Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Į Šiaurę, pas žuvis…

in Žvejo dienos

Besiartinanti vasara viliojo mus kaip paukščius keleivius. Keletas kuklių pasivaikščiojimų po užpoliarę tik sužadino kelionių geismą. Per tas keliones išstudijavome literatūrą ir klausėmės vietinių geradarių patarimų, tačiau žūklė vis buvo vidutiniška. Tauriųjų upių klondaikai kol kas liko neatrasti.

Tarp daugybės užpoliarės upių, upelių ir ežerų nelengva išsirengti būsimą žūklės rajoną. Po ginčų ir svarstymų apsistojome ties Kucajokio – mūsų Merkio dydžio upe. Ji prasideda Karelijos kalnų ežeruose, pakeliui gerokai padidėjusi įteka į nemažą Tuncajokį. Šioji dar už keliolikos kilometrų įsilieja į to paties pavadinimo ežerą, kuris per kitų ežerų sistemą jungiasi su Baltąja jūra. Užtvankų ten kol kas nėra, tad žuvys gali plaukioti kur tinkamos.

O žuvys ir buvo numatytos kaip svarbiausias mūsų maistas…

Reaktyvinės aviacijos laikais atstumas iki superfosfatinio Kirovsko yra visai nedidelis. Kelionės džiaugsmo neaptemdė net „greito ir patogaus“ aerofloto antiservisas, nes kiek galima anksčiau užsakę bilietus, reisui Leningradas – Kirovskas negavome vietų. Užsigrūdinę ilgoje kovoje su minėta organizacija, ankstyvą rytą užėmėme eilę prie Kirovsko krypties kasų. Nuojauta neapgavo – ne tik kasininkė, bet ir lėktuvo vadas agitavo apsnūdusius keleivius įsigyti bilietus Kirovskan. Stumdydami normalius keleivius gremėzdiškomis karkasinėmis kuprinėmis, sulipome pustuščian lėktuvan  ir už gerų poros valandų atsidūrėme visai arti kelionės tikslo. Dar porą šimtų kilometrų kračiais užpoliarės keliais, o po to jau kelios valandos visureigiu iki slėnio Kucajokio vidurupyje nebuvo ilgos.

Rugpjūčio pabaigos oras Koloje dar buvo vasariškas. Termometras ore rodė 18°C, o vandenyje 12°C. Slėnyje plačiai išsiliejusią upę šiuo metų laiku buvo galima perbristi. Sūkuriuose už akmenų gofruotą varinę ABU blizgę griebė puskilograminiai upėtakiai, o brastoje suvalkietiškus sliekus vieną po kito čiupo gražuoliai kiršliai. Užliūliuoti brastos šnarėjimo ir kelionės įspūdžių, bemat užmigome. Paryčiais prabudome nuo neįprastų garsų – tai sodrus lietus teškeno į palapinę. Lietus nesiliovė ryte ir visą dieną. Bet kiršliai kibo nenuilsdami. Paskubomis juos ant iešmų iškepę ir pavalgę, lindėjome palapinėje. Nakčia nubudome – šį kartą nuo tylos ir šalčio. Pro palapinės Iangelį matėsi pilnas ryškiausių žvaigždžių dangus, o nuo brastos vidurio šiaurės vėjas ginė garus.

Išaušus buvo vėsoka – vos 8°C, bet pakilusi saulė dar gerokai šildė. Prie laužo pradžiovinome sumirkusius rūbus, greitomis papusryčiavome ir stenėdami užsikėlėme gerokai virš galvų dunksančias kuprines. Žemėlapyje buvo matyti, kad upė daro didoką posūkį kairėn, tad nutarėme sutrumpinti kelią, eidami tiesiai. Dienos maršruto galas buvo maždaug už dešimties kilometrų įtekanti Seminkijokio protaka. Daug kas gali šyptelėti iš to mūsų pirmos dienos maršruto – Lietuvos mastu jis menkutis  Tačiau tie, kurio matė, kaip atrodo akmeninių griovų išraižyta, privirtusi senų medžių, gaisravietėse priaugusi neprasibraunamų beržynų Šiaurės vakarų taiga, supras, kodėl tuos dešimt kilometrų ėjome visą dieną…

Toliau nuo upės peizažas buvo gana monotoniškas – nedidelės retu mišku apaugusios kalvos, pakalnėse aukštapelkės, brūzgynai. Didžiausias kelio paįvairinimas buvo grybai nuo druskinės iki kepurės dydžio raudonikiai. Rinkome tik pačius mažiausius, dar nežinodami, kiek jų teks suvalgyti.

Vakarop vėl priartėjome prie upės, kurios ūžimą išgirdome iš tolo. Apie šimto metrų gylio akmeninio kanjono dugne, pabalęs ties rėvomis, visai neatpažįstamas, dundėjo Kucajokis,

Stovyklą įkūrėme ant nedidelio, išsišovusio upėn pusiasalio. Pasroviui juodavo gilus, ramus užutekis, dar toliau – upė susiaurėjo ir tarp didelių akmenų vanduo veržėsi dundėdamas, kad vėl ramiai išsilietų dar didesniame užutėkyje. Praėjus puskilometri, prie įprastų mūsų upės garsų prisijungė naujas – tai dešimties metrų aukščio kriokliu savo neilgą kelią užbaigė Seminkijokis. Toliau aukšti Kucajokio krantai prasiskyrė, ir upė išplatėjo iki poros šimtų metru. Jokių žmogaus veiklos pėdsakų, išskyrus visiškai sutrūnijusius kelmus, nebuvo. Pietiniame šlaite iš tolo raudonavo bruknės, kur ne tik mes, bet ir meškos sustodavo pasilepinti, Tai buvo matyti Iš įspūdingo didumo „vizitinių kortelių“, dar kartą įrodančių, kad vasarą meška yra taikus vegetaras.

Visur upės pakraščiuose dunksančiais akmeniniais luitais buvo patogu prieiti arčiau srovės, kur už daugiau ar mažiau apsemtų akmenų virė sūkuriai. Po pasidabruoto mepsiuko tekštelėjimo vandenin praėjo kelios sekundės, ir energingai užkibo pirma žuvis. Deja, tai buvo vos keleto šimtų gramų upėtakiukas. Tik žvejo prietarai lėmė, kad pirmasis mažylis atsidurtų kuprinėje. Plačiai užsimojęs, sviedžiau blizgę tolimiausio srovėje panirusio akmens link. Skaidriame vandenyje mačiau, kaip nuo akmens atsiskyrė gero pusmetrio ilgio šešėlis ir metėsi blizgės link. Sukdamas ritės rankenėlę, ėmiau dairytis, kur patogiau krantan išvilkti nemažą žuvį, bet smūgio nebuvo. Kai blizgė priartėjo prie kranto, iš kažkur švystelėjo kur kas mažesnis šešėlis, ir vėl tvirtai užkibo visiškai toks pat, kaip pirmasis, upėtakiukas.

Dalį upėtakių išdarinėjome ir supjaustę gabaliukais užpylėme marinatu fermentuotis – po poros dienų tokie upėtakiai įgyja nepakartojamą skonį. Kitų upėtakių ir kiršlių užteko žuvienei, o keptuvėje iškepėme raudonikius „dzūkiškai“. Šis receptas paprastas, bet užmirštas, o rezultatai – nuostabūs, todėl jį pateikiu. Rūkyti lašiniai smulkiai supjaustomi ir spirginami, po to keptuvėn dėdami nuplauti ir supjaustyti grybai. Kartkarčiais pamaišant grybai kepami, po dvidešimties minučių įpjaustome svogūno, dedame druskos, dar dešimt minučių – ir kvepiantis skanus patiekalas paruoštas.

…Rytas mus sutiko žydru, be debesėlių dangumi, o žemesnėse vietose – šalna. Nutarėme pabandyti laimę Seminkijarvo ežere, pakeliui į jį – to paties vardo protakoje, vasaroj gale daug kur galimą pereiti akmenimis, bet štai pirmoji pusšimčio metrų ilgio ir pusės tokio pločio sietuva. Skaidriame vandenyje buvo matyti poros metrų gylyje paslaptingai pilkuojantys kortuoti akmens luitai. Tokioje žvejų nėmačiusioje sietuvoje ir buvo galima tikėtis pačių didžiausių upėtakių. Pirmas metimas – ir kaip paprasčiausias ešerys užkibo puskilogramis upėtakis. Po to tik ant meškerės užkibo kitas, kiek mažesnis upėtakis.

Viena po kitos keitėsi didesnės ir mažesnės sietuvos, kurias jungė panaši istorija – po pirmo metimo upėtakis, kiti bandymai – tušti. Nepajutome, kada protaka paplatėjo ir pagilėjo, sumažėjo srovė ir lyg žmogaus išsprogdintame uolose kanale prasidėjo Seminkijarvas. Nuostabiose įlankose ir užutėkiuose išbandėme visas importines ir savo gamybos blizges. Prašniokštus sniego debesiui, užkibo vienintelės žuvys – puskliogramės palijos: avietinės spalvos pilvu patinas ir gerokai kuklesnių spalvų patelė. Grįždami į pustuštes kuprines rinkome ne tik mažiausius, bet ir didesnius raudonikius.

Vakaras buvo nuostabus, bet dar vėsesnis. Nuo skaisčiai liepsnojančių dervingų sausuolių kaip iš krosnies dvelkė karštis, o nugara šalo. Gerokai pritemus tamsiai mėlyname danguje išvydome neįprastą gelsvai žalią, nusidriekusią iš rytų į vakarus šviesos juostą. Kai juosta suvirpėjo ir pakilo aukštyn, supratome, kad pirmą kartą pamatėme retą šiuo metų laiku ir šioje geografinėje platumoje šiaurės pašvaistę.
Ryte šalnos nebuvo tik aukštumose po pušimis. Eiti darėsi vis sunkiau: aukšti, statmeni vandenin besileidžiantys kanjono krantai buvo išraižyti gilių, bevelk tokiais pat stačiais krantais griovų. Kelias dvigubėjo. Raudonikius rinkome iš karto, nes daug kur, pakąsti stiprios šalnos, jie jau buvo subiluškę. Apeidami griovas ir kirsdami posūkius, nutolome nuo upės, kai užsiropštę ant uolos priekyje pamatėme pailgą ežerą. Jo tolimesniajame gale kažkas baltavo. Vėjo gūsis atnešė vandens dundėjimą. Supratome, kad ežeras smarkiai paplatėjęs Kucajokis, o balta dėmė – tai didelis krioklys.

Nesėkmių pamokyti, nešėmės visą žūklės įrankių rinkinį: spiningus, muselinę ir paprastas meškeres su nepamažėjusia lietuviškų sliekų atsarga. Deja, tik museline meškere pavykdavo ištraukti nedidelių kiršlių. Tarp muziejinių blizgių atsargų aptikau parūdijusią sunkoką „černospinką“ prikabinęs šią neišvaizdžią blizgę, švystelėjau skersai pagrindinės srovės. Po lengvučių mepsų atrodė, kad nusivynios visas šimtas metrų valo, kol blizgė nukrito anapus srovės ramiame užutėkyje. Vos suvyniojęs pirmuosius du tris metrus valo, Pajutau tiek ilgai lauktą smūgį. Supratau, kad užkibo didoka žuvis. Stovėjau ant akmens luitų ir iškart suvokiau, kad vienam šią žuvį iškelti į krantą nepasiseks. Bičiuliai buvo netoliese, bet šiame rėvų chaose jų nesimatė. Visus garsus nustelbė čia pat dundantis krioklys. Tuo tarpu žuvis ramiai, lyg ir nebūtų užkibusi, pasileido pasroviui. Vos girdimai tarškėjo stabdis ir valo atsarga mažėjo drauge su viltimi, „Kablį“ – surikau, bet ir pats neišgirdau savo balso. Žuvis lyg nusigandusi stabtelėjo. Ji jau buvo pakankamai toli, kur upė platėjo ir srovė nebuvo tokia stipri. Įsidrąsinęs ėmiau vynioti valą, žuvis kildama paviršiun ėmė plaukti skersai srovės, staiga pasisuko ir virš vandens švystelėjo juodas, poros plaštakų dydžio uodegos pelekas. Pailga peleko forma ir galingas, bet ramus žuvies priešinimasis sakyte sakė, kad ji ne lašišinė. Filosofuoti nebuvo laiko, nes žuvis tuo tarpu perplaukė pagrindinę srovę ir tvirtai sustojo nedideliame užutėkyje mano krante. Spiningo galas sulinko, o ritės rankenėlė sukosi, valo nevyniodama – stabdis slydo. Bandymai trūkčiojant spiningą išvilioti žuvį toliau nuo aštriabriaunių akmenų nepadėjo. Čia, kaip filme su gera pabaiga, virš uolos pasirodė susidomėjęs barzdotas Vidmanto veidas. Neatsimenu, ar kada nors taip apsidžiaugiau pamatęs geriausią giminaiti, o Vidmantui aiškinti nereikėjo – keliais šuoliais atsidūrė prie vandens, kur valas brėžė vos pastebimą takelį. Tuoj pat kablys paniro vandenin, valas atsipalaidavo, ir ant kranto ėmė šokinėti metrinė žuvis. Tačiau tai buvo tiktai didelė lydeka…

Užsitęsusi grybų dieta šią mano nedidelę sėkmę pavertė bendru džiaugsmu. Temo. Be žodžių pasiskirstę darbus, kirtome malkoms sausuolius, statėme palapinę, lydeka pavirto gintariniais sūdytos žuvies gabalais. Po to sėdėjome kiekvienas ant savo rąstigalio prie laužo su kvapnios arbatos puodeliais. Pavėjinėje laužo pusėje ant iešmų šnypštė lydekos gabalai. Šalimais tūkstantmečiu dundesiu, prie kurio jau spėjome priprasti, gaudė nematomas krioklys. Vakarienė truko ilgai, ryškios žvaigždės ir garų stulpas virš krioklio žadėjo dar šaltesnę naktį. Vienbalsiai nutarę, kad ankstyvo ryto žūklė būna sėkmingiausia, laužui šviečiant nuvalėme visus iki vieno dieną surinktus grybus. Juos paslėpę kuprinėje, sulindome į palapinę kaupti jėgų rytdienos žūklei…

 Juozas Petrusevičius

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejo dienos

Žuvų trofėjai. Lydeka

Paruošiant lydekų trofėjus, daugiausia bėdos būna su smegenine kaukuole. Mat jos priekinė
Pakilti į Viršų