Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Iš gamtosaugos istorijos

in Istorija

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir žvejybos draugiją. Besidomintys gam­tosaugos istorija Lietuvoje, matyt, ne­žino, kad vandens gelmių, žuvų ir vė­žių išteklių apsauga buvo rūpinamasi dvidešimtojo amžiaus pradžioje.

Būrelis entuziastų dar 1899 metų pabaigoje kreipėsi į Vilniaus general­gubernatorių ir prašė patvirtinti Rusijos žuvininkystės ir žvejybos draugijos Vil­niaus skyriaus įstatus. 1900 metų kovo 28 dieną (senuoju stiliumi) gubernatorius sutiko. Pirmas draugijos susirinki­mas įvyko tik 1901 metų vasario 21 dieną. Buvo išrinkta draugijos valdyba, jos pirmininkas — Cezaris Stanevičius. 1902 metais draugijos sekretorium tapo Povilas Matulionis — žymus lietuvių miš­kininkas, pirmasis Žemės ūkio akade­mijos rektorius. Valdybos nariais buvo išrinkti žinomi Vilniaus ir Kauno inteli­gentai — M. Voznesenskis, O. Šarusovas, A. Vasilevskis, A. Domanskis.

Jau 1902 metų vasario mėnesį drau­gijos pirmininkas C. Stanevičius Peter­burge dalyvavo tarptautiniame žuvininkystės kongrese. Kongrese buvo svars­tomi grynai praktiniai dalykai. C. Sta­nevičiaus pranešime „Neatidėliotini žu­vininkystės vystymo, žuvų ir vėžių ap­saugos uždaviniai Šiaurės Vakarų kraš­te”, buvo šnekama ne tik apie žuvivai­są, nušviečiama žuvininkystės ir vers­linės žvejybos vystymo keliai, bet pla­čiai kalbėta ir apie būtinybę rūpintis vandens išteklių, žuvų ir vėžių apsau­ga. Pranešėjas siūlė žvejybos verslus organizuoti kooperatiniais pagrindais, kad tokiose įmonėse galėtų dalyvauti ne tik dvarininkai, dvarų nuomotojai, bet ir valstiečiai. Tai pažangi mintis. Siūloma reguliariai valyti upių, upelių, jų intakų vagas, nustatyti žvejojimo ter­minus, leidžiamų gaudyti žuvų kiekį ir dydį. Rekomenduota saugoti nerštavietes, uždrausti besikuriantiems ir vei­kiantiems fabrikams bei gamykloms terš­ti upes ir ežerus. Pažymima, kad žuvų ištekliai Lietuvoje sparčiai nyksta, kad grobuoniškas požiūris į žvejybą ir gam­tos turtus pradėjo formuotis po 1863 metų, kai Lietuvoje sparčiai ėmė plėto­tis nauji gamybiniai santykiai. Baigda­mas savo pranešimą, C. Stanevičius iš­kėlė mintį, kad šaliai neatidėliotinai rei­kalingas įstatymas, reguliuojantis žve­jybą gėlo vandens baseinuose ir įgali­nantis užkirsti kelią vandens turtų nio­kojimui. Kongresas vienbalsiai pritarė šiam Vilniaus atstovo pasiūlymui.

1903 metų pabaigoje Vilniaus sky­rius suaktyvino savo veiklą. Draugijos veikla pamažu įgavo mokslinį metodini ir praktinį pobūdį. P. Matulionis suda­rė „Svarbiausių duomenų apie žvejybą ir žuvininkystę rinkinį”, „Žuvų kalendorių”, kuriuos platino knygynai, o 500 egzempliorių išsiuntinėta į svarbiausias administracijos, policijos ir luomų įstai­gas 1903 metų spalio mėnesį draugija parengė „Šiaurės Vakarų krašto ežerų ir kitų vandens telkinių nuomos taisyk­les”.

Pabrėžtina, kad draugijos paruoštos taisyklės labai ilgą laiką buvo vienin­telis Lietuvoje veikęs oficialus doku­mentas, reglamentavęs žvejybos, žuvų bei vėžių išteklių apsaugą. Jis buvo tik rekomendacinio, bet ne privalomo po­būdžio. Įdomu pažymėti, kad Vilniaus generalgubernatorius ant taisyklių užra­šė rezoliuciją „Išplatinti čia išdėstytas naudingas žinias tarp gyventojų ir pa­gal galimybes draugijos nurodymus tai­kyti gyvenime”, ir jos buvo išsiuntinė­tos į Vilniaus, Kauno ir Gardino gu­bernijų įstaigas. Be to, draugija atskiru kreipimusi ragina kaimo inteligentiją, dvasininkus aiškinti liaudžiai būtinumą saugoti vandens turtus, žuvų, vėžių iš­teklius. Taisyklėse numatyti tokie mini­malūs leidžiamų gaudyti žuvų dydžiai: lydekos — aštuonių colių (colis — 2,54 cm) ilgio, karpiai — keturių, karosai — trijų, šapalai — septynių, kuojos — ke­turių, kiršliai — penkių, šamai — šešioli­kos, sterkai — aštuonių, lašišos — vie­nuolikos, upėtakiai — septynių, šal­viai — devynių, stintos — trijų, ūso­riai — septynių, vėžiai —trijų su puse colių. Kategoriškai buvo draudžiama gaudyti žuvis per nerštą — nuo kovo 25 dienos iki liepos 1 dienos, o lašišas, šalvius, vėžius — nuo spalio 1 dienos iki gruodžio 15 dienos. Buvo siūloma uždrausti gaudyti žuvų mailių ir ypač pardavinėti turguje. Žvejybos tinklo vieno langelio dydis turėjo būti ne ma­žesnis kaip 1,25 x 1,25 colio. Buvo drau­džiama statyti tinklų užtvaras upėse ir ežeruose, taip pat ir bradinius, ilgesnius kaip du trečdaliai upės ar upės intako pločio. Žiemą ežero ar kito vandens telkinio savininkas ar nuomotojas pri­valėjo kirsti aketes. Uždrausta nuodyti žuvis, naudoti sprogstamąsias medžia­gas, vandens telkiniuose mirkyti linus ir kanapes.

1903 metų pabaigoje Vilniaus žuvi­ninkystės ir žvejybos draugija rengėsi atidaryti žvejybos mokyklą. Už draugi­jos lėšas buvo rengiamasi siųsti žmo­nes mokytis ichtiologijos ir žuvivaisos į Prūsiją, Lenkiją ir Galiciją. Tačiau tuo metu draugijai iškilo uždarymo pa­vojus mat Maskvos ochranka konfis­kavo kažkokio Felikso Keršio laišką iš Šiaulių, kuriame rašoma, kad į žvejybos mokyklą renkami tik lietuviai, o drau­gijos sekretorius Povilas Matulionis „užkietėjęs litvomanas”, besirūpinąs tik Lietuvos gerovės kėlimu. Žandarams šis laiškas pasirodė įtartinas. Bet daugiau kaltinamųjų įrodymų jiems surinkti ne­pavyko. Draugija veikė ir toliau.

Sigita Gasparavičienė

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Lietuvos meteoritai

Apskaičiuota, kad į Žemės atmosferą kasdien patenka apie aštuoni milijardai kosminių dalelių. Dauguma
Pakilti į Viršų