Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Gyvybės versmė

in Mokslas

Dirvožemis — bene svarbiausia mūsų planetos terpė, kurioje egzistuoja ir plė­tojasi gyvybė. Ir dabar — pasaulinės industrializacljos ir urbanizacijos laikotarpiu žmogaus ryšys su dirva neprarado reikš­mės. Milijonams gyventojų ši gamtinių išteklių naudojimo sfera ir atei­tyje liks svarbi ne vien ekonominiu aspek­tu, bet ir socialiniu, psichologiniu, morali­niu požiūriu. Išauginti vieną derlių per metus duodantį medį — nemenkavertis įvykis žmogaus gyvenime. Apskritai žmo­gus, dirbdamas žemą, ne tik jaučia mora­lini pasitenkinimą, bet ir plėtoja pažinimą bei kūrybą.

Žmogus, patyręs žemės dosnumą, labiau ją vertina ir saugoja. O žemė dosni, kai iš jos ne tik imama, bet ir jai grąžinama ne mažiau bei laiku. Dabartinėje epocho­je, norėdami atkurti ir padidinti dirvože­mio derlingumą, galime pasitelkti didelę žemdirbystės praktiką, paremtą mokslo ži­niomis apie dirvožemių pasiskirstymą, jų įvairovę bei savybes, augalų gebėjimą augti juose, sėjomainų įtaką dirvos savybėms gerinti, trąšų svarbą humusui pasipildyti bei bendram dirbamos žemės biologiniam aktyvumui.

O kas gi yra dirvožemis? Kaip jis at­sirado? Kokios dirvožemio savybės svar­biausios? Kodėl dirvožemiai nevienodi ne tik skirtingose šalyse, bet ir viename lau­ke? Kaip dirvožemius pagerinti, padaryti juos derlingus? Į daugelį šių klausimų dar XIX amžiaus pabaigoje atsakė dirvožemių tyrinėtojas V. Dokučiajevas. Jis bene pir­masis paaiškino, kad dirvožemis yra gyvas ir sudėtingas organizmas. Dirvožemis atsirado klimatui ir organizmams veikiant mo­tinines kalnų uolienas. Tai prasidėjo maž­daug prieš 500 milijonų metų (kambro pe­riode), kai sausumą pradėjo įsavinti pir­mieji „gyvybės pasiuntiniai“ — bakteri­jos ir mikroskopiniai dumbliai. Nuo tada uolienos pradėjo daug sparčiau dūlėti. Bakterijos sėkmingai ardė ir palyginti pat­varius mineralus, pavyzdžiui, silikatus, pasiimdamos iš jų kalį. Per šimtus milijo­nų metų žemės plutos paviršiuje kaupėsi organinė medžiaga, ir susidarė sąlygos at­sirasti sudėtingesniems organizmams negu bakterijos — augalams, kurie dar labai skyrėsi nuo dabartinių. Sunku nustatyti, ko­kie pirmieji gyvūnai pasirodė sausumoje. Pirmuonių pasirodymo pėdsakų žemėje ne­aptikta. Nariuotakojai sausumoje apsigy­veno prieš 345 — 395 milijonus metų (devo­no periodas, paleozojinė era). Akademikas M. Giliarovas mano, kad sausumą gyvūnai pradėjo įsavinti nuo užpelkėjusių vandens telkinių pakrančių.

Nugyvenus savo amžių augalams ir gy­vūnams, pirminiame dirvožemyje susida­rydavo šiek tiek organinių atliekų. Tai buvo palanki terpė mineralizatoriams (mi­kroorganizmams) vystytis. Tačiau jų gy­vybinės veikios produktus suvartodavo ki­tos augalų ir gyvūnų kartos, ir į pirminį dirvožemį mažai kas patekdavo. Tokie dir­vožemiai buvo labai nederlingi iki tol, kol juose neprasidėjo humifikacija. Dirvožemininkai ją apibūdina kaip biofizikocheminį procesą. Jo metu tarpiniai organinės me­džiagos irimo produktai paverčiami huminėmis rūgštimis, šios, susijungdamos su dirvožemio mineraline dalimi, ir sudaro bet kurio dirvožemio tipo humuso pag­rindą. Pirminė humifikacija vyko veikiant tik mikroorganizmams, todėl šis procesas buvo labai lėtas. Vėliau (mezozojuje) sausumoje atsirado grybai, kurie, neturėdami chlorofilo, maitinosi tik organine medžiaga. Tuo pat metu pasirodė pirmieji stambesni augalai — paparčiai, po to spygliuočiai. Kainozojuje įsivyravo gaubtasėkliai, ir la­puočių miškai, pievų ir stepių augalija pa­plito visoje planetoje. Jie teikė daug or­ganinės medžiagos. Iš jos ir darėsi humu­sas. Mūsų šalies teritorijoje pirminis dir­vožemis, užėjus ledynmečiui, buvo su­naikintas. Ištirpus ledams, dirva susiformavo iš naujo.

Ar dirvožemis formuojasi dabar? Taip. Šis procesas nebuvo nutrūkęs nė akimir­ką. Taip pat veikiamos išorinių veiksnių suyra vulkaninės kilmės ir kalnų uolienos. Mikroorganizmai, augalai ir gyvūnai tuoj užima naujus plotus, tik ne tokiu nuo­seklumu kaip anksčiau. Dabartinė augalija ir gyvūnija labai skiriasi nuo protėvių. Au­galų gerai išsivysčiusios šaknys, kurios la­bai intensyviai ardo mineralinę dirvože­mio dalį. Tačiau nei bakterijos, nei mik­roskopiniai grybai be stambesnių dirvos bestuburių gyvūnų nepajėgtų susidoroti su į dirvožemį patenkančiomis augalinės ir gy­vulinės kilmės atliekomis. Jų irimo grei­tis priklauso nuo konsistencijos. Nustaty­ta, kad į dirvožemį įterpti jauni lubinų lapai suyra per 5 — 10 dienų, o jų stiebe­lių randama po metų ir vėliau. Įterpti į dirvožemį šiaudai aptinkami dar po trijų keturių metų. Mėšlas, kuris įterpiamas į dirvožemį su gausybe mikroorganizmų, humifikuojamas greitai. Abiem atvejais di­delę reikšmę turi bestuburių gyvūnų gau­sumas, drėgmė ir aplinkos temperatūra. Kietų organinių atliekų mineralizacijos greitis priklauso nuo stambesnių dirvože­mio gyvūnų pajėgumo mechaniškai su­smulkinti ir plačiau paskleisti jas dirvo­žemyje. Ypač lėtai mineralizuojąsi spyg­liuočių medžių spygliai.

Natūralių landšaftų (miškų) pievų dir­vožemių derlingumas reguliuojasi savai­me. Žmogui labiausiai rūpi, kaip išlaikyti dirbamų žemių derlingumą, mat su kultū­rinių augalų derliumi paimama daug me­džiagų. Paskirais visuomenės vystymosi etapais skirtingai buvo atkuriamas dirvos derlingumas priklausomai nuo įgyto paty­rimo. Šiais laikais efektyviausias derlingumo kėlimo būdas — įterpti organinių trąšų bei komposto į dirvožemį. Mėšlas yra ge­riausios trąšos iš visų rūšių kitaip paruoš­tų organinių trąšų. Iš mėšlo susidariusios puvenos pagerina dirvos struktūrą, van­dens imlumo ir kitas akumuliacines dirvo­žemio savybes. Nuolat juo tręšiant rūgš­čius velėninius jaurtnius dirvožemius, su­mažėja jų rūgštingumas, nepalankiai vei­kiantis daugelį žemės ūkio augalų. Mėšlui yrant, išsiskiria angliarūgštės dujos, ku­rios pagerina augalų mitybą. Šių dujų iš­siskiria nemažai — iki 25 procentų bend­ro trąšų kiekio. Apskritai, susimineralizavus mėšlui, augalai gauna visų svarbiausių maisto elementų. Dėl to mineralinės trąšos vartotinos kaip papildomos tik augalų ve­getacijos laikotarpiu.

Mėšlu tręšiamuose dirvožemiuose gyvena daug ir įvairios gyvūnijos. Nors dirvože­mio gyvūnai maži, bendra jų masė gana didelė. Štai hektaro ariamojo sluoksnio bendras gyvūnų svoris — apie keturios tonos. Daugumos gyvūnų gyvenimas trum­pas, ir žūdami jie grąžina dirvožemiui daug organinės medžiagos. Tarp jų gausu­mu išsiskiria pirminiabesparniai vabz­džiai — mineralizatoriai. Šių vabzdžių gau­sumas labai priklauso nuo dirvožemio ti­po ir augalijos. Labai nedaug jų (455 in­dividai kvadratiniame metre) velėniniuose karbonatiniuose sunkaus priemolio dirvožemiuose. Čia 90 — 98 procentai šių mineralizatorių susitelkę paviršiniame penkių centimetrų sluoksnyje. Tokiuose dirvože­miuose organinės trąšos menkai tesuyra ir išsilaiko apie du metus, o lengvuose dir­vožemiuose jos visiškai susimineralizuoja per metus. Rūgštūs velėninial jauriniai dir­vožemiai net nepalankūs pirminiabesparniams vabzdžiams egzistuoti. Juose susida­ro gyvūnams ir augalams nuodingų me­džiagų (lengvai tirpsta aliuminis ir man­ganas). Šios stabdo augalų šaknų vystymą­si bei organinių medžiagų mineralizaciją. Tokio dirvožemio kvadratiniame metre rasta du šimtai šių gyvūnų. (Mažesnio rūgštingumo dirvožemiuose jų randama 15
20 kartų daugiau.) Patręšus rūgštų velėninį jaurinį dirvožemį vien gamybi­ne mineralinių trąšų norma, pirminiabesparniai vabzdžiai beveik visiškai išny­ko. Įterpus mėšlo ir pavartojus minera­linių trąšų, šių vabzdžių padaugėjo nuo 2,5 iki 10 kartų. Pagai pirminiabespamių vabzdžių — mineralizatorių gausumą rūgščias dirvas geriausia kalkinti ir tręšti organinėmis trąšomis. Šitaip apdorotame dirvožemyje šių gyvūnų padaugėjo net 100 — 120 kartų. Tačiau tik deramai šias priemones pavartojus, galima gauti gerų rezultatų.

Labai svarbu žinoti vartojamų trąšų po­veikį ne tik augalams, bet ir dirvožemyje gyvenančiai gyvūnijai, kuri lyg amžinas variklis atkuria jo derlingumą. Dirvožemis brangiausias žmonijos turtas, o derlin­gi dirvožemiai — visuomenės kultūros atspindys.

Irena Sukackienė

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Mokslas

Arklio evoliucija

Arklio paleontologijos istorija aprašyta (ir moks­lininkų iššifruota!) akmenyje, ko gero, išsamiau negu

Kirlianų efektas

Švysčioja žaibai. Mirga krateriai. Tik iš jų veržiasi ne įkaitusi lava, o

Kengūros šuolis

Žmonių ir gamtos takeliai kartais susikry­žiuoja visai netikėtose vietose. Viena tokių sankryžų
Pakilti į Viršų