Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Į kalnus akmenų

in Negyvoji gamta

Aplinkui mus viskas taip lėkšta ir nuobodu, akmenų visai maža, daugiausia vis molis, smėlis, o jeigu upių pakrantėse ir yra akmenų, tai jie labai jau vienodi ir neįdomūs!

Akmenų mums reikia važiuoti į kalnus, ten, kur uolos ir akmenų nuobirynai, kur sraunūs upeliai teka akmenine vaga, o mėlyni ežerai spindi tarp skardžių ir uolynų.

Visi, seni ir maži, su plaktukais ir kuprinėmis, apsirūpinę konservais ir arbatinukais, linksmu būriu sėdame į traukinį ir važiuojame į Chibinus — į pagarsėjusį mineraloginį „rojų”, šį dar taip neseniai laukinį, „nebaidytų paukščių kraštą”.

Chibinai — daugiau kaip kilometro aukščio kalnai. Jie stūkso toli šiaurėje, už Poliarinio rato. Čia ir atšiauri gamta su šiurpiais tarpekliais ir šimto metrų aukščio skardžiais; čia ir skaisti vidurnakčio saulė, kelis mėnesius iš eilės savo ilgais spinduliais apšviečianti aukštų kalnynų sniego laukus. Čia tamsią rudens naktį stebuklinga šiaurės pašvaistė rausvai violetine uždanga nušviečia poliarinį miškų, ežerų ir kalnų landšaftą. Pagaliau čia gausybė mokslinių problemų, viliojančios neįmintos didžiojo šiaurės granitinio skydo tolimos geologinės praeities mįslės.

Chibinų kalnai
Chibinų kalnai

Pilkoje, nuobodžioje gamtoje, tarp samanomis ir pilkomis kerpėmis apaugusių uolų — visa gama rečiausių mineralų: kraujo spalvos arba vyšniniai eudialitai, kaip auksas žėrinčios lamprofilito plokštelės, ryškiai žali egirinai, violetiniai fluoritai, tamsiai raudoni, tarsi sukrešėjęs kraujas, neptunitai, auksiniai sfenai…

Sunku aprašyti tą nuostabų spalvų vaizdą, kuriuo gamta apdovanojo šį žemės kampelį.

Tad štai, apsiginklavę nuo galvos iki kojų,— ne ginklais, o moksline ginkluote: palapinėmis, barometrais, plaktukais, žiūronais, kirstukais, — nuo Chibinų stoties iš lėto traukiame į slėnį. Kalnai suskliaučia savo viršūnes, slėnis siaurėja, bet vos pastebimas, žole užaugęs takelis dar bėga miškingu krantu. Upės aukštupyje, miškų zonos pakraštyje tarp eglių pasistatome palapinę. Karšta ir tvanku. Mus apsupo uodų ir mašalų spiečiai — toji neišvengiama Šiaurės vasaros mėnesių rykštė. Sandariai užsisegame tinklelius ant galvų ir pasitaisome pirštines. Visiškai šviesu: raudoni spinduliai žaidžia negyvose uolėtų kalnų viršūnėse, o laikas — maždaug antra valanda nakties.

Prasideda karšta diena, visiškai kaip pietuose. Priekyje aukštos viršūnės; niekur nematyti gilių tarpeklių; tik kairėje, aukštai uolose, žiojėja kažkoks sniego pripustytas plyšelis.

Mes pasiskirstome į tris būrius ir per didžiausią kaitrą, lydimi vis tų pačių uodų spiečių, kylame ieškoti akmenų į 1000 metrų aukštį.

Pagaliau, visą dieną sunkiai kopęs, įveikęs stačius šlaitus ir slenkančius nuobirynus, mūsų būrys viršuje. Vėl atslenka naktis, šaltas vėjas, temperatūra tik 4 ºC, o dieną slėnyje dusome 24 ºC temperatūroje (pavėsyje). Saulė vos pasislėpė pusvalandžiui už horizonto. Priėjome prie šiaurinio plynaukštės krašto; po mūsų kojomis visiškai stati keturių šimtų penkiasdešimties metrų siena. Tačiau jūsų vaizduotei šis skaičius nieko nesako apie tokio skardžio milžiniškumą: kad gautume tokį aukštį, reikia sukelti vienas ant kito dvidešimt daugiaaukščių namų arba sustatyti keturias su puse Isakijaus katedrų su kryžiumi. Apačioje, didžiuliame cirke, — tamsūs, niūrūs kalnų ežerai; jų paviršiuje plaukioja didelės baltos lytys, cirko skardžiais kaip milžiniški liežuviai žemyn slenka sniegynai, vietomis pakibę virš uolų kaip užuomazginiai ledynai.

Sunku atitraukti žvilgsnį nuo tokio vaizdo! Matome, kaip tolumoje šviesiame dangaus fone pasirodo penkios figūros. Mes jau pripratome, kad kalnuose dangaus fone žmonių figūros matyti labai ryškiai ir atrodo neįprastai aukštos. Netrukus išgirstame jų balsus.

Balsai ir figūros greitai priartėjo, ir paaiškėjo, kad visi trys mūsų būriai beveik vienu metu pasiekė plynaukštės viršūnę. Tačiau šaltas vėjas neleido ilgiau pabūti taip aukštai. Mes ėmėmės skubiai piešti masyvo kontūrus, greitai apėjome jo skardingus šlaitus, susidėjome į maišus surinktus akmenis, siauru sniego tilteliu perėjome į kitą, įpiečiau esančią plynaukštę ir sustojome prieš milžiniškas uolų nuogriuvas, skiriančias mus nuo kalnų pietinių šlaitų. Bet jie mums neprieinami.

Prie šių uolų mums netikėtai nusišypsojo laimė; akmenų nuobiryne ir pačiose uolose pamatėme didelius raudonus kristalus; tai buvo vienas rečiausių mineralų, turintis reto metalo cirkonio, — eudialitas; štai greta jo dar niekur kitur nerasto blizgančio lamprofilito plokštelės, pagaliau šiaurėje dar visai negirdėtos žalsvojo apatito gyslos.

Sodalitas
Sodalitas. Senovės graikai naudojo jį kaip apsauginį ir gydomąjį akmenį. Jie tikėjo, jog jis padeda vystyti jį nešiojančiam žmogui kūrybinius sugebėjimus. Ypač jį mėgo menininkai,dailininkai, dainininkai. Tos tradicijos buvo laikomasi iki viduramžių. Po to sodolitas buvo pamirštas ir tik XIX amžiuje atrastas iš naujo.

Kokie turtai! Koks nuostabus atradimas! Juk iš čia visus pasaulio muziejus galima aprūpinti puikiausiais šių labai retų mineralų štufais.

Susiruošėme grįžti ir siaura kalno ketera, kuria užkopė vienas būrys, lėtai, laikydamiesi už uolų, leidžiamės žemyn, į platų upės slėnį. Tai šen, tai ten gražūs enigmatito kristalai atitraukia mūsų dėmesį nuo įtempto leidimosi. Pradeda kepinti saulė, ima pulti uodai, o iki stovyklos dar toli. Tik trečios dienos rytą, vienuoliktą valandą, visiškai išsekę, prieiname savo palapinę. Čia mūsų jau laukia vienas iš ekspedicijos narių, užsirišęs niūrų juodą tinklelį, glaudžiai apvyniotą aplink kaklą.

Pagaliau mes prie jaukaus laužo, mieguisti dalijamės įspūdžiais apie matytus vaizdus, tvarkome surinktą medžiagą ir sielojamės, kad padėjome daug jėgų, o surinkome labai mažai. Palapinę saugojęs mūsų palydovas pasakoja, kaip praleido dieną, ir, tarp kita ko, užsimena, kad netoli (tik pusvalandis kelio) kaimyninėje lomoje jis suradęs įdomių mineralų. Pakako žvilgtelėti į juos, kad iš karto suprastume, koks tai įdomus radinys. Nepaisydami nuovargio ir nemiegotų naktų, lydimi vis tų pačių uodų spiečių, iš paskutiniųjų slenkame prie akmenų ir staiga — pagyvėjame. Nuostabai nėra ribų: tai nepaprastai turtinga gysla labai reto mozandrito grupės mineralo. Štai, ko gero, visiškai naujas mineralas, štai pirmarūšiai vyšniniai raudoni sodrūs eudialitai, ir visa tai nuostabių kristalų pavidalu…

Ir atmintyje iškyla senos saamų (loparų) pasakos apie saamų kraujo lašus, ant „šventojo” Seidjauro krantų sustingusius į gražų akmenį eudialitą.

Tas, kas nėra rinkęs mineralų arba nėra ieškojęs naudingųjų iškasenų, nežino, kas tai yra mineralogo darbas laukuose. Jis reikalauja įtempto dėmesio; atrasti naują telkinį — tai ne tik sėkmė, tai ir subtilus nusimanymas, ir dažnai pasąmonėje slypinti kažkokia nuojauta, ir entuziazmas, besiribojąs su savotiška romantika ir aistra.

Su kokiu užsidegimu iš kalnų grįžtantys būriai dalijasi dienos įspūdžiais! Lenktyniaudami jie giriasi savo radiniais ir didžiuojasi gautais rezultatais.

post-19557-0-10241500-1387218593_thumb
Eudialitai kristalų pavidalu.

Radinys visiems pakėlė nuotaiką. Nepaisydami nuovargio, visi patraukėme į naują įklonį ir prigulėme ant pilkos uolos, išmargintos pusiaubrangių akmenų raštu. Uždavinys buvo įvykdytas: suradome nepaprastai turtingą retų mineralų telkinį. Galima ramiai padirbėti prie gyslos, sugrįžti su rastu kroviniu į stotį ir iš ten jau ilgam ir toli išeiti į kalnus.

Čia bedirbant, praėjo trys dienos; įtemptai dirbame prie gyslos, vartydami milžiniškas uolų nuolaužas, daužydami jas dešimties svarų kūju, sprogdindami uolą dinamitu. Pirmą kartą šiuose kalnuose nuaidi dinamito sprogimai, ir pirmą kartą iš nykaus pliko tarpeklio mūsų darbuotojai atsargiai išneša šimtus puikių štufų.

Daugiau nepasakosiu apie daugybę mūsų mineraloginių ekspedicijų nuotykių. Jau daugelį metų iš eilės kiekvieną pavasarį mūsų būriai išsiruošia į Chibinų tundrą, ir kiekvienais metais jie džiugūs sugrįžta su tūkstančiais kilogramų rečiausių mineralų ir uolienų.

Kaip ir ankstesniais metais, mes pradedame darbą karščiausiu vasaros metu, kai aplink galvą, glaudžiai apvyniotą juoda marle, sukasi ištisi spiečiai uodų ir mašalų, kai tvankiomis saulėtomis naktimis išvargęs organizmas negali pailsėti, kai kunkuliuojančios sraunių tirpstančio sniego upelių bangos kiekviename žingsnyje užtveria kelią.

Sugrįžtame vėlai rudeni, kai kalnų viršūnes uždengia naujas sniegas, kai tamsiai žaliame eglių fone aiškiai išsiskiria pageltę beržai, kai niūriomis ir ilgomis poliarinėmis naktimis nykų kalnų landšaftą pasakiška violetine šviesa nušviečia šiaurės pašvaistės.

Aleksandras Fersmanas

 

 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Negyvoji gamta

Akmenys galūnai

Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja gamtinis turizmas. Nepaprastas paslaptis saugo paprasčiausi lauko akmenys…

Tik pora mineralų…

Lietuvoje vienaip ar kitaip paminėjus akmenį, omenyje dažniausiai turime daug kur sutinkamus riedulius, kai

Belemnitai

Pietų Lietuvos žvirgždo – gargždo nuogulose, upių pakrantėse ar šiaip žemės paviršiuje

Bronzos amžiaus auksas

Danijos archeologai, Boeslunde miesto apylinkėse, atrado apie 2000 meistriškai pagamintų auksinių spiralių. Manoma,

Akmeniniai spygliai

Karpėnų karjero viršutinio permo klin­tyse, Petrašiūnų viršutinio devono dolo­mituose, taip pat klinčių
Pakilti į Viršų