Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Idealus šuo

in Kinologija

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į užsienį parduodamas grynakraujis angliškas seteris.

Medžioklės sezonas prasidėjo, o aš šuns ne­turėjau. Tad negaišdamas, sekančią dieną anksti rytą vykstu nurodytu adresu.

Surandu šeimininką ir šunį. Prisistatom ir vienu žodžiu susipažįstam kaip medžiotojai. Po medžiokliškos įžangos prieinam prie reikalo.

Šeimininkas, jau pagyvenęs žmogus, de­monstruoja savo šuns gabumus kambarine dresiruote, kuri, reikia pripažinti, buvo atlikta ga­na gražiai ir tiksliai. Be to, paaiškino, kad šuo yra labai aukštos kilmės, ir jo protėviai buvo mėgstamiausi Anglijos karalienės Viktorijos šu­nys. Tam įrodyti turįs kilmės liudijimą, kurį čia pat ir pateikė „Džeko“ vardu. Aš neabe­jojau dėl jo aukštos kilmės, nes ir išvaizda bu­vo nepeiktina. Tad užklausiau šeimininką dėl Džeko gabumų lauke. Atsakė, kad šuo dirbąs idealiai, o uoslę turįs tiesiog fenomenalią, ir jo gabumams negalįs joks šuo prilygti. O kaip ve­da…, kaip tvirtai stovi! Vien pasididžiavimas tokiu grožiu!

Įtikintas tokiais gražiais atsiliepimais apie Džeko gabumus, sumokėjau stambią sumą pini­gų ir užkabinau saitelį šuniui už apikaklės.

Atsisveikindamas šeimininkas giliai atsidu­so ir tyliai pravirko.

— Matote mano ašaras, jaunasis medžioto­jau!… Aš tamstai atiduodu savo geriausiąjį draugą, savo džiaugsmą ir paguodą… Tai ne šuo, o auksas… Apie jo gabumus medžioklėje aš nekalbu — jūs pats patirsite… Tik vieno pra­šau jus: saugokite jį, kaip savo akį!… Jis klus­niai pildys visus jūsų norus ir reikalavimus, mo­kės skaityti jūsų mintis… O dabar, susimildami, greičiau jį išveskite! Padarykite tatai taip, kad aš jo nematyčiau… — Džekai!… Mano mie­las Džekai!…

Jis vėl tyliai pravirko, pabučiavo šunį ir su­sikrimtęs skubiai išėjo į kitą kambarį.

Po tokios graudingos atsisveikinimo scenos, prislėgtas to didelio šeimininko susinervinimo ir sujaudintas jo iškęstų tuo momentu sielos kančių, tyliai išėjau.

Grįžęs su Džeku namo, aš tuojau pradėjau su dideliu įdomumu ir stropumu studijuoti šuns kilmės liudijimą ir diplomus. Pasirodo, kad Džeko protėviai dalyvavo visose Europos šunų parodose, lauko konkursuose ir beveik visur bu­vo apdovanoti aukso, sidabro medaliais, diplo­mais bei atestatais, su žymių asmenų parašais.

Tada mano nuotaika dar pakilo. Aš, kupi­nas džiaugsmo dėl būsimų malonumų, nutariau, nedelsdamas ir neatsižvelgdamas į jokias kliū­tis, sekantį rytą patirti visų tų pažadėtų ir taip laukiamų malonumų, o ypač su tokios aukštos kilmės grynakraujų, kurio protėvius glamonėjo Anglijos karalienės ranka.

Pasakyta — padaryta. Pradėjau ruoštis medžioklei, kartu kreipdamas dėmesį, kaip Dže­kas į tai reaguos.

Džekas gi elgėsi visai priešingai, negu tai darė mano buvęs šuo „Lordas“, kuris, tik paste­bėjęs aunantis medžioklinius batus, jau pradė­davo džiaugtis ir dūkti: šis jokio susidomėjimo nerodė ir per visą mano pasiruošimo eigą liko visiškai ramus.

Po valandėlės aš su Džeku buvau geležinke­lio stoties perone, kuriame stumdėsi kažkur sku­banti minia. Ir čionai nelauktai ir visiškai atsi­tiktinai teko man pirmą kartą susipažinti su šio aukštos kilmės šuns pojūčiais.

Kai aš ėjau prie vagono, arčiau garvežio, kur buvo daug mažiau publikos, mano Džekas staiga pakėlė nosį, išsitempė, patraukė orą, pil­ną garvežio dūmų, ir pradėjo vesti išilgai trau­kinio prie vieno atskirai stovinčio keleivio su bagažu. Priėjęs prie jo krepšio, jis sustojo ta gražia klasiška poza, kuri visiškai suprantama medžiotojams. Tas visiškai nelauktas atsitiki­mas nustebino taip mane, taip ir keletą kelei­vių, kurie, matyti, turėjo supratimą apie šuns išstatymą arba buvo medžiotojai.

Aš priėjau prie to krepšio savininko ir man­dagiai paklausiau, kas yra tame krepšyje?

– Mano dalykas. O kas tamstai rūpi, smal­suoli ?

– Bet mano šuo juk „stoiką“ padarė… Pažiūrėkite!… Koks grožis, kokia kla­siška poza — ištiesta kaip styga uodega ir pa­kelta koja…

– Pakelta koja… Greičiau atimkite jį iš čia, o tai sugadins jis man visas prekes.

– Nusiraminkite, gerbiamasis, — juk pa­kelta priekinė koja… Malonėkite pasakyti, kas yra tame krepšyje?

– Tai prisikabino, keistuolis!… Kas krep­šyje yra?… Paštetai… O kas jums įdomu?

– Paštetai?!… Iš laukinienos?

– Aišku, kad ne iš ešerio… Paprastas paš­tetas iš jerubių.

– Iš jerubių?… Dėkoju jums… Daugiau man nieko nereikia…

Paštetas iš jerubių… Štai kur tikras pojūtis, kur tikra gryna veislė, aukšta kokybė!… Štai kur Didžiosios Britanijos karalienė…

Su didžiausiu pasididžiavimu, koks tik pri­einamas žmogui, aš praėjau pro šalį susidomė­jusių žmonių ir įlipau su Džeku į vagoną.

Po gero pusvalandžio laimingai pasiekiau numatytą stotį ir nuvykau apie puskilometrį nuo stoties pas pažįstamą medžiotoją ūkininką.

Pasisveikinimai, kalbos apie mano naują šunį ir planai ryt dienos medžioklei.

Nutarėme eiti gulti, kad ryt anksčiau atsikeltume. O aš iš anksto tebesvajojau apie ryt dienos malonumus su aukštos kilmės ir kultū­ros šunimi.

Šios nakties sapnai buvo glaudžiai surišti su mano naujo šuns kilme: buvau ir Londone, apžiūrinėjau ir „laverakų“ šunynus, persikeldavau į pasakišką Indiją ir ten kartu su jos valdovu dalyvavau šunų laukų bandymuose, bučiavau ir karalienės Viktorijos ranką ir užkandžiavau jerubių paštetais, arba bučiavau paštetus ir už­kandžiavau karaliene. Žodžiu, karalienė, paš­tetai ir Džekas visą naktį valdė mano miegan­čią būtybę tol, kol p. Petras mane pažadino.

Kol aš rengiausi, p. Petras išvedė mano šu­nį „pasivaikščioti“. Po kelių minučių jis sugrį­žo labai linksmas ir su pasitenkinimu sako: „Na, ir šuo! Tokios uoslės nemačiau ir negir­dėjau, kaip gimiau ir gyvenu. Įsivaizduokite sau, tik man išėjus į kiemą, Džekas tiesiai pra­dėjo vesti į kaimyno kiemą. Iš pradžių nekrei­piau dėmesio. Šaukiu jį vieną, antrą kartą, o jis neina. Manau, kas per okazija? Einu artyn prie Džeko. O jis, privedęs mane prie kaimyno daržinės, tvirtai sustojo, pats visas išsitempė, uodegą ištiesė, pakėlė koją ir žiūri tiesiai į dar­žinę. Aš atidariau daržinės duris. Nagi žiū­riu — kabo pakabintas meitėlis, kurį vakar kai­mynas paskerdė. Na, ir šuo, na, ir uoslė!…“

– Žinoma, — atsakiau, — šuo yra aukštos kilmės, tad ir gerą uoslę turi turėti.

Prisipažinsiu, kad tas Džeko „išstatymas“ bekono man ne labai patiko, tačiau apie tai p. Petrui nutylėjau.

– Petras, džiaugdamasis Džeko uosle, vis murma: — Na, ir pašaudysim šiandien, tik ar pakaks šovinių, nes toks šuo mums ir iš po že­mių išstatys.

Paėmę su savim geroką atsargą šovinių, tri­se išvykstam į vasarojų laukus kurapkų me­džioti. Kelias ėjo per mažą miškelį, kuriame ramiai ganėsi gyvulių banda. Džekas bėgo prie­šaky, retkarčiais uostydamas pakeliui krūmus. 0 mudu, ramiai leisdami mėlynus pypkių dūmų kamuolius, ėjome paskui šunį keliu.

– Žiūrėkite, žiūrėkite, — išgirstu p. Petro šauksmą. Džekas įtraukė oro, išsitempė ir pra­dėjo vesti. — Tur būt, bus kurapkos. Jos mėgs­ta prasivėdinti pamiškėje, — sako Petras.

Kol aš užtaisiau šautuvą, Džekas gražiai ve­dė per pievą išilgai miškelio ir atsistojo kaip įbestas prie eglių krūmo.

– Petras su patenkintu šypsniu rankos mos­tais ragina mane greičiau artėti prie krūmo. Mano širdis smarkiau pradėjo plakti, rankos nervingai spaudė šautuvą, o akys traukte trau­kė į mano pasididžiavimą, mano aukštos kilmės Džeką.

– Pil! Džek! Pirmyn! — surikau aš. O jis nė iš vietos: stovi visas išsitiesęs, nustojęs kvėpuoti, ir atrodo kaip garsaus dailininko iš­kalta iš akmens figūra.

P. Petras nekantraudamas bando pastumti Džeką pirmyn, tačiau pastarasis vis dar neju­da. Siūlau rankos mostelėjimu p. Petrui apeiti aplink krūmą, gal pakils. Apeina. Švilpauja, rėkauja. Kurapkos nekyla. Nusprendžiam, kad greičiausiai bus paklydusi nuo būrio vieniša ku­rapka, o gal net ir sužeista, jei nepabūgsta šuns ir triukšmo.

Petras priėjo dar arčiau ir sudavė porą kartų su koja į krūmą. Niekas nepasirodo. Ta­da, netekęs kantrybės, atsargiai praskleidžia rankomis šakas, o Džekas tokia pat poza neju­dėdamas tebestovi, įbedęs akis į krūmą.

– Na, kas, nieko nematyt? — klausiu aš.

– pone… Džekas mus apgavo!

Tardamas tuos žodžius, ištraukė iš krūmų drobinį duonmaišį, kuriame buvo duonos riekė ir gerokas gabalas lašinių, greičiausiai čia pat ganomos bandos piemens.

– Na, ir gyvulys! Išstato duonmaišį su la­šiniais !

Mane išpylė šaltas prakaitas. Kol mano galvoje pynėsi Anglijos karalienės vainikas, paštetai, bekonas, diplomai ir atestatai, p. Pet­ras, matyt, buvo labai perpykęs ir šį nelemtą duonmaišį tolokai nusviedė į šalį. Tuo momen­tu iš tos vietos, kur krito duonmaišis, iš žolių pakilo būrys kurapkų.

Petras suriko: „Štai kur kurapkos! Mes patys kalti… Apsirikom“.

Mano apviltų svajonių girlianda nutrūko: supratau klaidą. Mašinaliai įrėmiau šautuvą į petį, bet tuo momentu Džekas, garsiai lodamas, šoko šuoliais aukštyn prie kurapkų ir stengėsi sugauti ore.

– .. Atgal! .. Prie kojos, Džekai!.. Prie kojų… Tubo!.. O Džekas vis lodamas vejasi.

Petras įdėjo du pirštus į burną, švilpė, aš šaukiau, kaip brandmajoras gaisro metu. Ta­čiau viskas veltui. Džeko jau nebuvo matyt, tik girdėjosi jo garsus lojimas.

Tad šokom mes jo vytis. Išbėgom iš krūmų į vasarojaus lauką, kuriame Džekas, kaip pa­mišęs, lodamas bėgo per bulvių vagas, iš kurių dar pakilo būrys kurapkų. Džekas, apsvaigin­tas savo pasisekimu, dar smarkiau pradėjo šuoliuoti, pašokdamas porą metrų aukštyn ir steng­damasis ore sugriebti kurapką.

– Džek! Atgal!.. Tubo!.. Prie kojos!..

Kur tau!.. Viskas veltui, nes šuo tebešoko aukštyn į orą ir taip garsiai lojo, jog jam būtų galėjęs pavydėti ne bet koks — grynakraujis bei gero balso skalikas.

Norėdamas sulaikyti Džeką nuo beprotiško vijimosi, dukart iššoviau. Po to įvyko kažkas nesuprantama. Šuo minutėlę stabtelėjo, prigulė prie žemės, prispaudė uodegą prie kojų, o po to modernios automatricos greičiu nuskubo per bulvių lauką prie kelio, paskui į mišką ir…

Nuo to laiko aš jo niekados daugiau ne­mačiau.

Tai iš tikrųjų buvo „idealus“ šuo.

K. Liaudanskis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų