Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ežero metai – vasara

in Gamtos stebėjimai

Išbalo saulėje pakrantės pušynų ker­pės, pamažėle šyla ir ežero vilnis. Jei­gu temperatūrą gebėtume regėti, pamatytume, kaip po ilgesnio ramių orų tar­po susisluoksniuoja ežero vandens ma­sė. Paviršiuje — plonas vienodos tem­peratūros sluoksnelis, epilimnijonu va­dinamas. Giliau — temperatūrinio šuo­lio sluoksnis arba metalimnijonas; van­dens temperatūra čia kinta labai stai­giai keliais laipsniais viename met­re. Paskutinė — santykinės energetinės ramybės zona, hipolimnijonas, kurioje vandens temperatūra beveik nekinta iki pat dugno. Bet vasaros pradžioje, kai intensyviai kraunamas ežero šilu­minis „akumuliatorius, šių sluoksnių ribos dar labai nepastovios: gaivesniam vėjo šuorui ežero veidrodį pašiaušus, šiluma keliauja į gelmes. Plečiasi epilimnijono valdos, išnyksta arba stipriai susispaudžia temperatūrinio šuolio sluoksnis — visi sistemos elementai derinasi prie naujų sąlygų.

Kiekvieno ežero — vis kitas termi­nis „pyragas“. Seklieji, o ir gilesni, bet atviri vėjams ežerai dažnai tik epilimnijoną teturi. Ramiuose miško ežerė­liuose atvirkščiai, šis sluoksnis labai plonas. Nekantrus, „nieko nebijantis“ nardytojas — aštrių pojūčių mėgėjas — čia gali patirti nemalonių metalimnijono šiluminių kontrastų. Deja, ne visa­da tuo gali pasigirti: net ir posakis — „nardo vandenyje kaip žuvis“ čia netinka — žuvys metalimnijono ven­gia…

Ar tik vėjas sugeba išmaišyti pavir­šinį ežero vandens sluoksnį, suvieno­dinti jo temperatūrą? Šis klausimas paskutiniaisiais gyvenimo metais labai domino garsųjį respublikos ežerotyrininką prolesorių V. Chomskį. Ir štai garbingas mokslo vyras savo laborato­rijoje pradeda keistą eksperimentą: į vonelę su vandeniu lašina dažytą skys­tį, stebi, kaip nusidriekia spalvotos sūkurinės linijos, skaičiuoja. Taip „žai­džiant“, atskleidžiamas lietaus (pliuvijinės) sąmaišos mechanizmas, kuri pro­fesoriaus mokiniai vėliau pastebėjo ir ežeruose.

Ežerų hidrologinės vasaros pradžią kai kas tapatina su jų vandens masės tiesioginės terminės stratifikacijos (susisluoksniavimo) pradžia. Bet ši riba la­bai neapibrėžta, be to, kaip jau sakė­me, esti ežerų, kur tokios stratifikacijos visai nebūna. Todėl ir atsirado nuomo­nių, kad vasaros pradžia reikia lai­kyti datą, kai ežero vandens tempera­tūra pakyla iki kokios nors fiksuotos reikšmės. Manoma, kad tokia galėtų būti 10 °C vandens temperatūra. Kodėl? Pirma, yra duomenų, kad ši tempera­tūra yra ekologiškai svarbus barjeras, ribojantis pavasario ir vasaros sezonų planktoninių organizmų kompleksus; su ja sutampa ir aukštesniųjų vandens augalų (makrofitų) vegetacijos pra­džia. Antra, maždaug tokiai vandens paviršiaus temperatūrai esant prasideda ir gilesnių ežerų masės vertikali termi­nė stratifikacija.

Kada prasideda vasara mūsų ežeruo­se? Seklių ežerų vandens paviršius įšy­la iki 10 °C anksti, kai oro temperatū­ra dar tik 9 °C. Žuvinto ežere tai vi­dutiniškai sutampa su paskutinėmis balandžio mėnesio drenomis (IV.30). Gilesniems ežerams (Sartai, Žeimenys) šių abiejų charakteristikų datos sutam­pa, o patys gilieji įžengia į vasaros pradžią tada, kai oro temperatūra pa­kyla beveik iki 12 °C (Tauragnas — V. 18, Dusia — V. 12, Plateliai — V.19).

Nors iš pradžių įvairaus gylio ežerai šyla skirtingu intensyvumu, komfortiš­ką maudymuisi temperatūrą, jeigu ja lakysime 18 °C, pasiekia beveik vienu metu, vidutinei paros oro temperatūrai esant apie 16 °C. Aukščiausia vandens paviršiaus temperatūra ežeruose būna liepos mėnesio pabaigoje (vidutiniškai 19—20 °C), tačiau atskirais metais giliųjų ežerų (Tauragno) vande­nys labiausiai džiugina poilsiautojus rugpjūčio mėnesio pabaigoje (22 °C — VIII.26).

Šiltajame ežero sluoksnyje susitelkia didžiausia organinio pasaulio masė, taip pat ir ežero ekologinės piramidės pagrindas — pirminė produkcija: makrofitai ir fitoplanktonas. Ežerui šylant, pastarojo kompleksas keičiasi — diatomėjas išstumia melsvadumbliai, piroritiniai dumbliai ir kita vandens augali­ja — aukštesnioji ir žemesnioji. Tai didžiulis fabrikas, kuriame iš vandenyje ištirpusių mineralinių druskų, panau­dojant saulės energiją, gaminama organinė medžiaga. Bei ir „šalutinis“ šios gamybos produktas ežerui labai svar­bus: juk tai deguonis — gyvybės du­jos, kuriomis paviršinis vandens sluoksnis dienos metu, kai intensyviai vyksta fotosintezės procesai, būna stipriai persotintas.

Ežere — darbymetis. Vešliose fitoplanktono „pievose“ ganosi gausios smulkių gyvųjų organizmų — zooplanktono — bandos, kurias skuba retinti sidabru žvilganti žuvų mailiaus armija. Mikliai darbuojasi povandeni­nėse ežero lankose raudžių pulkai. Vandens temperatūrai pakilus iki 17 – 20 °C, į vestuvinę puotą čia suplaukia tingūs karšiai…

Dideli, pernelyg dideli, turtai susi­kaupę paviršiniame ežero vandens sluoksnyje. Ar suspėsi viską suimti, sudoroti? Tai ir krinta dribsniais „per­augęs“ planktonas į ežero dugną, kloja jį puriu patalu. Tuoj bakterijos sukrus, ir vėl virs darbas: dalis medžiagų su­grįš į vandenį, o kita dalis gulės ir lauks žmogaus. Ilgas gali būli tas lau­kimas, kol riebus sapropelis galiausiai paklius į laukus, ganyklas. O gal pa­gal mikroskopinio augalėlio skeletą ateities limnologas bandys įspėti ežero paslaptį: kodėl nuseko, pavyzdžiui, Švento ežeras?..

Sudėtingų ežerinės ekosistemos ele­mentų tarpusavio ryšių džiunglėse be didesnio vargo galima atsekti pagrin­dinę giją: abiotiniai veiksniai dažnai apsprendžia biotinius. Tačiau neretai būna ir atvirkščiai. Šiuo požiūriu labai charakteringas hidrologinis makrofitų, augančių iš ežerų ištekančių upelių vietose, vaidmuo. Jiems suvešėjus, susidaro savotiška augalinė ažūrinė už­tvanka, sulaikanti dalį pavasario metu ežere sukaupto vandens. Patvenktas vandens sluoksnis gali būti gana sto­ras. Baltuosiuose Lakajuose jis viduti­niškai siekia 27 centimetrus, t. y. net 79 procentus ežero vidutinės daugiame­tės vandens lygio svyravimo amplitu­dės pavasario metu. Nesunku suprasti, koks likimas šio vandens laukia: pagal stebėjimų Sartų ežere medžiagą, birže­lio – spalio mėnesiais iš ežeio išgaruo­ja vidutiniškai 49 centimetrų vandens sluoksnis. Taigi dažnas pasakymas, kad vasarą ežeringos upės vandeningesnės už neežeringas, ne visada pakankamai argumentuotas.

Nuo planktono kiekio labai priklau­so ežeio vandens skaidrumas. Vasaros mėnesiais jis paprastai būna mažiau­sias. Ypač daug drumzlių susikaupia ties viršutine metalimnijono riba, kur stebimi didžiausi vandens temperatūrų, tuo pačiu ir tankio, gradientai. Ties šiuo barjeru mirusio planktono — triptono – kelionė į ežero dugną kiek sulėtėja.

Nusėdusios organinės masės oksidaci­jai, savo ruožtu, reikia daug deguo­nies. Bet gerai stratifikuotuose ežeruo­se jo atsargos giliuose vandens sluoksniuose beveik nepapildomos, to­dėl ir vasarą čia gali kilti deguonies badas, atsirasti sieros vandenilio — mirties dujų…

Vasarą ežerų vilnimis nutįsta visa eilė vandens turizmo trasų. Šios kelio­nės teikia daug įspūdžių, žinių apie gimtąjį kraštą. Dideliu jų rėmėju ir propaguotoju buvo profesorius S. Kolu­paila, aprašęs nemažai ežerinių marš­rutų, pateikęs jų schemų.

Pamažu vėsta vasaros naktys. Vėsta ir ežeras: vis šaltesnis, sunkesnis darosi vanduo jo paviršiuje, todėl, vė­jui pajudinus, greičiau gilyn gilmzta, su kitais sluoksniais maišosi — nyksta terminis, „pyragas“. Rudenėja.

Kęstutis Kilkus


 

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų