Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

grey heron b4464 - Garnys pilkasai

Garnys pilkasai

in Flora ir fauna

Garnys pilkasai pas mumis vasarą daugelyje mišku ir kitų vietų sutinkamas, tačiau retai kam tepažįstamas ir kai kur nuolatos painiojamas su gandrais. Kitaip dar šitą paukštį, atsižvelgdami jo balso, plunksniniu rūbu spalvos, gyvenimo ir skraidymo būdo gyvoje kalboje vadina: čaplė (Krekenava), čėplia (Daugai), čeplys (Deltuva), gandras arba gangras (Pasvalys), pilkasis gandras (Antnemunis), gavoras (Kaišedorys), genišė arba geršė (Žemaitija), gužutis (Rietavas), komposas (Kruonis), kumpakaklis (Žiežmariai), mėlynasis starkus (Indrieniškis), žuvėčia (Tverečius), žuvėdra (Veiveriai).

Garnys iš dalies ir panašus į gandrą, nes tiktai truputį už jį mažesnis, turi taip pat ilgą snapą, ilgą kaklą ir aukštas kojas. Kitų jo kūno sudarymo privalumu minėtinas snapas, kuris suspaustas iš šonu, tiesus ir nusmailintu galu. Sparnai platoki, vidutinio ilgio ir buki, o apatinė blauzdų dalis visai plika, be plunksną; pirštai ilgi ir plonučiai. Nuo bet kurio gandro garnys visų lengviausiai atskirti iš plunksniniu rūbų spalvos, nes kūno viršų, sparnus ir uodegą, bendrai imant, jisai turi gražios pelenu, pilkai melsvos, kaip gervė, kiti pasako net mėlynos, spalvos: papilvė balta. Snapas gelsvas, šiaudinės spalvos; kakta ir galvos šonai balti; kojos rausvai juosvos su gelsvomis blauzdomis ir juodais pirštu nagais Be to, garnio galvą puošia ilgas, nusvirusiu nuo pakaušio juodu plunksną kuodas; krūtinėje, teisingiau pagurklyje, kabo žiupsnys ilgu, bet tiktai baltu plunksną. Pilkai melsva kūno viršaus spalva garniui tuo patogi, kad paslepia jį gyvenamosios vietos — pelkiu ir raistu — aplinkumoje. Patelės nuo patinu skiriasi kiek mažesniu ūgiu ir pakaušio plunksnas turi trumpesnes.

Pas mumis garnys pasirodo anksti pavasari ir išskrenda vėlai rudenį. Visu dažniausiai jį pamatysi bestypsantį paliai kurios nors upės tvenkinio arba ežero krantus, — pažuvauti atskridusi. Gyvenimui vietą mėgsta taip pasirinkti, kad aplinkui būtą klampus raistas, plati ir nendrėmis apaugusi bala, kurioje protarpiais nestigtu tyro ir kiek sraunesmo vandens upeliuko arba kitos juostos: tokia vietą susiradęs jisai turi ir kur pasislėpti ir kur pažuvauti. Taip pat apsigyvena garnys ir paupiais arba paežeriais, pav., kurioje nors ežero saloje, ypatingai tuo atsitikimu, jei čionai nestinga aukštų medžiu lizdui susikrauti. Atskridęs pažuvautu, taiko taip paliai upės arba kurios salelės krantus vietą pasirinkti, kad ji būtų negili ir pakankamo skaidrumo grobiui pamatyti. Pavasario potvynių metu grobį garnys gaudo balose, o kai vanduo nuslūgsta, tai kraustosi į upes ir ežerus. Atskrenda jisai kartais pavarlinėti ir į šlapias pievas arba kitas vietas.

Minta garnys įvairiais šlapių vietą ir vandenų gyventojais, bet visu daugiausia sulesa jisai žuvų, kuriu ypatingai mėgstąs ungurius, karosus ir kt. Be to, garnys gaudo vėžius, įvairius vabzdžius, kirmėles, moliuskus, sunaikina didelį kieki varliu ir ropliu, nepagaili mažučiu paukščiuku, pelių, pelėnu ir kitos mažuomenes Jei gyvenamąją vietą nuo vandens garnys turi kiek tolėliau, tai kas kartas ieško tokios vietos, kuri būtu žuvingesnė. Radęs tinkama žuvauti vietą, jisai tenai nutupia, įbrenda vandenin ir, nelyginant statula, įgūžęs galvą pečiuosna, dideliu kantrumu valandas stovi ir laukia ligi pasirodys kuri nors žuvis arba kitas tinkamas praryti kąsnelis. Pamatęs iš tolo taip betykantį garnį, gali pamanyti, kad jisai snaudžia ir visai nemano žuvų gaudyti. Bet vos spėjo žuvis pasirodyti, žaibo greitumu duria jisai vandenin savo ilgąjį snapą ir ištraukia pakliuvusią auką. Bežuvaudamas garnys kartais net pritupia vandenin, o kai ilgai grobio nesulaukia, tai eina kur nors šalimais pavaikščioti, pavarlinėti ir kitaip pasisotinti. Mano klausytojas J. Mauručas, kuriam teko matyti kaip žuvauja garnys, taip man rašo: „Pas mumis lauke yra tvenkinys, kuriame gyvena žuvėlių — karosų. Vandeniui į tvenkinį pribėgti iš artimo upelio prakasta grabutė, kurion jaunos žuvelės sueina pasišildytų. Ties ta grabute ir buvo pasirinkęs garnys (1927 mt.) vietą žuvauti. Būdavo, anksti rytą ir vakare, žiūrėk, ir bestypsąs ties grabute nepaprastas žuvautojas, kuris bemaž kasdien tenai lankydavosi. Pastebėjęs bevaikščiojančią žuvele, garnys ilguoju savo snapu ją tuojau nutverdavo ir prarydavo. Kur tasai garnys gyveno ir vaikus perėjo, neteko sužinoti. Visi spėjo, kad jis atskrenda kur nors iš mišku“.

Papratęs kurį nors žuvų ūkį lankyti, garnys pridaro nemaža žalos, nes darytais stebėjimais jisai suryja per parą ligi 330 gr. žuvienos. Didelės užuojautos už tokias pramogas — nuolatinį žuvų gaudymą — žmonėse, ypatingai žuvų ūkių savininkuose garnys neturi, užtat vietomis jį su panieka „žuvininku“ vadina ir jo nepakenčia.

Pas mus garniai jauniklius peri kur nors miškuose, raistuose ir kt., retai žmogaus lankomose vietose, pav.: balose, ežerų salose ir pan. Lizdą krauna kuriame nors aukštame medyje, pav.: ąžuole, juodalksnyje, pušyje ir kt. Aukšta medį lizdui susikrauti garnys labiau mėgsta dar ir dėl to, kad ji priešas čionai ne taip lengvai pasiekia. Bet jei aukštų medžių stinga, pav., garniui baloje apsigyvenus, tai tuomet jisai lizdą susikrauna nendrių krūvoje. Patį garnio lizdą sudaro plokščia storų šakų krūva, kuri kasmet taisoma ir kurioje įdubimas tupėti išklotas smulkiomis šakelėmis, samanomis, plunksnomis ir kt. Bendrai imant, garnio lizdas negudriai sukrautas, ypatingai jauniklių, ir kartais tiek retu dugnu, kad iš jo apačios matyti kiaušiniai. Atsitinka ir taip, kad susiradę patogią gyventi vietą garniai lizdus pradeda krauti „draugėmis“— kolonijomis, arba, kaip mūsų sodiečiai sako, „kompanijomis“. Suradęs tokią garnių koloniją, iš daugelio pažymiu gali suprasti kieno tie lizdai po dešimtį ir daugiau viename medyje sukrauti. Beeidamas artyn išgirsi girgždančius senių garnių balsus, pamatysi kaip vienas arba kitas paukštis pakyla nuo medžių, o aplinkui didžiausias dvokimas nuo apačion lizdų pridrėbto mėšlo, prikritusių lesenų (žuvų, varlių ir kt.), užsimušusių jauniklių, primėtytų kiaušinių ir kt. Riksmas ir tvaikas tokioje garnių kolonijoje darosi dar didesnis, kai šalimais jų apsigyvena kovai. Atsiminkime, kad tokius miškus, kuriuose garniai kolonijomis gyvena, mūsų sodiečiai kartais vadina „genžgiriais“, įdomu, prie garnių kolonijų kartais ne tiktai kovai, bet ir gandrai arba net kai kurie plėšrieji paukščiai apsigyvena ir tame pat aukštame ąžuole kartu su garniais lizdus susikrauna.

Atskridęs pavasarį pas mumis garnys susitaiso lizdą arba, senąjį metęs, naują susikrauna ir pradeda rūpintis busimąja šeimyna. Deda 3 – 5 didelius žalsvai mėlynos spalvos kiaušinius. Tupi stipriai ir negreitai nuo kiaušinių išbaidomas. Betupintį ant kiaušinių garnį suradęs, gali daužyti ta medį pagaliu, svaidyti aukštyn pagaliais, — paukštis nė krust. Kai žmogus pradeda lipti lizdan, tuomet paukštis nebeištveria ir nuskrenda. Žinoma, baidyti beperinčio garnio niekam nepatariu. Peri tris savaites, kurioms praslinkus, pas mumis gegužės mėn. iš kiaušinių prasikala gražūs pažiūrėti, baltais pūkais apaugę, pusiau atvirom akim jaunikliai, kurie apie keturias su viršum savaites išbūna lizde ir tiktai liepos mėn. pradeda mėginti skristi. Garnys priklauso prie tų paukščių, kuruos vadiname paukščiukiniais, kitaip tariant, jo jaunikliai nestiprūs ir reikalauja iš pradžių nuolatinės tėvų priežiūros. Atneštas mažutes žuveles jie tuojau praryja it atkakliai nuo priešu ginasi. Mano klausytojas P. Vaikutis rašo: „Aptiko mano kaimynai 1924 mt. vasarą Gačioniu miške visu aukščiausioje ir storiausioje pušyje garnio lizdą. Atsitiko tatai prieš šv. Petro šventę, — nuėjo vienas asmuo ir po sunkaus ir ilgo darbo prilipo prie garnio lizdo. Maži garniukai sulaukę netikėto svečio, gynėsi dideliu atkaklumu, bet piktadario buvo išimti. Beveik tuo pat metu atskrido ir senis garnys, kuris puolė žmogų, bet pamatęs, kad jaunikliu lizde jau nebėra, pakilo aukštyn, paskraidė kurį laiką aplinkui lyg ieškodamas pražuvusiu vaiku. Po tokio atsitikimo daugiau tame miške garnys nebeperėjo ir tiktai retkarčiais vasaros metu atskrisdavo buvusios perėjimo vietos pažiūrėti. Gūžta buvusi labai paprasto darbo: joje buvę rasta ganėtino dydžio žuvų, varliu ir kitu lesenų“. Paklausite dabar, kuriam galui tasai asmuo išperėtus garniukus iš lizdo išėmė ir greičiausiai ties tuo pat lizdu numetė? Rimto atsakymo nesulauksite, nes tokiais atsitikimais tiktai žmonių pasileidimas kultas Bartini užtat tokie žmonės, ypatingai piemenys, kurie neleidžia garniams pas mumis įsitaisyti ramaus gyvenimo.

Pavasari garniai dažniausiai skraido pavieniui, vaikus beperėdami jie darosi labai atsargūs, jų tuomet ir skraidant nepamatysi, o kai jų jaunikliai pramoksta skraidyti, tai tuomet jie ir visu būreliu mėgsta pasirodyti.

Būdo atžvilgiu garnys, — labai atsargus, pastabus ir pakankamai bailus paukštis. Ką nors įtartino, pav. besiartinantį žmogų pamatęs, jisai tuojau pakyla ir nuskrenda tolyn. Minėtinas garnio skridimas, nes skrenda jisai nuostabiu būdu: galvą atmeta nugaron, kaklą paduoda priešakin, kitaip tariant, jį lanko pavidalu atkiša: tokiu būdu, garnio skridimas griežtai skirtingas nuo gandro, nors abudu paukščiu skrizdami kojas laiko atmetus užpakalin. Bendrai imant, skrenda garnys aukštai ir pusėtinu greitumu, nors ir lėtai sparnais plasnodamas; plaukti nemokąs. Medžioti garnys taiko pavasario prietemiais, naktį mėnesienoje arba anksti apyaušriais. Jei netingi, išeik anksti vasaros rytą garnio lankomon vieton, ir pamatysi bestypsantį kuriam nors paupyje mėlyną daiktą. Bet būk pakankamai atsargus, nes vos pasiseks, garnį artiese bežiūrint, nevikriai sujudėti, ir pakilęs aukštyn paukštis visu smarkumu nuskris miškan. Kartais prisileidžia garnys žmogų ir kiek artėliau, per keliolika metrų, tačiau atidžiai sekdamas kiekviena jo žingsni ir reikalingu akimirksniu pakyla toliau skristi. Dienos metu garnys dažniausiai slapstosi kur nors raiste, nendrėse arba patogioje pakriūtėje. Priešo užkluptas, pav., plėšriajam paukščiui arba žvėriui prie jo besiartinant, atstato smailąjį savo snapą, kaip kokią ietį aukštyn ir taiko priešui akis iškapoti. Piktas ir iš dalies veidmainingas, nes moka be priežasties ir kitus paukščius užpulti. Paviršutinai garnys nevikrus sutvėrimas, tačiau grobį gaudydamas arba priešo užpultas sugeba vikriai apsisukti. Atsiminkime čionai ir garnio kantrumą, kurį jisai parodo begaudydamas grobį: nusileidęs kurion nors pakrantėn arba nutūpęs čionai ant akmens, jisai tepavargsta net valandas išstypsoti. Balsą garnys turi iš dalies panašu į gervės, gergždantį (iš to ir kilęs jo pavadinimas „gersi“) ir užkimusį, bet tiktai netokį skardu ir kitų žodžiais: krek… krek… apibūdinimą. Jaunikliai garniai galima esą prisijaukinti ir pakankamai malonūs.

Pas mumis sodiečiai kartais mėgina iš garnio elgesio spręsti busimąsias oro atmainas, pav . Salamiesčio apylinkėse sakoma, kad jei garnys giedrią dieną skraido ore ir klykia, tai reikia laukt: lietaus su perkūnija. Saločiu apylinkėje sakoma, kad jei garnys skrenda į žiemius, tai bus giedra, o jei į pietus, — bus lietaus.

Beminėdami kurį nors paukštį, visuomet sustojame ties jo žalos arba naudos žmogui klausimu. Manoma, už žuvų gaudymą garnio netenka girti, užtat žuvininkai ir žuvų ūkiu savininkai jo nemėgsta, jį visaip nuo upių, ežeru ir tvenkiniu baido. Taip pat garnio nemėgsta ir girininkai, kure prikiša jam medžio viršūnių ir šakelių, pumpuru ir lapu — lizdui krauti medžiagos — laužymą, ištisos kolonijos gyvenamuose medžiuose bekrentančiuose iš lizdu skystu mėšlu teršimą (kas kliudo apterštiems augalams tinkamai augti) ir begalinio tvaiko jų gyvenamoje vietoje platinimą. Bet atsiminkime, kad turime visas mūsų krašto faunos retenybes, ypatingai benykstančias, o garnys kaip tiktai prie jų ir priklauso, visaip saugoti ir tausoti, užtat kur turėdami progos raginkime ir žuvininkus ir girininkus perdaug ant garnio nepykti: tegyvuoja jisai ramiai musu krašte. Teisybė, šitą garnio gyvenimo ramybę kartais sutrukdo piemenys, kurie vos pastebėję garnį lizdą kraunant atkakliai ima nelaiminga paukštį persekioti, iškrausto iš lizdo jo kiaušinius arba jauniklius ir tuo būdu priverčia jį kiton vieton keltis arba visai be jaunikliu likti. Barkime už tokius darbus piemenis! Peiktini taip pat ir tie neva medžiotojai, kurie be reikalo garnius šaudo, o-p askum juos numeta, nes garniu mėsa tokiu medžiotoju įsitikinimu esanti nuodinga. Norėdami garnius mūsų krašte apsaugoti, neardykime ramaus jų gyvenimo ir kirsdami miškuose medžius, nelieskime tu medžiu, kuriuose garniai jauniklius peri.

Pas mumis garnys priklauso prie tu paukščiu, kurie tiktai šiltuoju metu — pavasarį ir vasara — tepasirodo, kitaip tariant, jisai paukštis keleivis; kitur, pav. Pietų Europoj garniai sėslūs paukščiai. Atskrenda jie anksti pavasarį — kovo mėn. gale arba balandžio pradžioje, išskrenda šiltesniuosna kraštuosna rugsėjo mėn. gale arba net iki lapkričio mėn. pradžios užtrunka. Visu dažniausiai jį kas pamato pas mumis vasarą ir rudeniop, kai kartu su seniais pradeda rodytis ir jaunikliai žiemoti garnys vietomis sustoja net vakaru Europos kraštuose, bet dažniausiai skrenda tuo tikslu Viduržemio jūros kraštuosna arba net toliau. Skrenda kitur nedideliais būreliais ir įkypomis „kartimis“. Pas mumis garnys sutinkamas apyrečiai ir, kadangi žmonės trukdo ramiai jam gyventi, tai dažniausiai pavieniui. Senesniu žmonių pasakojimais, kelios dešimtys metu atgal garniai ir kolonijomis palei kai kurias upes, ežerus ir
tvenkinius pas mumis Lietuvoje gyvendavę. Dabar tokiu garniu kolonijų retai kur begirdėti, įdomu, kad pamatę garnį, dėliai jo retumo ne tiktai kai kurie žmonės pas mumis nusistebi, bet ir naminiai paukščiai rodo didelio susirūpinimo: bėga krūvon ir kelia riksmą.

Garnio pilkojo gyvenamoji sritis didelė, nes šiaurės Europoje vietomis jisai sutinkamas lig: 65º šr. pl.; juo šiauresnis kraštas, tuo rečiau besutinkamos garniu kolonijos, nes jie tenai tegyvena pavieninėmis poromis. Rytu šonan garnys sutinkamas Sibire, Amūro srityje ir net ligi Japonijos siekia; Suomijoje jo nesama. Vakaru ir Pietų Europoje beveik visur ypatingai paliai dideles upes gyvena. Daugelyje Afrikos ir Pietų Azijos vietų jisai ne tiktai žiemoja, bet ir peri. Pas mumis Lietuvoje garnys pilkasai pavienėmis poromis sutinkamas daugelyje vietų. Girdėjau, kad Stirnių ežero (Molėtu apylinkėje) ir Anykštos ežero (Vievio apylinkėje) pakrantėmis ir šiais laikais didžiulės jų kolonijos perinčios.
Be garnio pilkoje Lietuvoje, rasi, pasirodo kada garnys purpurinis (Ardea purpurea) kurio nugara rausvai pilkoka, o papilvė juosvai rausva, ir garnys baltasai (Ardea alba), kuris visas baltas ir su ilgomis nugaros plunksnomis.

J. Elisonas „Mūsų girios“ 1932 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

fish 2806369 960 720 480x384 - Ešerys upinis

Ešerys upinis

Ešerys upinis — daugeliui kam pažįstama musų šalies gėlųjų vandenų žuvis. Pažįsta
Phasianus colchicus 2 tom Lukasz Lukasik 480x384 - Fazanas

Fazanas

Gamta laukiniais gyviais ne visus kraštus lygiai apdovanojo. Vieni kraštai pasižymi nepaprastu
Pakilti į Viršų