Herbariumo sudarymo pagrindai

in Pažinkime augalus/Rekomenduojame

sudarymo. Remiantis herbariumo pavyzdžiais, leidžiamos įvairių šalių „Floros“ – augalų rūšis aprašantys veikalai, sudaromi tam tikrų teritorijų augalų rūšių sąrašai. Augalų sistematikai, naudodamiesi herbariumo pavyzdžiais, tiria atskiras sistematines augalų grupes, pavyzdžiui: rūšis, gentis, šeimas, nustato porūšius, varietetus ar formas. Augalų geografai (fitogeografai), naudodamiesi herbariumo pavyzdžiais, tiria augalų paplitimą (arealus) ir jo dėsningumus, augalų ekologai – prieraišumą aplinkos sąlygoms, jų nulemtus augalų ypatumus ir t. t. Be to, flora nuolat keičiasi ne tik erdvės, bet ir laiko atžvilgiu. Kai kurie augalai išnyksta, nusausinus pelkes, pasikeitus ūkinės veiklos formoms ar dėl įvairių kitų priežasčių, o jų vietoje ima augti kiti. Tačiau išnykusių augalų pavyzdžių lieka herbariumuose. Herbariumas – neatsiejama botanikos mokslo tiriamojo darbo dalis, svarbi praeities ir dabarties augalų įvairovei tirti. Todėl herbariumo pavyzdžiai, kaip išliekamąją vertę turinčios mokslinės augalų kolekcijos, turi būti metodiškai surinkti, išdžiovinti, atpažinti (apibūdinti) ir etiketuoti.

Kuriuos, kada, kur ir kaip augalus rinkti, kaip juos surinktus tvarkyti, lemia herbariumo sudarymo tema ir tikslas. Pagal sudarymo temas skiriamos tokios pagrindinės herbariumų grupės:

  • a) sistematiniai
  • b) morfologiniai
  • c) biologiniai
  • d) ekologiniai
  • e) geobotaniniai
  • f) regioniniai (gamtinių arba administracinių padalinių)
  • g) naudingųjų ir kultūrinių augalų
  • h) piktžolių
  • i) augalų ligų ir kenkėjų

Per stuomeninių augalų lauko praktiką sudaromi sistematiniai augalų herbariumai. Sudarant sistematinį herbariumą, augalai renkami kaip skirtingų sistematinių grupių – šeimų, genčių, rūšių – atstovai. Tokie herbariumai parodo, viena vertus, augalų įvairumą, antra vertus, jų tarpusavio ryšį, giminingumą ir vystymąsi. Jie padeda pažinti tam tikrų rūšių augalus. Herbariumo sudarymas susideda iš šių etapų:

  • 1) augalų rinkimo
  • 2) surinktų augalų tvarkymo
  • 3) džiovinimo
  • 4) atpažinimo (apibūdinimo)

Žinant herbariumo sudarymo temą ir tikslą, augalus reikia rinkti visuomet, progai pasitaikius, bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Ekskursijų maršrutus reikia planuoti taip, kad į numatytą vietą einama ir atgal grįžtama būtų kita kryptimi ir kitu keliu. Be to, norint surinkti išsamias tam tikros vietovės herbariumo kolekcijas, reikia ten vykti kelis kartus, nes ne visi augalai vienu metu ir vienodai vystosi – auga, žydi, brandina vaisius, ir dėl to visų jų iš karto net ir pastebėti neįmanoma. Ypač svarbu į kiekvieną vietovę nuvykti skirtingu metų laiku. Taigi, augalų rinkimas trunka visą vegetacijos laikotarpį arba net ištisus metus, nes, pavyzdžiui, samanas galima rinkti bet kuriuo metų laiku. Pirmiausia reikia pažinti ir surinkti artimiausių apylinkių augalų pavyzdžių. Tik gerai ištyrus, kas auga artimiausioje apylinkėje, galima įžvelgti ir pastebėti, kas naujo yra tolimesnėse vietovėse. Labai svarbu, kad, renkant augalus, būtų giedras ir sausas oras, nes lietingą dieną arba anksti rytą, rasai nenukritus, surinkti augalai greitai juoduoja ir juos sunku gerai išdžiovinti.

Augalų rinkimas herbariumui
Augalų rinkimas herbariumui

Per praktiką būtina turėti sąsiuvinį kietais viršeliais lauko tyrimų užrašams (praktikos dienoraštį). Jame reikia užsirašyti kiekvienos herbariumo rinkimo dienos datą, vietovę, maršrutą, rinktų augalų buveines ir pastabas apie jų būklę – natūralumą, pastebėtus pokyčius, pažeidimus ir kitus specifinius duomenis apie buveinę. Buveinė – tai natūrali augalo ar augalų bendrijos gyvavimo aplinka, kurią sudaro abiotinių ir biotinių ekologijos veiksnių visuma. Lauko tyrimų užrašuose arba etiketėje svarbu užsirašyti ir augalų požymius, kurie džiovinant pakinta ar pražūsta, ir tam tikras biologines ar kitas augalų savybes. Svarbu pasižymėti žiedų spalvą ir formą, pavyzdžiui, ožkarožės (Epilobium) genties augalų žiedų purkos pavidalą (buožiška, rutuliška ar kryžmai perskelta į keturias dalis), augalų vienalyčiais žiedais – vienanamis ar dvinamis, svetimžemių – sulaukėjęs ar auginamas yra renkamas augalas. Kad nesusimaišytų aprašymai, tuos pačius augalus užrašuose ir etiketėse galima vienodai sunumeruoti. Tiriamajame darbe negalima pasitikėti atmintimi, o viską, ko reikia, iš karto užsirašyti. Tokie užrašai ypač svarbūs per lauko praktiką, rengiant profesinės praktikos ataskaitas kuriuose apibendrinami vieno ar keleto sezonų lauko tyrimų duomenys.

1522911497117001649
Herbariumo eksponatai

Herbariumo pavyzdžio etiketė – tai popieriaus kortelė su įrašytais duomenimis apie augalą. Ji yra herbariumo pavyzdžio mokslinis dokumentas. Herbariumo pavyzdys be etiketės arba su netinkama etikete neturi jokios mokslinės vertės. Augalo pavyzdžio ir jo etiketės išskirti negalima – perkeliant augalo pavyzdį į kitą vietą, kartu perkeliama ir jo etiketė. Renkant herbariumo pavyzdžius, etiketės duomenims užrašyti reikia turėti paruoštų popieriaus lapelių (12 x 7 cm dydžio) ir rašymo priemonę. Rašymo ir kitas smulkias herbariumo rinkimo priemones rekomenduojama nešiotis tvirtai pririštas prie aplanko augalams rinkti, drabužių ar nešiotis pasikabinus ant kaklo, nes renkant augalus jos dažnai pasimeta.

Surinkto pavyzdžio etiketėje būtina įrašyti:

  • 1) radavietę, t. y. administracinę vietovės priklausomybę (pavyzdžiui: rajonas, artimiausia gyvenvietė, kaimas ar miestas), radavietės geografines koordinates arba nuotolį kilometrais nuo artimiausios gyvenvietės ir kryptį, (pavyzdžiui: pietų, vakarų, pietryčių ar kita kryptimi)
  • 2) buveinę, pavyzdžiui: mišrusis miškas, sausas pušynas, pelkėtas eglės ir juodalksnio miškas, kvartalinė linija, kirtavietė, šienaujama vidutinio drėgnumo pieva, sausa šlaito pieva, šaltiniuoto upelio pakrantė, aukštapelkės plynė, geležinkelio pylimas, pakelė, apleistas dirbamasis laukas ir kt. (kartu galima žymėti ir dirvožemio tipą, augalo gausumą toje vietoje, pavyzdžiui: auga labai gausiai, vidutiniškai gausiai, negausiai, pavieniai egzemplioriai)
  • 3) rinkimo datą: metai, mėnuo, diena;
  • 4) augalo vardą, o jei augalo vardas kol kas nežinomas, etiketėje vardo vietoje paliekama tuščia eilutė arba įrašomas laikinas vardas)
  • 5) rinkėjo vardo raidę ir pavardę.

Kai yra šie duomenys, etiketė jau laikoma moksliniu dokumentu.

Baigus surinktus augalus džiovinti ir atpažinti, renkant rašytos ir džiovinant naudotos vadinamosios juodraščio, arba laikinosios, etiketės pakeičiamos švarraščio, arba nuolatinėmis, etiketėmis. Tada laikinųjų etikečių duomenys neišblunkama rašymo priemone tvarkingai perrašomi ant švaraus popieriaus lapelių, ne mažesnių kaip 12 x 7 cm, t. y. maždaug 1/8 rašomojo popieriaus lapo dalies dydžio, arba ant specialių tam tikro herbariumo žymę turinčių etikečių. Nuolatinėje etiketėje rašoma:

  • a) lotyniškas augalo vardas
  • b) buveinė (augalo aplinkos sąlygos)
  • c) radavietė (geografinė augalo radimo vieta)
  • d) rinkimo data
  • e) surinkusio ir atpažinusio asmens vardo pirmoji raidė ir pavardė

Jei augalą apibūdino kitas asmuo, į etiketę, be augalo rinkėjo pavardės, kuri rašoma ties santrumpa leg. (lot. legere – rinkti), įrašoma ir augalą apibūdinusio asmens pavardė, kuri rašoma ties santrumpa det. (lot. determinare –  nustatyti, atskirti).

pavyzdys
Duomenų įrašymo herbariumo etiketėje pavyzdys

Jūratė Tupčiauskaitė

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*