žmones nuo įvairių nelaimių) vadina. Teko nugirsti vadinant jį ir „pragaro star­kumi“ (Panevėžio vals.). Buvę taip: siuntęs Dievas juodąjį gandrą pra­garan vėlių išvaduotų, bet velniai jį pagavę, smalon įmetę ir išmaudę, užtatai jisai turįs juodus rūbus ir pragaro starkaus pavadinimą.

Gyvenamąją sritį juodasai gandras turi daug platesnę už baltąjį savo giminietį, nes siekia toliau už pastarąjį šiaurėn ir rytuosna. Su­tinkamas jisai ne tiktai Viduržemio jūrų kraštuose, Pietų ir Vakarų Europoje, bet ir Šiaurės Rusuose, o rytuose — Sibire ir Kinuose ligi Pekingo. Prancūzijoje, Belgijoje ir žymioje Olandijos dalyje besiple­čianti kultūra jį beveik išvijo. Apskritai, juodasis gandras Pietų ir Va­karų Europoje, jei kur ir sutinkamas, tai kaipo tikra retenybė, kuri, pav., Vokietijoje didelėje apsaugoje laikoma, tenai net mokslo reikalui juodojo gandro jauniklių iš lizdo be žinios neišimsi! Pas mus Lietu­voje juodasai gandras kiek seneliau, rasi, ir didesniame skaičiuje buvo sutinkamas, nes žinomas mūsų krašto paukščių tyrinėtojas gr. K. Tyzenhauz rašo: „Juodasai gandras… gyvena miškuose ties vandenimis, pas mus paprastas (

tuvių samprotavimuose plačiau, negu šiandien, buvo minimas, nes vietomis jį „starku—kunigu“ (matai, juodais rūbais pasirėdęs vaikšto), o kitur net „laiminguoju paukščiu“ (matai, jisai apsaugąs žmones nuo įvairių nelaimių) vadina. Teko nugirsti vadinant jj ir „pragaro star­kumi“ (Panevėžio vals.). Buvę taip: siuntęs Dievas juodąjį gandrą pra­garan vėlių išvaduotų, bet velniai jį pagavę, smalon įmetę ir išmaudę, užtatai jisai turįs juodus rūbus ir pragaro starkaus pavadinimą.

Gyvenamąją sritį juodasai gandras turi daug platesnę už baltąjį savo giminietį, nes siekia toliau už pastarąjį šiaurėn ir rytuosna. Su­tinkamas jisai ne tiktai Viduržemio jūrų kraštuose, Pietų ir Vakarų Europoje, bet ir Šiaurės Rusuose, o rytuose — Sibire ir Kinuose ligi Pekingo. Prancūzijoje, Belgijoje ir žymioje Olandijos dalyje besiple­čianti kultūra jį beveik išvijo. Apskritai, juodasis gandras Pietų ir Va­karų Europoje, jei kur ir sutinkamas, tai kaipo tikra retenybė, kuri, pav., Vokietijoje didelėje apsaugoje laikoma, tenai net mokslo reikalui juodojo gandro jauniklių iš lizdo be žinios neišimsi! Pas mus Lietu­voje juodasai gandras kiek seneliau, rasi, ir didesniame skaičiuje buvo sutinkamas, nes žinomas mūsų krašto paukščių tyrinėtojas gr. K. Tyzenhauz rašo: „Juodasai gandras… gyvena miškuose ties vandenimis, pas mus paprastas (Ornitologija, III tm., 1846, 271 p.); vėliau už jį rašęs lenkų ornitologas W. Taczanovvski sako: „Visų daugiausia jų (juo­dųjų gandrų, J. EI.) Augustavo gubernijoje (Suvalkijoje, J. EI.)… Lietuvoje jie nepalyginus paprastesni“. Dabartiniu metu juodasai gandras, prof. T. Ivanausko išsitarimu, pas mumis „retas ir nykstąs paukštis“. Kai kuriose vietose jisai dar sutinkamas, bet niekur didesniame skai­čiuje. Atsitinka ir taip, kad juodųjų gandrų pora netikėtai įsitaiso gy­venti tenai, kur jų niekas prieš tai nematė — neregėjo. Pagyvenę metus, jie pranyksta ir, tiktai keletai metų praslinkus, vėl atsiranda. Reikia manyti, kad mūsų krašto veidui besikeičiant: girias kertant, miškus dirbamąja žeme verčiant ir balas sausinant, jei kartu su tuo nesigriebsime rimtų priemonių gamtos turtams saugoti, tai juodasai gandras neužilgo ir pas mumis virs tokia retenybe, kurią pamačius teks apsidžiaugti. Saugokime už tatai visi šitą juodarūbį ir įvairiomis spalvomis žvilgantį paukštį — retuolį!

J. Elisonas „Mūsų girios“ Nr. 5 – 6, 1930 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.