Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ežero metai – žiema

in Gamtos stebėjimai

Ežere ji prasideda tada, kai vandens paviršius pasidengia ištisine ledo dan­ga. Į šį metų etapą net ir tame pa­čiame rajone išsidėstė ežerai įžengia ne vienu laiku: sekliuosius jau užplūs­ta pirmieji poledinės žūklės mėgėjai, o giliųjų ežerų vandenys, vasaros me­tu sukaupę daug šilumos, dar alsuo­ja rudens garais. Dideliuose ežeruose užšalimo datos dar labiau nutolsta, nes gerai „įsibėgėjęs“ vėjas intensyviai maišo atšaldytą paviršinį vandens sluoksnį, perneša šaltį gilyn.

Hidrologai pastebėjo, kad ežerai už­šąla tik praėjus tam tikram laikui nuo oro temperatūros pastovaus nukritimo žemiau nulio. Taip buvo išaiškinta žiemos taktika: sukaupti šalčio atsar­gą, nuilsinti priešininką, o po to smog­ti jam galutinį smūgį. Sekliems eže­rams ta šalčio atsarga nėra didelė. Štai Amalvo ir Žuvinto ežerai užšąla susi­kaupus neigiamų paros oro temperatū­rų sumai 10—15 °C (vidutiniškai per daugiametį laikotarpį). Tačiau gilūs ir dideli ežerai priešinasi atkakliau: Tau­ragnui anksčiau minėta charakteristika vidutiniškai lygi 80 °C, Baltiesiems Lakajams 55 °C, Dusiai — 50 °C ir t. t.

Vidutinės daugiametės reikšmės dar neparodo visos reiškinio įvairovės. Pri­klausomai nuo vasarą sukaupto šilumos kiekio, rudens sinoptinių sąlygų (oro temperatūrų, vėjų, režimo ir pan.) žie­ma ežeruose atskirais metais praside­da skirtingu laiku. Vėlyva — lengva gyvajam ežero pa­sauliui žiema…

Pirmosiomis žiemos dienomis ledo danga intensyviai storėja. Šiuo metu tam palankiausios sąlygos. Juk ledas jeigu nebūna atlydžių, auga tik iš apačios, o tam į paviršinį vandens sluoksnį reikia pernešti vis naujas ir naujas šalčio porcijas. Juo ledas plo­nesnis, tuo lengviau tai darosi, nes mi­nėta pernaša vyksta tik molekulines apykaitos keliu. Kadangi ir pats ledas, o ypač iškritęs ant jo purus sniegas, yra neblogi šilumos izoliatoriai, ledo dangos storėjimas ilgainiui gęsta. Pavyzdžiui, sausio mėnesį ji pastorėja vidutiniškai penkiais centimetrais per dekadą, o vasario mėnesi — tik dviem centimetrais per tą pati laiką. Mak­simalus ledo storis net ir atšiauriomis žiemomis retai viršija 60 centimetrų.
Ledo dangos susidarymas ežero van­dens paviršiuje — ne tik regimas žie­mos pradžios įvaizdis. Šiuo momentu ežeras įžengia į kokybiškai naują savo gyvenimo etapą. Kas gi pasikeitė?

Pirmiausia visai kitoks tapo ežero hidrologinis vaidmuo upių nuotėkio formavimosi procesui. Nors iš ežerų ištekančiose upėse retkarčiais, ypač žiemos pradžioje, ir susidaro ledo kamščiai, aplamai nuotėkio sąlygos pa­gerėja, nes išnyksta vandens augalija, kuri šiltuoju metų laiku atliko savotiš­kos ažūrinės užtvankos valdmenį. Snie­gas, iškrintantis ant ledo paviršiaus, jį slegia, todėl (pagal Archimedo dėsnį) iš ežero turi nutekėti analogiškas kie­kis vandens arba — tai dažnai stebi­ma Pietryčių Lietuvoje — pakyla eže­ro vandens lygis.

Kitoks vaizdas stebimas ir ežero vandens masėje. Ledo danga izoliavo ją nuo tiesioginio atmosferos povei­kio, todėl visi dinaminiai procesai sulėtėjo, apmirė. Pirmiausia tai liečia ši­lumos apykaitą tarp atskirų ežero vandens sluoksnių. Stiprūs, rudens vėjai nesunkiai sumaišė atvėsusius vandenis, suvienodino jų temperatūrą (iki ± 4 °C ir žemiau). Po ledu tokių sąlygų nebė­ra, o šilumos apykaita molekulinės difuzijos keliu labai lėta, todėl ežero vandens masėje nusistovi vadinamoji atvirkštinė temperatūrinė stratifikacija, — vandens temperatūra nuo pavir­šinio peršaldyto sluoksnio iki dugno pastoviai kyla. Sekliuose ežeruose žiemos pradžioje apatinio vandens sluoksnio temperatūra pakyla ir dėl šilumos apykaitos su dugno gruntais.

Minėti dėsningumai gali ir sutrikti, jeigu ežero dubenyje yra gruntinių vandenų išeigų. Tokiose vietose ledo danga būna žymiai plonesnė, o neretai čia ištisą žiemą garuoja atviro van­dens verdenės.

Visi ežere vykstantys gyvybiniai pro­cesai glaudžiai susiję su jo hidroche­miniu režimu. Labiausiai apibendrintas pastarojo rodiklis — vandens minera­lizacija. Žiemą ji kiek padidėja, nes tada hidrografinį tinklą, tame tarpe ir ežerus, maitina beveik tik požemi­niai vandenys. Antai Sartų ežere ji vidutiniškai siekia 290 miligramų lit­re, Dusios ežere — apie 240 miligra­mų litre. Atskirų ežero vandens sluoks­nių mineralizacija nėra vienoda. Ji kiek didesnė paviršiuje ir prie dugno. Į pirmąjį vandens sluoksnį papildomas druskų kiekis migruoja iš viršaus — formuojantis ledo dangai, o į antrąjį iš apačios, tirpstant dugno nuosėdų mineraliniams junginiams.

Vandenyje ištirpusio deguonies kleikis — vienas iš pagrindinių faktorių, limituojančių ežero organinio pasaulio sudėtį. Žiemos pradžioje šio gyvybiškai būtino elemento pakanka visuose eže­ruose. Tačiau jo atsargos labai sparčiai eikvojamos — gyvųjų organizmų kvė­pavimui, mirusios organikos oksidaicijai. Papildymo laukti netenka: ryšys su atmosfera nutrūkęs, fotosintezės pro­cesai po ledu užgese. Anksčiausiai deguonies trūkumą pradeda justi seklių ir mažų, silpnai vėjo išmaišomų ežerų žuvys. Pastarosioms kita žiema tenka pergyventi tikrą deguonies badą. Ne visos išlaiko negailestingą gamtos egzaminą — išlieka tik ištvermingiau­sios, bet… mažiausiai žmogų — var­totoją dominančios rūšys. Gerai vėdinami ežerai net ir ilgųjų žiemų pabai­goje dar turi palyginti gausias deguo­nies atsargas.

Gyvybė ežere žiemos metu telkiasi dugne ir priedugniniame vandens sluoksnyje, todėl čia daugiausia su­sikaupia anglies dvideginio. Prie dug­no koncentruojasi ir atsipalaidavę bio­geniniai elementai — azotas, fosforas, geležis. Dalis jų įvairių junginių pavi­dalu pereis į nuosėdas, o kita dalis vėl įsijungs į nenutrūkstamą gyvybės ratą. Bet tai bus vėliau, pavasarį.

Jeigu mūsų ežerams skirtus epitetus — „mėlynakiai“, „žydrieji“ — priim­sime už absoliučią tiesą, tai ji daugiau ar mažiau pasitvirtina tik žiemą, kai ežerai „baltumu akina“. Tada privers­tinės ramybės būklėje nusėda drumz­lės, o svarbiausia — po ledu labai silpnai vystosi planktoniniai organiz­mai. Dėl šių priežasčių ežero vanduo yra skaidresnis, jo paviršiniame sluoks­nyje stipriau sklaidosi trumpabangės spektro dalies spinduliai. Antai Tau­ragno ežero vandens vidutinis daugia­metis skaidrumas vasaros mėnesiais siekia 5,2 metro, o žiemą — 7,1 metro.

Žiema ežere — tai lėta, vos paste­bima energijos ir substancijos pernaša vandens masėje. Biologinė žiema — tai irgi rimtis, laukimas… Laukia prasi­skverbiančių pro ledo dangą saulės spindulių mikroskopiniai dumbliai — fitoplanktonas. Tik šaltavandenės diatomėjos kartas nuo karto sukrunta, sunerimsta — bene pavasaris? — bet nusivylusios vėl sklendžia į ežero dugną. Šilumos, maisto laukia ir smulkieji gyvūnai — zooplanktonas; šakotaūsiai ir irklakojai vėžiagyviai, rotatorijos, šiuo laiku jų produkcija — ma­žiausia metuose.

Kiek sparčiau sukasi gyvybės ratas ežero dugne. Čia pilnu pajėgumu dirba bakterijos, apdorodamos negyvą orga­ninę masę, paviršinį dumblo sluoksnį purena kai kurie moliuskai, kirmėlės.

Savaip reaguoja į žiemos ramybę žuvų pasaulis. Vėgėlėms — tai atsa­kingas giminės pratęsimo, neršto me­tas. Neaiškus nerimas apėmęs kuojų pulką: blaškosi nerasdamos vietos po visą ežerą. Susirūpina ir meškeriotojai kur laimės ieškoti, į kokį gylį ma­salą nuleisti?

„Solidesni“ ežero gyventojai aiškiai nusprendę be reikalo neeikvoti jėgų: sulindo į gilias duobes — čia šiltesnis vanduo — karšių bandos, akmenų, šiekštų šešėliuose slepiasi lydekos, lau­kia lengvo grobio povandeninių šlai­tų panuovaliuose sustingę ešeriai…

Pamažėle tirpsta sniegas ant ežero ledo paviršiaus. Į poledinę prieblandą vis dažniau užklysta saulės spindulys pavasario pranašas. Ežeras bunda.

Kęstutis Kilkus

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų